REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įvykusi gana sudėtingo pavadinimo diskusija „Naujasis Lietuvos – Lenkijos partnerystės turinys: konstruktyvaus dialogo bei dienotvarkės link?“ sutraukė gausų būrį šia tema besidominčių Lietuvos žurnalistų, politologų, taip pat ir Lietuvos lenkų bendruomenės atstovų.

REKLAMA
REKLAMA

Susidomėjimą kėlė Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiojo redaktoriaus, vieno žymiausių „Solidarumo“ veikėjų, įvairių tarptautinių apdovanojimų laureato Adamo Michniko dalyvavimas. Tarp pagrindinių kalbėtojų dar buvo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų profesorius Alvydas Jokubaitis, vienas iš Lietuvos intelektualų ir visuomenės veikėjų kreipimosi gerinti santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos tautų ir valstybių iniciatorių.

REKLAMA

Diskusiją rengęs Rytų Europos studijų centras pasiūlė diskutuoti „apie pastarojo meto Lietuvos ir Lenkijos politikų gebėjimo bendrauti problemas, kurios peržengia dvišalių santykių dienotvarkės ribas“, o dabartinę priešpriešą įvertino „kaip savotišką kovą tų, kurių vizijos peržengia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės  paveldo ir atminties ribas bei tų, kurie vis dar gyvena tik LDK atminties ribose ir mato prasmę išlaikyti bei puoselėti šiuos saitus“.

REKLAMA
REKLAMA

Tokia ganėtinai painus diskusijos istorinis balastas galėjo ją nugramzdinti į tolimas istorines gelmes, mažai ką turinčias bendro su realiu mūsų šalių santykių gerinimo poreikiu. Kalbėtojų garbei tenka pasakyti, kad jie kalbėjo ne tiek apie tolimus LDK laikus, bet iš esmės apie dabar esančias ir mūsų abiejų šalių santykius nuodijančias problemas.

Apskritai, diskusija vyko, anot kai kurių lenkų komentatorių, „nuoširdžioje, tolimoje nuo politiniųbarnių atmosferoje“. Su tuo beveik galima sutikti, išskyrus epizodą, kurio kaltininku, prisipažinsiu, buvo šių eilučių autorius ir dar daugiau jam atsakęs A.Michnikas. Išgirdęs, kad svečias, kalbėdamas apie Lietuvos lenkus tvirtino esą „piliečiai turi teisę reikalauti užrašų lenkiškai arba dvikalbių gatvių pavadinimų“, neištvėręs jam priminiau, kad Europos rėminė tautinių mažumų apsaugos konvencija – pagrindinis tautinių mažumų dokumentas to imperatyviai nereikalauja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Norėjau gerbiamam svečiui pacituoti Konvencijos 11 straipsnį, kuriame sakoma, kad „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys  asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“. Oficialiame konvencijos komentare dar pridedama, kad „įgyvendindamos šį principą Šalys privalo deramai atsižvelgti į savo specifines sąlygas ir teisines sistemas“.

REKLAMA

Ir mūsų teisinė sistema, ir, pvz., pusšimtis okupacijos metų priverstinės dvikalbystės ne tik gatvių pavadinimuose, bet ir visuose oficialiuose dokumentuose, kaip specifinė sąlyga, priešinasi tokių dvikalbių lentelių kabinimui. Tačiau, pasirodė, kad šio straipsnio citavimo visiškai nereikėjo. A.Michnikas nutraukęs mano kalbą rėžė iš peties esą „nepriklausomai nuo to, ką nustato konvencijos, Lietuvos lenkai turi teisę reikalauti iš Lietuvos valdžios dvikalbių gatvių pavadinimų“.

Kitaip tariant, A.Michnikas siūlo spjauti  į Europos Tarybos priimtą konvenciją. Tokią  nuostatą sunku būtų vadinti konstruktyvia. Negana to, A.Michnikas ne mažiau užpyko, kai priminiau, kad Lenkija tą pačią Europos konvenciją priėmė su reikšmingomis išlygomis, nors  Lietuva ją priėmė be jokių papildymų ar išbraukimų.

REKLAMA

Pirmoji Lenkijos išlyga sako, kad „Lenkija tautine mažuma laiko tokią, kurios  nariai yra Lenkijos piliečiai“. Taigi, jeigu Lietuvos pilietis apsigyvens Lenkijoje, tarkim, Punske, šiuo metu tai jokia problema, jis negalės priklausyti Lenkijos lietuvių mažumai. Lietuvoje tokių apribojimų nėra.

Antroji aiškina, kad “Lenkija vykdys konvenciją jos 18 straipsnyje numatytu būdu, sudarydama šiame straipsnyje minimas tarptautines sutartis ir kurių tikslu yra tautinių mažumų apsauga Lenkijoje bei lenkų mažumų ar grupių apsauga kitose šalyse". Konvencijos 18 straipsnis iš esmės kalba tą patį, tik turėdama mintyje visą Europą:: „Prireikus Šalys stengiasi sudaryti dvišales ir daugiašales sutartis su kitomis valstybėmis, visų pirma su kai­myninėmis valstybėmis, kad užtikrintų atitinkamoms tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugą“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sunku net pasakyti, kodėl Lenkijai prireikė šios išlygos, tačiau oficialiame konvencijos komentare  dar sakoma, kad „tokios sutartys svarbios pakantumui, gerovei, stabilumui ir taikai plėtoti“. Žodis „pakantus“, kaip žinome, reiškia pagarbą kitų nuomonei, taigi A.Michniko, kartu ir Lenkijos reikalavimas, kad Lietuvoje būtinai būtų dvikalbės gatvių lentelės, nepaisant Lietuvos įstatymų ir tarptautinių konvencijų, su pakantumu nieko bendro neturi. Kaip ir Lenkijos reikalavimas keisti Lietuvos švietimo įstatymą ir jame numatyti susilpnintą lietuvių kalbos mokymą lenkų mokyklose.

REKLAMA

Kodėl Lenkijai trūksta pakantumo ir netgi pagarbos santykiuose su Lietuva? Į šį klausimą stebėtinai atvirai, gal net sensacingai atsakė pats A.Michnikas: „Lenkų tauta daug metų buvo žeminama, tad atėjo laikas atsakyti tuo pačiu. Bet Rusija yra didelė, Ukraina taip pat, Vokietija yra sąjungininkė Europos Sąjungoje. O Lietuva yra maža, todėl patogu“...

Gaila, bet iš Lietuvos pusės kalbėjęs politologas profesorius Alvydas Jokubaitis, kaip pas mus tapo įprasta, ėmėsi kritikuoti... Lietuvą. Anot jo, “dabar abi pusės žemina, niekina ir įžeidinėja viena kitą". Kaip puikiai žinome, Lietuva jokių Lenkijos įstatymų, nei ją liečiančių tarptautinių konvencijų nekritikuoja, tuo labiau Lenkijos nei žemina ar niekina.

REKLAMA

Politologas taip pat apkaltino Lietuvą geros valios stoka, nes ji esą “užmiršta apie savo pažadus, kai atsistoja nuo derybų stalo". Tarpvalstybiniai santykiai tai ne pažadai, bet dokumentai - sutartys, tarptautinės konvencijos, kurias Lietuva sąžiningai vykdo ir į jas, skirtingai nuo Lenkijos, nespjauna ir neketina spjauti. Taigi Lietuvą kaltinti geros valios stoka tikrai nedera.

Šia diskusija Rytų Europos studijų centras pradėjo programą, skirtą geresniems Lietuvos ir Lenkijos santykiams plėtoti. Tokia programa, manyčiau, turėtų remtis abiejų, o ne vienos pusės gera valia, pagarba viena kitos valstybingumui, europiniams tarpvalstybinių santykių principams. O paaiškėjus nuomonių skirtumams, ramiai apie juos kalbėti be kitos pusės kaltinimų ir įžeidinėjimų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų