REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tūkstančiai Lietuvos abiturientų kasmet svajoja gyventi už grotų. Skamba absurdiškai? Taip, bet tūkstančiai nori studijuoti sostinėje, o bent keli didžiausi universitetai bendrabučių renovaciją pradėjo prie pagrindinių durų įstatydami grotas.

Tūkstančiai Lietuvos abiturientų kasmet svajoja gyventi už grotų. Skamba absurdiškai? Taip, bet tūkstančiai nori studijuoti sostinėje, o bent keli didžiausi universitetai bendrabučių renovaciją pradėjo prie pagrindinių durų įstatydami grotas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi jau gal 6 metus studentai įeidami ir išeidami iš bendrabučio turi prasibrauti po besisukančias grotas. Pypt - šaižiai sucypia magnetinis raktas. Girgžt – sunkios grotos stumiamos įleidžia į seną šaltą šešiolikaaukštį.

REKLAMA

Kartais studentui reikia įsinešti didelius krepšius ar rakandus. Vargo vakarienė viską sutalpinti į vienam žmogui pritaikytą grotų ertmę. Taip pat – įsileisti draugus. Jei pasiseka, ten pat susigrūdama dviese, nes antraip „pypt“ ir „girgžt“ procedūros reikės dar du kartus (patyrusieji supras). Čia pat grūdami ir atžalų aplankyti atvažiavę tėvai su broliukais ir sesutėmis. Kas, kad visi išsipuošę išleistuvių ceremonijai, grotos yra grotos, tvarka yra tvarka. Mažiesiems gal atrodo egzotiškai.

REKLAMA
REKLAMA

Bet jokia čia egzotika. Grynas nesusipratimas.

Kurių galų bendrabutyje reikia grotų, jeigu visi jo gyventojai turi po raktą ir galėtų tiesiog įeiti pro duris, kaip visame civilizuotame pasaulyje? Grotos saugiau? Kodėl tada tokios keistos praktikos nėra kitur?

Velnias slypi detalėse

„Kas per absurdiški klausimai, – sakys daugelis. – Gal jau nėra didesnių problemų?“.

Yra didesnių problemų, bet rugsėjis – gera proga pakalbėti apie orumą. Štai ir senjorai, besiskundžiantys mažomis pensijomis, dažnai mini neorų gyvenimą, nepagarbą. Bet orumas ir pagarba aplinkiniams neatsiranda staiga ir iš niekur. Brandesnės visuomenės jau seniai seniai suprato, kad pagarbos vertas kiekvienas, net ir tas vargšas vos pilnametystės sulaukęs studentas, neturintis pinigų geresniam būstui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tad ir grotos šitame kontekste atrodo kaip pašaipus pagąsdinimas: „žinok savo vietą, studente“. Tarsi kažkam būtų neaišku, kad lietuviškas „barakas“ tikrai nepanašus į viešbutį (kaip dažnai būna Vakarų Europoje). Tarsi negana žinoti, kad naudosiesi išpuvusiais tualetais ir dušais bei siaubinga virtuve.

Ne, še tau dar ir grotas. Bent jau užsienio studentams įrengti atskiri įėjimai. Gėdos jausmas gal visgi slypi kažkur giliai? Tik kodėl svečiams sugebama įrengti padoresnius kambarius, o saviškiams – ne? Kodėl renovacija pradedama nuo lauko apdailos, o ne papuvusio vidaus? Kad pravažiuojantiems gražiau atrodytų? Taip, viskam visada trūksta pinigų, bet gal jau galima sugalvoti originalesnį atsakymą?

REKLAMA

Žeminti įprasta ir per paskaitas

Antra vertus, nieko keisto, žinant atmosferą tarp pačių universitetų sienų.

O, kiek studentų yra metę magistrantūros studijas jau po pirmo mėnesio! Ir pagrindinės priežastys netgi nebūtinai yra prasta studijų kokybė, dėstytojų pateikiama pasenusi informacija skaidrėse su neįmanomu įžiūrėti šriftu ar visiškai su darbu nesuderinami paskaitų tvarkaraščiai. „Paskaitos svarbiau“, – įsitikinę profesoriai. Bet, atleiskite, nemokamo maitinimo universitete neduoda, o ir galimybė 6 metus gyventi jau minėtame bendrabutyje su grotomis anaiptol nevilioja. Koks pasirinkimas? Pavydžiai stebėti, kaip bendraamžiai su pasimėgavimu daro karjeras? „Ačiū ir viso gero, Alma Mater“, – ištaria studijas metusieji ir dažnai nesigaili. O profesūra stebisi, iš kur tas nenoras karčių mokslo šaknų. Tiesa, neseniai sugalvojo apynasrį – metus studijas teks sumokėti visą jų kainą. Štai taip sprendžiamos problemos.

REKLAMA

Bet grįžkime prie kitų minėtų priežasčių. Magistrantūros studentai būna jau apsiuostę darbo rinkoje, dalis – ir neblogai įsitvirtinę. Kai kurie pratęsti studijas ryžtasi po pertraukos. Tai žmonės, jau gebantys savarankiškai priimti sprendimus ir atpratę nuo mokslo šventovių „botagų“. Ką jie neretai išgirsta atėję į auditoriją? Ogi tai, jog už kiekvieną praleistą paskaitą už bausmę turės rašyti po referatą. „Nes visi žino, kad kitaip jūsų mokytis nepriversi“, – dar nusijuokia profesūra sulėkusiems į paskaitą vidurdienį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Civilizuotam dėstytojui akys ant kaktos iššoktų. Nes civilizuoti dėstytojai su studentais bendrauja kolegiškai, konsultuoja, o ne laukia menkiausios progos pažeminti. Dėstytojo ir studento santykis visai kitoks, jei abu supranta, kad po universiteto stogu tiesiog bendradarbiauja: vienas perteikia žinias, kitas jas ima ir pasipildo. Pasaulio patirtis rodo, jog tam pasiekti dėstytojui nebūtina labai susireikšminti, o studentui – nusižeminti. Nes tai niekur neveda. Atvirkščiai – rodo kultūros stoką. Ir nieko daugiau.

O patys studentai... Jeigu orumo ir kritinio mąstymo nėra, galbūt žodžiai apie bausmes ir praslys pro ausis. Gal ir neimsi sverti visų „už“ ir „prieš“ – tęsti studijas ar mesti. Bet kitu atveju nugalės orumas. Ir nieko keisto. Žmonės nemėgsta, kai juos žemina. Nebent studijuojama tik dėl „popieriaus“ – tada į viską žiūrima su ironiška šypsena ir pagieža, o mokslo prestižas visų akyse tik dar labiau smunka.

REKLAMA

Aukštųjų – kuo daugiau, o protų nereikia

Bet gal laikas pripažinti, kad Lietuvai tiesiog nereikia beveik pusšimčio aukštųjų mokyklų ir šitiek absolventų, keliaujančių tiesiai į darbo biržą? Džiaugiamės, kad ES pirmaujame pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių skaičių. Tokių šalyje – apie 40 proc. Tik kokią pridėtinę vertę jie sukuria, kur tie šviesūs protai?

Protų yra, bet jie turi savybę nutekėti. Deja, pagrindinis universitetų noras yra prispausdinti kuo daugiau diplomų, o tai labai nesudėtinga. Niekinės studijų programos susirenka visus pinigingus beraščius. O jeigu durys būtų parodytos net ir penketukininkams abiturientams? Gal dėstytojams nebereikėtų rūpintis, kaip studentus priversti pasirodyti paskaitose?

REKLAMA

Deja, imtis kardinalių veiksmų valdžia dar ilgai nedrįs. „Gyvenimas viską sutvarkys“, – cituoti švietimo ir mokslo ministrę jau darosi klaiku.

Bet ko stebėtis – pati Švietimo ir mokslo ministerija politinėms partijoms nėra geidžiamas grobis, o tai yra grotos į pažangą. Raktas lyg ir yra, tik noro pastumti vis pritrūksta.

Taip ir sukasi tos grotos ciklu rugsėjis-birželis. Kai pradeda labai cypti – patepamos trumpo poveikio vaistais. O tada studentai vėl renkasi geriausią iš blogiausių, o aukštosios mokyklos vėl renkasi... visus.

Teneįsižeidžia akademikai. Universitetuose yra labai daug gero. Bet kai kalbame apie problemas, ne laikas save guosti tuo geru. Apsistatyti grotomis – daug lengviau nei pasiekti, kad jų nereikėtų. O tam reikia ir noro, ir ryžto, ir orumo. Geriau, kai jis įgimtas, bet išsiugdyti irgi įmanoma – vis dar nevėlu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų