Ketvirtadienį Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, lydimas delegacijos, išvyko į Kijevą, optimistiškai tikėdamasis padėti išspręsti tenykštę politinę krizę ir pratęsti tradiciją, kurią dar oranžinės revoliucijos metu pradėjo Valdas Adamkus.
Ką gi, nuoseklus tęstinumas nėra pati blogiausia šalies užsienio politikos savybė - jis leidžia pasiekti įvairių ilgalaikių tikslų. Atsižvelgiant į dalyvavimo Ukrainos reikaluose kontekstą, ko gero, galima teigti, kad tuo nuosekliai siekiama regioninio Lietuvos autoriteto įtvirtinimo ir jau kiek primiršto užsienio politikos prioriteto - gerų santykių su kaimynais.
Prieštarauti tokiems argumentams sunku, juolab kad V. Adamkaus vaidmuo atveriant kelią į valdžią Vakarų remtam Viktorui Juščenkai ir dalies Ukrainos visuomenės reakcija į tokią paramą padėjo gerus pamatus teigiamam Lietuvos įvaizdžiui Kijeve ir, visų pirma, Vakarų Ukrainoje.
Tačiau kad šis tęstinumas būtų efektyvus ir duotų realų, o ne maskaradinį politinį efektą, svarbu dar viena sąlyga: jis neturi būti statiškas ir privalo lanksčiai reaguoti į regioninės politikos dinamiką ir jėgų balanso pokyčius valstybėse, kuriose siekiama įtvirtinti Lietuvos autoritetą.
O dabartinė situacija Kijeve, atsižvelgiant į visą ukrainiečių politinę konjunktūrą, toli gražu neprimena to, kas buvo per oranžinę revoliuciją. Tuomet tiek V. Juščenkos šalininkai, tiek ir prezidento rinkimų stebėtojai iš Vakarų labai aiškiai konstatavo, kad tariama Viktoro Janukovyčiaus pergalė, su kuria jį suskubo sveikinti Vladimiras Putinas, yra rinkiminių pažeidimų ir klastočių rezultatas. Visuomenės nuotaikų balansas, galbūt išskyrus nebent Donecką, taip pat buvo aiškus ir stovėti V. Juščenkos barikadų pusėje iš tiesų reiškė palaikyti demokratiją, solidarizuotis su Vakarais ir turėti visą bent jau moralinę teisę kištis į Ukrainos reikalus.
Tačiau jei šiandien buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis ar Lietuvos delegacija, vadovaujama G. Kirkilo, esamą krizinę situaciją tapatina su „oranžiniais“ laikais, tenka konstatuoti šiokius tokius neatitikimus.
Pradėkime nuo formaliosios pusės. V. Janukovyčius premjero postą užėmė teisėtai, jo partijai geriausiai pasirodžius per Rados (parlamento) rinkimus, skandalų dėl machinacijų juose nesigirdėjo. Tai, kad pasinaudodamas įvairiais politiniais manevrais Regionų partijos lyderis (V. Janukovyčius) sugebėjo gerokai apkarpyti Ukrainos prezidento galias ir persivilioti į savo gretas kai kuriuos buvusius V. Juščenkos šalininkus, taip pat yra grynai Ukrainos vidinės politinės virtuvės reikalai, kurie tvarkomi nepažeidžiant nei tarptautinių normų, nei tenykščių įstatymų. Galų gale V. Juščenkos sprendimas paleisti Radą ir rengti priešlaikinius parlamento rinkimus yra ne protestas prieš neteisėtus oponentų veiksmus, o tik dar vienas ukrainietiškos politinės šachmatų partijos ėjimas, kuris, be prezidento ryžtingumo, parodė ir tam tikrą jo desperaciją. Pastarąją, beje, patvirtina ir paskutinieji konfliktuojančių pusių manevrai: jau sklinda žinia, kad V. Juščenka yra pasiryžęs skelbti savo įsako paleisti Radą moratoriumą.
Neformalioji šios konfrontacijos pusė gerai matoma Kijevo gatvėse: oranžinė spalva jau nebėra dominuojanti ir V. Janukovyčius sulaukia ne ką mažesnio visuomenės palaikymo. Tai atspindi ir įvairūs politiniai reitingai, pagal kuriuos Ukrainos prezidentas vis labiau traukiasi į antrąjį planą, o „oranžinis“ entuziazmas virsta nusivylimu.
Tačiau esminiai ukrainietiškos krizės bruožai, be abejo, matomi žvelgiant į formaliuosius kriterijus. Juos apžvelgus ir kyla klausimas – ar Lietuvos dalyvavimas sprendžiant vidines Ukrainos problemas yra būtinas? Žinoma, jei situaciją suvoksime primityviai: provakarietiškas V. Juščenka ar prorusiškas V.Janukovyčius, t. y. demokratija ar rusiškasis autoritarizmas, tuomet bus galima įsivaizduoti save nekvestionuojamais Vakarų vertybių gynėjais. Bet kažin ar šiandienėje Ukrainoje viskas yra taip aišku, juo labiau kad į užsienio padėjėjus šiandien kur kas palankiau reaguoja V. Janukovyčius, darydamas dar vieną politinį manevrą, kuris Vakarų pasiuntiniams gali tapti ir savotiškais spąstais.
Galų gale Lietuvos delegacijos misija kiek keistai atrodo ir dėl to, kad Vakarų valstybės šios Ukrainos krizės atžvilgiu yra visiškai apatiškos. Žinoma, galima tikėtis, kad Kijeve G. Kirkilas vengs tiesioginių vertinimų, rekomendacijų ar simpatijų reiškimo. Tačiau akivaizdu ir tai, kad abi konfliktuojančios pusės darys viską, kad tokio lygio svečius nudažytų savo spalvomis - oranžine arba balta, mėlyna, raudona.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
