Ir iš mirties gniaužtų vaikystėje ištrauktas Eismantas, ir jo mama Asta vienbalsiai sutaria – 10 tūkstančių eurų, kurių reikėjo kelionei į Vokietiją, kur atlikta transplantacija, maistui, vaistams ir kitoms reikmėms, – patys nebūtų niekaip surinkę. Už tai jie iki šiandien dėkingi „Išsipildymo akcijai“.
„Išsipildymo akcija išgelbėjo mano gyvybę, padėjo mano šeimai ir mano giminaičiams“, – šiandien sako pats Eismantas, jau 20-metis jaunuolis, netrukus minėsiantis 21-ąjį gimtadienį, kuris sutaps su kita simboline data – lapkričio 6-ąją bus minima ir „Pyragų diena“, kai visi kviečiami kepti kepinius, juos parduoti, o pinigus paaukoti „Išsipildymo akcijai“.
Dėl kepenų ligos berniukas silpo akyse
Dabar Eismantas turi darbą, laisvu laiku remontuoja automobilius, kiek gali, daugiau laiko skiria buvimui su draugais, o didžiausia jo aistra – žvejyba. Apie tai vaikystėje dažniausiai galėdavo tik pasvajoti... Kad ir kaip norėdavosi ištrūkti pasibūti su draugais, užmesti meškerę, dėl klastingos kepenų ligos daug laiko teko leisti ligoninėse, o sveikatos būklė vis prastėjo.
Prieš aštuonerius metus situacija buvo stipriai pablogėjusi – kojos ištindavo tiek, kad būdavo sunku vaikščioti, apimdavo silpnumas. Daug metų jis gydytas vaistais, tačiau ligai naikinant kepenis, gydytojai galiausiai pasakė: be transplantacijos apsieiti nebus įmanoma, nes kepenų buvo likę visai nebedaug.
„Žiemos laike jam labai pablogėjo – temperatūra, kojytės labai ištinę, ir tada prasidėjo mūsų pats sunkiausias etapas. Ir sirgo jis, ir karščiavo – mes be ligoninės, be gydytojų neapsiėjom. Ir vaistus vartojo pastoviai, ir jam pilvą amžinai skaudėdavo“, – prisimena Eismanto mama Asta.
Dėl transplantacijos Eismantą gydę gydytojai kreipėsi į Lenkiją, tačiau ten specialistai dėl sunkios būklės ir daugybės jau iki tol atliktų operacijų rizikuoti bijojo. Išsiuntus laišką į Vokietiją, ilgą laiką nesulaukta jokio atsakymo – Asta sako, kad jo laukė visą vasarą. Bet kai sulaukė, sužibo viltis – jie sutiko transplantuoti kepenis.
Tik čia iškilo kita bėda – šeima neturėjo reikiamos sumos kelionei į Hamburgą. Viltis sužibo dar šviesiau sulaukus ištiestos „Išsipildymo akcijos“ pagalbos rankos. Nors atėjus dienai, kai Eismantui reikėjo padaryti naują pasą, kilo baimė, kad to padaryti nepavyks – dėl kepenų ligos jo oda buvo tokia pageltusi, kad kilo sunkumų darant nuotrauką dokumentui:
„Galvojau, nebepadarys paso, nes tiesiog matydavosi šviesulys – niekaip jo nenufotografuodavo. Nuotraukoje – blanku, blanku, tik siluetas, jokių veido bruožų, nieko. <...> Sėdi jis toj kėdėj, fotografuoja ir gaunasi tik siluetas – nei veido, nei akių, nei nosies...“
Prieš kelionę į Vokietiją atsisveikino su draugais
Šiandien, prisimindamas dienas prieš lemtingąją kelionę į Vokietiją, Eismantas sako nesijaudinęs, mat buvo dar vaikas, tačiau mama neslepia – ir ji, ir sūnus be galo jaudinosi.
„Jis nebemiegodavo, buvo toks suirzęs – viskas negerai, viskas užkliūdavo. Labai jau jisai pergyveno, labai stipriai dėl operacijos. <...> Sakydavau: „Vaikeli, viskas bus gerai, pamatysi““, – prisimena mama.
Nemigos epizodus, prastėjant sveikatai, pakeitė ištisos paros miego – Eismantas sako jau nenorėdavęs nieko, tik dieną naktį miegoti ir nesikelti iš lovos. O jau žinant kelionės į Vokietiją datą, jis, vos dvylikos metų berniukas, gydytojams leidus, sugrįžęs kelioms dienoms į namus, susitikęs su draugais ištarė: „Aš tikriausiai nebegrįšiu iš Vokietijos, nes ant tiek blogai.“
Eismantas iki pat šiandien, nors jau prabėgo tiek metų, prisimena, kaip jį kartu su mama greitosios medicinos pagalbos automobiliu iš Santaros klinikų, kur leido dienas prieš svarbiausią gyvenimo kelionę, vežė į oro uostą – sėdintį vežimėlyje stūmė į lėktuvą, iš lėktuvo į automobilį ir į ligoninę.
Šiandien jis prisimena, kad atvykęs į ligoninę dar vaikščiojo, žaisdavo, kalbėdavo su mama, tačiau laukiant operacijos dienos vien miegodavo, buvo silpnas, vėliau prasidėjo ir alpimai – ligoninėje paspaudus mygtuką į pagalbą atskubėdavo kone visas personalas.
„Paskui suprato, kad nebereikia laukti – reikia greičiau kažką spręsti, daryti“, – prideda Eismantas.
Potenciali Eismanto donorė buvo jo mama Asta, tačiau atlikus tyrimus paaiškėjo, kad kepenys netinkamos. Šiandien šeima žino tik tiek, kad donoras buvo iš Švedijos – nežinia, vyras, moteris ar vaikas.
Kepenų transplantacija pakeitė gyvenimą
Tikslios operacijos datos jie nepamena – pats jaunuolis sako nenorintis jos prisiminti: „Mažiukas buvau ir nelabai noriu jos minėti, bandau tą pamiršti, nes tai buvo sunkus gyvenimo etapas, nes neturėjau nei vaikystės, nieko.
Norėjau su draugais varyt pažvejot, varyt pabūt gamtoj, kažką nuveikt, bet negalėdavau dėl savo ligos – mane visą laiką veždavo į Vilnių ir tirdavo ten. <...> Ir pykau, ir panašiai, bet šiuo metu, suaugęs, suprantu, kad gerai padarė, nes jeigu būtų kažkas pasidarę Ukmergėj – būtų nespėję nuvežt iki Vilniaus, nes kritiškos situacijos buvau.“
Iš operacijos dienos jis prisimena tik viena – palatoje valgė mandarinus, kuriuos atėjusi seselė atėmė, o kai atėjo chirurgai ir mama, pasakiusi, kad ruoštųsi operacijai, viskas tapo aišku. Toliau – tyrimai, operacinė, kelios sekundės ir viskas – tamsa.
„Baisios visokios mintys lindo: ar tiks, ar prigis, ar operacija gerai praeis, nes operavo nemažai valandų – dvylika ar kiek... Ir svarbiausia: išoperuoti išoperavo jį, bet nėra ko pasiklausti, kaip praėjo, kaip viskas, o man neatėjo ir nepasakė jie, kad viskas gerai“, – prisimena Asta ir priduria, kad po operacijos sūnus buvo visas apraizgytas įvairiais laidais.
Nurimti mama galėjo tik į ligoninę atėjus vertėjai ir padėjus pasikalbėti su gydytojais – tada ji išgirdo, kad operacija praėjo sėkmingai. Po operacijos ištiko komplikacijos: prasidėjus vidiniam kraujavimui ir nepavykus jo numalšinti vaistais, teko operuoti dar kartą.
Toliau viskas klostėsi sėkmingai – Eismantas stiprėjo. Dar iki šiol prisimena, kaip dvyliktojo gimtadienio, kurį šventė ligoninėje, personalas atnešė tortą. Čia pasitiko ir Kalėdas – gavo konstruktorių, o labiausiai laukė Naujųjų metų – labai mėgo šaudyti fejerverkus, todėl vietinėje parduotuvėje nusipirko jų ir šaudė ligoninės teritorijoje.
Sugrįžus į Lietuvą vizitai Vilniuje pas gydytojus nesibaigė, bet tuomet ten vykdavo priežiūrai – kaip sveiksta, kad niekas nebūtų praleista pro akis, pasikeisti siūlus, atlikti tyrimus. Eismantas iki šiol vartoja vaistus – juos turės vartoti visą gyvenimą.
Gyvenimą semia pilnomis saujomis
Vaikinas pasakoja anksčiau gerdavęs 10-15 tablečių ryte ir vakare, dabar pakanka išgerti dvi ryte – visada tuo pačiu laiku. „Jeigu neišgersi – bus blogai. <...> Pats suprantu, kad jeigu neprisižiūrėsiu sveikatos, tai kam tada daug kas padėjo man?“ – sako jis.
Dėl savo būklės vaikinas iki šiol negali kilnoti sunkių svorių, turi prisižiūrėti mitybą – negali vartoti riebaus, skrudinto, rūkyto maisto, tik gamintą ant garų, griežtai negali valgyti greipfrutų, nes tai – peilis jo kepenims. Turi laikytis susidėliotos rutinos, bet pats su šypsena pripažįsta: nors jo kepenų liga neišgydoma, dabar jo gyvenimas, lyginant su vaikyste, skiriasi it diena ir naktis.
„Anksčiau, kai buvau mažiukas, dar nesupratau, kas vyksta, bet dabar suprantu, kad išlipau iš tos duobės, atsigavau ir dabar mėgaujuosi visa gamta, laisve, noriu viską pasiimti. <...> Man draugė visą laiką sakydavo: „Kodėl tu nepabūni namuose, nepasiilsi, kiekvieną dieną grįžti po darbo ir važiuoji ką nors daryti?“ Aš sakau: „Nepatinka man. Jeigu pavargsiu, grįšiu namo, pailsėsiu – ir viskas“, – kalbėjo vaikinas.
Dabar jis iš gyvenimo ima viską, ką tik įmanoma – labiausiai mėgsta vasarą užmesti meškerę, kuo daugiau laiko leisti su draugais. Jei grįžęs po darbo nieko nėra suplanavęs – taiso automobilį, svajoja kuo daugiau keliauti. Tad Eismantą retai sutiksite sėdintį namuose – dabar jis atsigriebia už viską, ko dėl ligos ir ilgo laiko ligoninėse negalėjo daryti vaikystėje.
„Išsipildymo akcija“ išgelbėjo Eismantą“
Už tai, kad šiandien gali semti gyvenimą pilnomis saujomis, Eismantas dėkingas visiems – šeimai, artimiesiems, gydytojams, ypač Kristinai Mociškienei ir Vaidotui Urbonui, „Išsipildymo akcijai“ ir visiems prie jos prisidedantiems:
„Tokią sumą surinkt – čia yra stebuklas, nebūna juk taip kiekvieną dieną. Negalėjau patikėti... Bet paskui supratau – tie pinigai labai padės. Padėjo – dabar vaikštau gyvas, sveikas, patenkintas. „Išsipildymo akcijos“ komanda padėjo surinkti pinigus, kurie padėjo man išgelbėti gyvybę, šeimai rasti vilties.“
Jam antrina ir mama Asta: „Jeigu nebūtų pagelbėjusi „Išsipildymo akcija“, net neįsivaizduoju... „Išsipildymo akcija“ išgelbėjo Eismantą – kitaip nepasakysi.“
Vos už poros dienų 21-ąjį gimtadienį minėsiantis Eismantas priduria ir tai, kad sulaukęs neabejingų žmonių bei „Išsipildymo akcijos“ pagalbos, pats tiesia pagalbos ranką visiems, kuriems prireikia – juk net mažas, paprastas gestas kažkam gali būti milžiniška pagalba.
Prisidėti prie „Išsipildymo akcijos“ gali kiekvienas.
Skambinti ar rašyti trumpąsias SMS žinutes ir paaukoti galite šiais numeriais: 1891 – 5 EUR, 1892 – 10 EUR.
Norintiems paaukoti daugiau: www.issipildymoakcija.lt
„Išsipildymo akcija“ bendradarbiauja su telekomunikacijų operatoriumi TCG, operatoriais Bitė, Tele2 ir Telia, internetine mokėjimų platforma Perlas Go.
Visa paaukota suma keliauja į „Išsipildymo akcijos“ sąskaitą – akcijos partneriai netaiko jokių kitų mokesčių.
„Išsipildymo akcijos“ skaidrumu rūpinasi audito įmonė Grant Thornton Baltic.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
