Kateryna į Lietuvą atvyko su dviem vaikučiais ant rankų. Germanui ką tik sukako 5-eri, o mažoji Agata dar visai kūdikis – gimė vos prieš 8 savaites. Viso pokalbio metu Kateryna sūpavo mažylę, laikė ją prie pat širdies. Tuo tarpu Germanas žaidė vaizdo žaidimus. Tapo aišku, kad šiai jaunai šeimai trūksta tik viena: trijulė ilgisi vyro, tėvo Vladislavo, kuris liko karo talžomoje Ukrainoje.
Ukrainiečių šeima spruko iš Bučos, miestelio Kijevo apskrityje. Kelias į saugią zoną pasitaikė ilgas – pirmiausia kirto Rumunijos sieną, o vėliau sekė Vengrija, Slovakija, Lenkija ir tik tada Lietuva. Mūsų krašte jauną mamą su vaikais priėmė sutuoktinių pora. Jūratė ir Rytis pabėgėliams pasiūlė vietos savo namuose Pavilnyje Vilniuje – iš viso jie priglaudė 2 ukrainiečių šeimas.
Kateryna pasakoja, ką jai teko patirti per savaitę nuo karo pradžios. Jos žodžiais tariant, visas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis per vieną akimirką.
Iš kurio Ukrainos krašto atvykote, kaip smarkiai ši vieta nukentėjo?
Atvažiavau iš Bučos – faktiškai iš ten, kur prasidėjo visa, kas baisiausia. Gyvename prie Hostomelio oro uosto, kur vyko mūšiai. Tai Kijevo apskritis, čia atėjo patys pirmieji kariai iš Baltarusijos. Mūsų centrinę gatvę dabar visiškai užgulė karo technika. Po visą pasaulį keliauja mūsų gatvės nuotrauka su rusiškais šūkiais. Praktiškai iš mūsų miesto nedaug kas beliko.
Kaip supratote, kad už lango vyksta karas? Kokia buvo jūsų pirma reakcija?
Kai ketvirtadienį prasidėjo sprogimai, buvo po 5 val. ryto. Nubudau ne nuo bombų garsų, o dėl to, kad ėmė triukšmauti telefonas. Visi ėmė rašyti per Viber, pas ką sprogimai, kas nutiko. Gavau pranešimų iš Kijevo. Paskui jau galutinai atsikėliau, bet... Jeigu atvirai, nuėjau gerti arbatos. Toks stiprus buvo jausmas, kad tai neįmanoma. Mano vyras miegojo su sūnumi kitame kambaryje. Atėjau, atsiguliau šalia Vlado, sakau: Klausyk, sproginėja. Kažkaip nebuvo baimės, kad prasidės kažkas siaubinga.
Kaip slėpėtės nuo pavojaus, kaip traukėtės?
Pradėjau krauti daiktus, tiesa, neaišku, pagal kokį principą. Aš juos sudėjau – kažkaip nereikalingus visai. Pavyzdžiui, afekto būsenoje įsimečiau marškinius, o kam man jie reikalingi? Dabar atvažiavau, ir galvoju, kad jei tik žinočiau, aš viso to tikrai neimčiau su savimi.
Nustojo kristi bombos, ir visi buvome įsitikinę, kad tai viskas. Kad sės už derybų stalo, o pasaulio bendruomenė neleis vykti karui. Vyras nusileido į rūsį, išvalė patalpas, pastatė ten dvi kėdes. Aš šeimai paruošiau pusryčius, sudėjau į dėžę maisto, sausainukų, kad vyresnėlis turėtų, ką pagraužti.
Kažkur apie pusę 12-os ėmė smarkiai sproginėti, nes prasidėjo mūšis dėl oro uosto. O mūsų namai – tiesiai priešais parką, o už jo yra lėktuvų pakilimo takas. Mes visa tai matėme: skraidė 20 sraigtasparnių ir naikintuvai. Viskas matosi, bet į šiuos sraigtasparnius žiūri kaip į paradą. Jie skraido, bet stingdančios baimės nėra. Mes nusileidome į rūsį. Taip skubėjome, kad vyras net vairavimo pažymėjimą, mašinos dokumentus užmiršo paimti – viskas liko gulėti namie ant lentynos.
Kaip visa tai – buvimą slėptuvėje, bombų garsus – pakėlė vaikai? Ar klausė jūsų, ar bijojo?
Vaikai buvo ramūs – matė tai kaip nuotykį. Kai 20 žmonių rūsyje, ant grindų, o aplink stiklainiai, sausainiai, jiems viskas buvo leidžiama. Su Germanu susitariau, kad jis klausys manęs, kad jei sakysiu slėptis, jis slėpsis. Bet jeigu per pirmus 3 oro pavojaus signalus, jis tai darė, tai paskui numojo ranka. Nebuvo pas vaikus baimės jausmo. Jie apie visa tai diskutavo, vyresni vaikai susirašinėjo savo chat‘uose.
Dar antros dienos rytą buvau įsitikinusi, kad vakare galėsime užvažiuoti namo pasiimti daiktų, o vėliau Vakarų Ukrainoje pralaukti, prabūti, kol viskas nurims. Bet antros dienos vakarą pradėjo sprogdinti tiltus, kad atribotų susisiekimą su miestu. Naktį jau sakėme: jeigu neišvažiuosime dabar, niekada iš čia neištrūksime, nes visi keliai užblokuoti, ir bus tik vienas variantas – į Baltarusiją. Labai anksti šeštadienį ryte išvažiavome.
Ką matėte aplinkui, kai važiavote? Kokie vaizdai labiausiai įstrigo į atmintį?
Važiavome ištisa kolona, nes tuo metu itin daug buvo diversantų Ukrainoje. Jie atiminėjo mašinas, persirengdavo civiliais rūbais. Buvo aiški skirtis tarp priešų karių. Vieni –labai jauni vyrukai, tiesiog dar maži. Kai matėme šiuos pacanus, norėjosi juos pakelti, pamaitinti. Jie valdė sunkiąją karo techniką ir labiausiai nukentėjo iš visų. Kai pradėjo sprogdinti jų statytą patikros punktą, kad ir kaip žiauriai skambėtų, juos gerai pačirškino, daug lavonų mėtėsi. Jaunuoliai išsibėgiojo, ėjo per butus, maldavo, kad gyventojai duotų civilius drabužius, ir slėpėsi.
Buvo pas mus ir vyresnių diversantų, kurie šalia tokios amunicijos išliko ramūs. Samdomi žudikai – matosi iš veido. Lekia bombos, o jis stovi, rūko. Jam visai nusispjaut. Matosi, kad jam tai ne pirmas kartas.
Keliavote porą dienų, o galiausiai kirtote sieną pėsčiomis. Papasakokite, kaip viska vyko, kokių sunkumų kilo?
Gyvoje eilėje prie Rumunijos sienos žmonės su vaikais laukia po 2, po 3 paras. Kažkokiu stebuklingu būdu vyrai sužinojo, kur eilės trumpiausios. Atvažiavome, o ten eilėje laukia apie 200 mašinų. Vyras įjungė avarines šviesas, privažiavome prie pasieniečių, sakome, mes su 7 savaičių vaiku, leiskite mums eiti pėsčiomis. Vyras liko, o aš su dviem vaikais perėjau 3 patikros punktus per 40 minučių.
Ką pamenate – koks buvo jūsų atsisveikinimas su vyru?
Raudojome, o kaip dar atsisveikinti? Juk nežinai, ar pamatysi žmogų dar kartą, ar ne. Germanas verkė, o mažytė nesupranta dar nieko, jai buvo vis vien.
O ašaros vienu metu tiesiog išsenka. Jos kažkur yra, bet jau nebėga upeliais. Pas mus neišleidžia vyrų niekaip. Vaikščiojau paskui pasienietį ir siūliau: Paimkite visus mūsų pinigus. Pasodinkite mus kur nors visus kartu, išsiųskite kaip dezertyrus, – mums tas pats.
Žinote, labai lengva būti patriotu, būti pasiruošusiam mirti, bet tik žodžiu. Bet kai pas jus šeima, du maži vaikai, tai neįmanoma. Ir tokių žmonių krūva. Pasienyje – dešimtys verkiančių moterų, verkiančių vaikų.
Nuolat stebite naujienas iš Ukrainos – internete masiškai plinta vaizdai, kaip jūsų kariai stoja mūru prieš rusus. Visi kartoja frazę: Русский военный корабль, иди нахуй! Ką toks užsidegimas parodo apie jūsų tautą?
Mes tapome tokie vieningi. Atrodo juokinga, kad dar pernai pusė ukrainiečių mąstė taip: Reikia emigruoti. Čia nebus gero gyvenimo, mes norime gyventi Vakaruose. Mes su vyru pildėme Žalios kortos dokumentus. Bet dabar labiausiai iš visko pasaulyje mes norime namo. Prieš mus atviras visas pasaulis – prašom, emigruokite. Bet mes norime namo. Viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Ką norėtumėte pasakyti savo tautai, o ką – mums, lietuviams?
Jums reikia išgirsti, kad karas yra gerokai arčiau nei jūs galvojate. Aš tiesiog gėriau arbatą, sakiau, kad 21 amžius, nejuokinkite, koks karas? Ir dabar taip sako visa Europa: mums labai gaila, mes jus palaikome. Bet labai baisu, kad to nepakaks. Man nesinorėtų, kad mes stotume į kovą jau šitoje teritorijoje. Jeigu dabar viskas vyksta mūsų teritorijoje, nėra jokių garantijų, kad rytoj neprasidės pas jus.
O mūsų ukrainiečiams sakau – mes susitvarkysime. Dabar sunku absoliučiam kiekvienam. Aš visą gyvenimą kalbu rusiškai, mokiausi rusų mokykloje. Pirmą kartą gyvenime man gėda, kad kalbu šia kalba, ir pirmą kartą gyvenime aš taip didžiuojuosi savo šalimi.
Primename, kad paaukoti Ukrainos žmonėms galima per ne pelno siekiančią organizaciją „Blue/ Yellow“. Norėdami skirti paramą, spauskite čia arba skambinkite trumpuoju numeriu 1482 – auka 3 arba 5 eurai.
Norintys suteikti pastogę Ukrainos pabėgėliams, gali registruotis platformoje „Stiprūs kartu“, paspaudę čia.
Netoli Kijevo atsirado miestų-vaiduoklių. Rusijos kariuomenės visiškai suniokoto miesto vaizdus galite pamatyti čia:
