Didžiojo aštuoneto (G8) viršūnių susitikimas Sankt Peterburge prasideda šeštadienį, tačiau pasaulis akių nuo suverenia demokratija (kad ir ką tai reikštų) save laikančios Rusijos neatitraukia jau bent keletą savaičių. Stebimas kiekvienas prezidento Vladimiro Putino linktelėjimas, dešifruojamas kiekvienas ištartas žodis. Septyni nykštukai ruošiasi kelionei į Vasilisos puotą.
Nors G7, prie kurio Rusija pakviesta prisijungti 1998 metais, yra pasaulio ekonominius lyderius vienijantis klubas, nei besivystančios Afrikos ir Pietų Amerikos šalys, nei prieš liberalizmo politiką nusiteikę antiglobalistai šiais metais nėra žiniasklaidos taikinyje. Šį kartą visiems rūpi V. Putino Rusija ir kur link ši naftos ir dujų piniguose skendinti buvusi imperija eina. Tiesa, galbūt į šį klausimą dauguma jau turi atsakymą. Jį suformulavo Vilniuje gegužės pradžioje viešėjęs JAV viceprezidentas Richardas Cheney – Kremlius susiduria su dideliais sunkumais įtvirtinant šalyje demokratiją ir neleistinai naudoja energijos išteklius kaip spaudimo priemonę užsienio politikoje.
Tikėtina, kad klausimai ir atsakymai nei svečiams, nei šeimininkams nebus tiesūs, tad iškalbesni yra simboliai. Liepos 15-17 d. vyksiantį Didžiojo aštuoneto valstybių vadovų susitikimą surengti Sankt Peterburge nutarta neatsitiktinai. Prieš tris šimtus metų šiame mieste, kurį norėta paversti Rusijos langu į Vakarus, viešpatavusio imperatoriaus Petro I, mėginusio sumoderninti Rusiją, būdai tam pasiekti ne ką tesiskyrė nuo dabartinio prezidento V. Putino. Pirmasis naiviai manė, o antrasis tebemano, kad modernybė ir demokratija gali būti fasadinė: Petras I liepė bojarinams nusikirpti barzdas, o V. Putinas iš Sankt Peterburgo išvarė valkatas, rūpindamasis, kad jokie rusiškosios tikrovės akcentai neužkliūtų už įtakingų svečių akių.
Vakarų požiūris: Rusija sugrįžo
Rusija, V. Putinas ir nafta praėjusią savaitę buvo pagrindinė JAV žurnalo „Time“ tema. Vien viršelio iliustracija daug bylojo: raudoname fone vienas juodas naftos lašas, kuriame atsispindi Kremliaus vadovo galva. Straipsnyje, pavadintame „Rusijos naujoji pasaulio tvarka“, teigiama: „Buvęs KGB pareigūnas Rytų Vokietijoje bus atsakingas už susitikimą, į kurį pats pagal visus objektyvius kriterijus neturėjo būti pakviestas“. Pasaulio elito susirinkimas, galėjęs tapti paskata Rusijai elgtis tinkamai, anot žurnalo, yra įspūdinga scena, iš kurios V. Putinas pasakys tik viena: Rusija sugrįžo.
Dienraščio „The Washington Post“ straipsnyje „Atsimetimas nuo demokratijos“ rašoma, jog V. Putinui ne tik kad nepavyko sukurti konsoliduotos demokratijos, jis netgi tapo aktyvaus judėjimo, kovojančio su pačia demokratijos plėtra, emblema. Rusija įvardijama „hibridiniu režimu“ – tai autokratija, išlaikanti keletą nominaliai demokratinių procesų, tokių kaip rinkimai, bei tvirtinanti, kad yra demokratija. „Demokratijos plėtra dar negali būti palikta autopilotui“, – rašoma dienraštyje. Svarbiausiu klausimu lieka tai, ar G7 lyderiai Sankt Peterburge leis Rusijai aiškiai suprasti, kad demokratijos kelio atsisakymas ir trukdymas tai daryti kaimyninėms šalims nėra priimtina politika.
Dienraštis įsitikinęs, kad tai priklausys nuo JAV prezidento George‘o W. Busho, kadangi Prancūzija ar Vokietija yra pragmatiškesnės ir vien dėl principo nenorės pakenkti savo komerciniams interesams. Baltųjų rūmų vadovas, su V. Putinu susitiksiantis dar didžiojo renginio išvakarėse, pažadėjo šiam išdėstyti savo požiūrį į susirūpinimą keliančią pilietinių laisvių būklę Rusijoje, tačiau pareiškė, jog per susitikimą neketina pamokslauti V. Putinui, nes, anot jo, niekas nenori viešai klausytis pamokymų.
Vienintelis britų verslo dienraštis „The Financial Times“ į artėjantį susitikimą Sankt Peterburge žiūri kaip į daug žadančią galimybę. Pažymėdamas, kad Rusijos ir Vakarų bendradarbiavimas perėjo į privatų sektorių ir yra orientuotas į rinką, straipsnio, pavadinto „G8 turi priimti naują Rusijos poziciją“, autorius baigia: „Sėkmingas G8 bus geras Rusijai ir pasauliui“.
Dvi Rusijos pusės
Tuomet kyla klausimas: kokiai Rusijai šis susitikimas bus geras? Nors plečiantis esamoms tendencijoms nežinia, ar ilgam, bet kol kas Rusijoje balsų taip pat yra daugiau negu vienas.
Pirmasis ir geriausiai girdimas, be abejo, yra Kremliaus riaumojimas. Duodamas interviu televizijai prezidentas V. Putinas Vakarų šalių mėginimus Rusijoje sukurti demokratiją šią savaitę palygino su prieš šimtą metų jų vykdytu kolonializmu. Pabrėždamas, kad rusai nėra „papuasai“ ir „civilizacijos“ primesti jiems nereikia, jis pasisakė už lygiateisius santykius. Tokią poziciją turintį Kremlių turėjo nudžiuginti liepos pradžioje pirmininkavimą Europos Sąjungai perėmusi Suomija, kuri kaip vieną iš užsienio politikos prioritetų nurodė partnerystės su Rusija, ypač energetikos srityje, stiprinimą.
Tačiau didžiojoje politikoje, kad ir kokia svarbi nafta būtų, ji nėra viskas. „Rusijos Vakarams reikia ne tik dėl naftos, bet ir dėl galimybės daryti įtaką tokių neprognozuojamų šalių kaip Iranas ir Šiaurės Korėja elgesiui. Kita vertus, būtent tai, kad G8 susitikimas vyksta Sankt Peterburge, Maskvai yra naudinga, nes padės jai pačiai užsitikrinti savo interesus tose JAV gąsdinančiose šalyse“, – teigia nepriklausomas Rusijos politikos analitikas Andrejus Rybalovas. Be to, priduria jis, vienintelė alternatyva V. Putinui šalies viduje yra Rusijos nacionalistai, kurie valstybę nukreiptų radikaliai antivakarietišku keliu, tad Didžiojo aštuoneto susitikimas yra proga įtakingiausioms šalims paremti dabartinį šalies prezidentą ir taip išvengti dar didesnių galimų nemalonumų.
V. Putinas, norėdamas įsiteikti svečiams ir galbūt gauti jų palaikymą dabartinei Rusijai, tikindamas, kad alternatyva jai būtų kur kas blogesnė, demonstruoja „vakarietiškąjį“ savo politikos stilių. Duoklę žmogaus teisių aktyvistams jis atidavė surengdamas tarptautinį visuomeninių organizacijų forumą. Dar daugiau. Rusijos vadovas sutiko daugiau nei dvi valandas tiesioginiame eteryje atsakinėti į rusų internetinio portalo „Yandex“ ir BBC naujienų svetainės skaitytojų klausimus. V. Putinas per šią pilietinę apklausą iš pagarbos „nusilenkė“ ir JAV vadovui, pavadindamas šį „padoriu žmogumi“.
Kad tai tik fasadinės, arba „suverenios“, kaip ši labiau nori būti vadinama, demokratijos paruošiamieji darbai, įrodo faktas, kad šių metų sausį Rusijos Dūma priėmė įstatymą, ribojantį visuomeninių organizacijų teises ir suteikiantį galimybę neregistruoti tų susivienijimų, kurie atrodys nepalankūs Kremliui. Jau neverta nė minėti opozicijos persekiojimo, žiniasklaidos suvaržymų, verslininkų teisių pažeidinėjimo ir kitų Rusijos kasdienės politikos aspektų, darkančių „demokratiškąjį“ šalies veidą.
Kita vertus, nors V. Putinas ir mėgina užčiaupti nepriklausomus balsus, savaitės pradžioje buvo surengta konferencija „Kita Rusija“ kaip alternatyva paradiniam susitikimui Sankt Peterburge. Žmogaus teisių gynėjai, opozicija ir svečiai iš užsienio rinkosi aptarti tikrąsias Rusijos problemas, t.y. didėjančią korumpuotos, autoritarinės valdžios monopoliją ir laisvės suvaržymą. Oficialiosios Maskvos balsai G8 šalių diplomatus, dalyvavusius renginyje, jau apkaltino „politinio takto stoka“.
Už piliečių teises kovojantis Garis Kasparovas, vienas konferencijos „Kita Rusija“ organizatorių, įtakingame JAV dienraštyje „The New York Times“ kritikuoja JAV ir Europos šalių vadovų elgesį Rusijos atžvilgiu. Anot jo, Kremliaus prasižengimų žmogaus teisių srityje nutylėjimas dėl bendradarbiavimo su Rusija saugumo ir energetikos klausimais, yra „ciniška ir moraliai žema laikysena“.
Tankus pakeitė nafta
Oficialios elito klubo susitikimo programos centre, greta nereikšmingų švietimo ir užkrečiamųjų ligų problemų, numatytas energetinis saugumas, nors jis toli gražu nevienodai suprantamas. Rusijai tai įrodymas, kad Vakarams jos reikia kaip alternatyvos nestabiliems Vidurio Rytams. Žurnalas „Time“, cituodamas Rusijos prezidentą, rašo: „Rusija turi siekti tapti pasaulio lydere energijos srityje“. Vakarai priklausomi nuo Rusijos išteklių, nes ji turi 27 proc. pasaulio dujų ir 6 proc. ištirtų naftos atsargų. Tačiau tokia priklausomybė ne visiems patinka. Europai ir Jungtinėms Valstijoms energetinis saugumas primena seną posakį apie bėgimą nuo vilko ir pataikymą ant meškos, t.y. alternatyvos ieškoma ne tik arabų bei Irano naftai, bet ir pačiai Rusijai, kuri nepasidrovėjo praėjusią žiemą nutraukti dujų tiekimą oranžinėmis spalvomis šalį „užkrėtusiam“ Viktorui Juščenkai.
JAV žurnalas „Newsweek“ atkreipia dėmesį į Šaltojo karo laikus primenančią Vašingtono retoriką ir į faktą, kad prezidentas G. W. Bushas mielai lankosi pas „laisvę mylinčius“ buvusių sovietų respublikų gyventojus, pavyzdžiui, neseniai Vengrijoje jis dalyvavo 1956 metų sukilimo, numalšinto sovietų tankų, minėjimo metinėse. Žurnalas atkreipia dėmesį, kad susitikimas Sankt Peterburge nubrėš karo, kuriame pergalę lemia nebe tankai, o energijos ištekliai, kontūrus.
Šiame kare Vašingtonui ypač svarbūs alternatyvūs naftos ir dujų srautai. Savaitės viduryje atidarytas ilgai lauktas Baku–Tbilisio–Džeichano (BTC) naftotiekis, sujungiantis Azerbaidžano turimus telkinius Kaspijos jūroje su Turkijos uostu Viduržemio jūroje. Įtakingas italų žurnalas „L‘Espresso“ šiam įvykiui taip pat skiria daug dėmesio. Keturiolika metų statytas 1760 kilometrų ilgio vamzdynas, kurį finansavo užsienio bendrovės, naftą į Vakarus gabens etninių ir politinių įtampų kupiname regione. Šiomis įtampomis manipuliuoti progos nepraleidžia energijos išteklių tiekimo į Europą monopolio netenkanti Rusija.
Blusos „didžiosios meškos“ kailyje
Dėl to ir tie, kas nepateks prie Didžiojo aštuoneto stalo Petro I užmiesčio rezidencijos rūmuose, siekia būti išgirsti. Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, į kurio nuomonę Rusijos klausimais Europos institucijos bent jau mėgina atsižvelgti, buvo vienas iš laiško G8 vadovams, kurį pasirašė 36 parlamentarai, iniciatorių. Jame Rusija kaltinama šiurkščiais žmogaus teisių pažeidimais ir teigiama, kad tarp jos bei kitų G7 narių esama esminių vertybinių prieštaravimų. Greta tokių problemų kaip nepriklausomos spaudos suvaržymas, politinių oponentų persekiojimas, FSB struktūrų sustiprėjimas, Michailo Chodorkovskio ar Platono Lebedevo bylos ir visuomeninių organizacijų veiklos apribojimai, primenamas ir karas Čečėnijoje.
Tiesa, kai buvo rašomas laiškas, dar nebuvo žinoma, kad Maskva nukaus čečėnų kovotojų vadą Šamilį Basajevą. Vienas Maskvos Carnegie centro ekspertas šį įvykį pavadino „dovana puotai“, rengiamai Sankt Peterburge.
Be Čečėnijos ir Azerbaidžano, pasiūliusio Vakarams alternatyvius naftos bei dujų šaltinius ir kelius, esama ir kitų kraštų, keliančių V. Putinui galvos skausmą. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, nenorįs suprasti, ką reiškia Maskvos vykdoma vyno bei mineralinio vandens blokada, ir toliau draugauja su demokratinių šalių vadovais, siekdamas savo valstybę padaryti realiai nepriklausomą nuo Maskvos. Prezidentas G. W. Bushas Gruzijos vadovo vizito Vašingtone metu su juo kalbėjosi net dvi valandas, o sugrįžęs į Tbilisį M. Saakašvilis pasakė, kad teritorinius konfliktus Pietų Osetijoje ir Abchazijoje spręs su Rusijos pagalba ar be jos.
Atsakydama į tokius kaimyninės Pietų Kaukazo šalies politinius žingsnius Maskva žada imtis visų būtinų priemonių savo saugumui sustiprinti, jei nepaklusnieji gruzinai, kartu su ukrainiečiais, kuriems Kryme vykę protestai prieš karinius bandymus turėjo parodyti, jog ne visi Ukrainos gyventojai pritaria Kijevo pasirinktam keliui į Vakarus, įstotų į NATO. Rusija buvusiose savo žemėse ir toliau vadovaujasi romėnišku „skaldyk ir valdyk“ principu – Naujosiomis demokratijomis besivadinančių buvusių sovietinių šalių valdžios politiką destabilizuoti gali vidiniai konfliktai, kurių regione apstu – Kalnų Karabachas, Pietų Osetija, Abchazija ar Padnestrė, rugsėjo viduryje rengsianti referendumą dėl atsiskyrimo nuo Moldovos ir prisijungimo prie Rusijos.
Faktas lieka vienas – niekas nėra tikras dėl Rusijos, bet negali jos ir ignoruoti. Mosuodamas naftos ir dujų vėzdais Kremlius vėl nori tapti pasaulio galybe. Nors V. Putinas Sankt Peterburgą puošia gėlėmis ir savo kritikams negaili šypsenų, didžiausios pasaulio šalies problemų taip lengvai paslėpti nepavyks. Todėl viskas priklausys nuo to, ar G. W. Bushas pakartos chrestomatiniais tapusius R. Cheney Vilniuje ištartus žodžius. G. Kasparovas savo pastebėjimus „The New York Times“ baigia prisimindamas tvirtą prezidento Ronaldo Reagano laikyseną Sovietų Sąjungos atžvilgiu: „Atrodo, kad dabartinis Amerikos prezidentas sako, jog irakiečiai ir afganai nusipelnė demokratijos, tačiau rusai – ne“.
