Pirmosiomis 2016-ųjų darbo dienomis rusų dėmesys buvo sukoncentruotas į dolerio valiuotos kursą ir naftos kainas – jau 77 rubliai už dolerį, ir 31 doleris už „Brent“ barelį sausio 12-osios rytą (sausio 18-ąją naftos kaina pasiekė jau 28,5 dolerio už barelį, o doleris buvo parduodamas po 78,5 rublio, – red. past.). Ramiai reaguoti į šiuos skaičius, dar visai neseniai daugeliui atrodžiusius nerealiais, vis sunkiau.
Nereikia manyti, kad šis nervingumas neturi jokių ryšių su mūsų nacionalinėmis šventėmis. Atvirkščiai, jis tiesiogiai susijęs, nors ir visos tautos mastu kol kas nešvenčiamu, įvykiu – Vladimiro Putino persikėlimu į Kremlių, kuris įvyko prieš pat Naujuosius metus prieš 16 metų. Būtent dėka Rusijos valstybės vadovo mes, sulaikę kvėpavimą, sekame naftos kainų pokyčius, juk jo politika privedė prie to, kad, be energijos šaltinių, už žmogaus Rusijoje mažai kas ir beliko.
Kuo šalis pasitinka 17-uosius savo lyderio valdymo metus? Vidutiniu atlyginimu, jeigu konvertuoti į dolerius, atitinkančius 2005-ųjų spalį. Su 2016-ųjų BVP, kuris, jeigu paskaičiuoti pagal rinkos kursą, artimas 2006-iesiems.
Sutinkame kapitalo pasitraukimą per pastaruosius metus už 280 mlrd. dolerių. Su kariniu biudžetu, jo valdymo metais padidėjusiu 7,5 karto, o skaičiuojant doleriais – 4,4 karto. Su biurokratija, galutinai virtusia valdančiąja klase, su šimtais naujų heraldikos simbolių. Su dviem karais, pradėtais pastaraisiais metais, su posovietinėse erdvėse išsilakstančiais kaimynais ir sugadintais santykiais su pagrindiniais ūkio partneriais.
Stojamės nuo kelių?
Pasisekė gi šalies vadovui Vladimirui Putinui. Jam nusišypsojo konjuktūra, kuri iškėlė naftos kainą nuo 28,5 dolerio už barelį 2000 metais iki 102 dolerių už barelį vidutinės kainos 2010-2014 metais („BP Statistical Review of World Energy 2015). Jo pavaldiniais tapo tauta, kuri norėjo tik uždirbti, vartoti ir džiaugtis „kilimu nuo kelių“. Tokiomis sąlygomis Rusiją buvo galima paversti jeigu ne eiline Kinija, tai bent jau naujais Emyratais, padėjus ekonominio augimo pagrindą dar keliems dešimtmečiams. Tačiau kas buvo padaryta iš tiesų?
Pradedam nuo paties paprasčiausio – V. Putino išreklamuotų „Rusijos ekonomikos variklių“, artimų valstybei korporacijų. „Gazprom“, didžiausias monopolis šalyje, visus šiuos metus vadovaujamas vieno iš artimiausių prezidento draugų, pastatė (ir vis dar stato) kelis įspūdingus vamzdžius, tačiau tuo pat metu 2015 metais dujų išgavo mažiau, negu 1999-ais: 414 mlrd. prieš 545 mlrd. kub. m. Yra žinoma, kad jo galimybės yra daug didesnės ir vis dar auga, problema yra tik rusiškų dujų poreikyje. Kodėl tada tokių problemų nepatyrė, pavyzdžiui, Kataras, išauginęs žaliavos išgavimą nuo 24 mlrd. iki 177 mlrd. kub. m. ir jokių problemų dėl pertekliaus nepatiriančio?
„Rosneft“, surinkusi per šiuos metus visus įmanomus naftos aktyvus – nuo „JUKOS“ iki „Itera“, 2013 metais už 55 mlrd. dolerių įsigijo „TNK-VR“, tačiau pati dabar yra vertinama vos 35 mlrd. dolerių. „Vnešekonombank“, pagrindinė „vystymosi institucija“ – po daugelio metų įtempto darbo vystosi potencialus bankrotas, kurio gelbėjimui valstybei prireiks skirti daugiau nei 1 trln. rublių (apie 12 mlrd. eurų). „Rostechnologii“ – nieko verta be karinių užsakymų, kurie tik iščiulpia biudžetą.
Jeigu apžvelgtume Rusijos ekonomikos ir Putino epochos istoriją, taptų aišku, kad vystėsi praktiškai išskirtinai nevalstybiniai sektoriai: didmeninė ir mažmeninė prekyba, komunikacijos ir ryšiai, privatūs bankai, statybų ir komercinių paslaugų sektoriai. Valstybė buvo ekonomikos stabdys.
Kvailiai ir keliai
Kitas akivaizdus požymis – infrastruktūra. Šalyje, išgyvenančioje pakilimą (nesvarbu, kuo iššauktą, tegul netgi atsitiktiniais naftos doleriais), yra nerašyta taisyklė, pirmiausiai užsiimti automobilių kelių, greitaeigių geležinkelių magistralių, tiltų ir estakadų, energetikos tinklų plėtros statybos. Pasižiūrėkite, kad ir į Kiniją.
Tai vyksta visur, išskyrus Rusiją. Per 16 metų nebuvo priduota eksploatacijai nė vieno šiuolaikinio geležinkelio bėgių kilometro, kuris būtų skirtas greitaeigiam judėjimui. 2014-2015 metais buvo nutiesta 1,2 tūkst. km. per metus – 4 kartus mažiau, negu 2000 metais. Greitkelis tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo vis dar taip pat statomas, kaip ir 1990-ųjų pabaigoje. Anot to paties „Gazprom“, dujotekio plėtra Rusijos gyvenvietėse per metus išaugo 0,1 proc., iki 65,4 proc. Tokiais tempais planą pilnai įgyvendinti galėtų pavykti XXII amžiaus pradžioje.
Per 16 metų Rusijos jūrų uostų augimas, pasirodo, yra dvigubai mažesnis, negu vieno iš Šanchajaus uostų augimas. Tranzitinių krovinių Šiaurės jūros keliu 2014 metais buvo mažiau, negu 1999-ais (130 tūkst., o tuomet – 460 tūkst. tonų).
Kur gi tas pakilimas nuo kelių? Kur Rusijos teritorijų vienybė ir jos patogumas gyventi? To kaip nebuvo, taip ir nėra. Yra tik gražūs pažadai, kiekvienais metais panašūs į tuos, kurie buvo anksčiau. Viso savo valdymo laikotarpiu V. Putinas žadėjo šaliai „dvigubai didesnio BVP“ ir „nulipimo nuo naftos adatos“. Ironiška, kad pirmasis lozungas nuskambėjo 2003 metais, ir mes turime visus šansus jau 2018 metais grįžti prie panašių BVP rodiklių doleriais, kokie buvo šalyje tuo metu.
Naftos pramonės priklausomybę iliustruojama paprastais skaičiais: 1999 metais naftos, jos produktų ir dujų dalis Rusijos eksporte sudarė 39,7 proc., 2014 metais – 69,5 proc.
Kur išreklamuotos naftos perdirbimo įmonės, pavyzdžiui „Rosneft“ fabrikas Primorėje? Kur šiuolaikinės įrangos, medicinos technikos, vaistų, kompiuterių ar mobiliųjų telefonų gamyba? Daugelyje šių sektorių šalis nuo importo priklauso 70-100 proc. Jeigu mūsų „partneriai“ norėtų pasiekti visiško Rusijos ekonomikos kracho, užtektų uždrausti eksploatacinių materialų eksportą.
„Kaip nors pavyks“
Katastrofiškai atrodo socialinės sferos „reformų“ rezultatai ir valstybinių institucijų, atsakingų už normalų piliečių gyvenimą, darbo pobūdis. Šalyje, kurios biudžetas sprogsta nuo naftos dolerių, beveik likviduotas nemokamas gydymas. Visi reitingai fiksuoja vidutinio išsilavinimo katastrofišką lygio kritimą, o aukštosios mokyklos jaus seniai tapo žmonių su niekam nereikalingais diplomais štampavimo fabrikais. Netgi Putino Rusijos „vizitinė kortelė“ – galingoji Rusijos nepaprastųjų padėčių ministerija (MČS) – negali išgelbėti dešimčių žmonių, pakliuvusių į sniego spąstus netoli Orsko. Apie biurokratijos susigiminiavimą su kriminaliniu pasauliu nėra prasmės ir priminti: žymųjį filmą „Čaika“ peržiūrėjo jau milijonai žmonių.
Net ir užsienio politikoje Rusijai nėra kuo labai džiaugtis. Aš neprisiminsiu Ukrainos, kurią mes pavertėme priešu, tačiau akivaizdu, kad mūsų Vidurinės Azijos sąjungininkai vis labiau lenkiasi Kinijai, pastaruoju metu tapusiu pagrindiniu investuotoju regione. Mes atsiribojame nuo pasaulio sankcijomis, apsikrauname save visokiomis epitimijomis, tačiau niekas į tai labai nereaguoja. Mes pradėjome karinę misiją Sirijoje, tačiau jau dabar pradedame suvokti, kad siekiant ją užbaigti sėkmingai, reikės daug daugiau pajėgų ir išteklių, negu Rusija gali sau leisti panaudoti. Tačiau negi „micromilitarisme theâtrale“ tipo operacijos Pietų Osetijoje, yra būtent tai, dėl ko Rusija karinėms reikmėms Putino valdymo laikotarpiu išleido beveik 960 mlrd. dolerių („SIPRI Database 2015“ duomenys), arba 80 proc. nominalaus 2015-ųjų BVP?
Tačiau, aišku, įspūdingiausiai atrodo tai, kaip greitai ir, atrodo, neatšaukiamai pradeda byrėti buvęs išsipūtusio naftos burbulo sugeneruotas gerbūvis. Valdžia penkis metus negali padaryti nieko, kas bent jau sulėtintų augimo tempų mažėjimą. Jie tris metus paeiliui užšaldo privačias pensijų fondo santaupas, iš esmės vykdydami priverstinį skolinimąsi iš piliečių. Rezervų fondas, kuriuo valdžia taip didžiavosi visus paskutinius metus, gali būti išeikvotas per metus-pusantrų. Pirmieji naftos kainų kritimo požymiai iššaukė pensijų indeksavimo stabdymą, ne už kalnų radikalūs socialinių išmokų mažinimai, maža to, dar ir išreikštų dvigubai nuvertėjusiu rubliu.
Šalimi valdo žmogus, kuris daug kalba, tačiau nėra pasiruošęs daryti praktiškai nieko konkretaus, daugiau nei 10 metų naudodamasis pozityviais iš išorės formuojamais reiškiniais. Tai galios valstybės bejėgiškumas. Ši valdžia geba išleisti kiek nori milijardų, tačiau nesugeba nei įvykdyti iš tiesų ambicingų užduočių, nei pasirinkti tinkamų kadrų jų sprendimui, nei vystyti verslą, nei įkvėpti gyventojus kam nors daugiau, negu jau pamirštų lozungų kartojimui. Stebėdama nuolatos krintančias naftos kainas, Rusijos valdžia liko be žado nuo to, ką mato ir tiesiog tiki žymiuoju rusišku „kaip nors pavyks“.
