Socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje leidybos namai „Steidl“ savo ruožtu nurodė, kad kūrėjas, suteikęs balsą pokario kartai, bet vėliau įsivėlęs į kontroversiją dėl savo vaidmens Antrajame pasauliniame kare ir Izraelio vertinimo, mirė šiaurinio Liubeko miesto ligoninėje.
G.Grassas, kurių išskirtinė žymė buvo pypkė ir vešlūs ūsai, 1927 metų spalio 16 dieną gimė bakalėjininko šeimoje Baltijos jūros uostamiestyje Dancige, kuris dabar yra Lenkijos miestas Gdanskas ir su kuriuo yra susiję daugumos jo veikalų siužetai.
Daugeliui žmonių G.Grassas tapo vokiečių pokarinės kartos, kuriai teko atsakomybė už jų tėvų dalyvavimą nacizmo nusikaltimuose, balsu ir įkūnijo jos siekį įsilieti į demokratinį diskursą.
Tarp žymiausių G.Grasso, kuris studijavo grafiką ir skulptūrą, veikalų ypač išsiskiria vadinamoji Dancigo trilogija, kurią sudaro jo romanai „Skardinis būgnelis“ (Die Blechtrommel, 1959), „Katė ir pelė“ (Katz und Maus, 1961) ir „Šuniški metai“ (Hundejahre, 1963), kuriuose aprašoma vokiečių reakcija į nacizmo iškilimą, karo siaubus ir kaltę, kuri liko po Adolfo Hitlerio režimo sutriuškinimo.
Trilogijoje, kurioje netrūksta natūralizmo ir kuriame G.Grassas remiasi savo paties patyrimu, gautu atliekant karinę tarnybą ir būnant amerikiečių belaisviu, pasakojama apie berniuką iš Dancigo, kuris dėl nacizmo atėjimo į vadžią nebenori išaugti. Herojaus skardinis būgnelis tampa jo pasipriešinimo simboliu.
1999 metais, praėjus trims dešimtmečiais po trilogijos pasirodymo, G.Grassas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija už „gyvą užmiršto istorijos veido“ vaizdavimą.
Tačiau pripažinimą pelnusio rašytojo didelį moralinį autoritetą pakirto 2006 metų prisipažinimas, kad būdamas paaugliu jis priklausė liūdnai pagarsėjusiam nacių partijos ginkluotajam sparnui „Waffen-SS“.
Atsiminimuose „Lupant svogūnus“ (Beim Hauten der Zwiebel) rašytojas atskleidė, jog sulaukęs 17 metų buvo pašauktas į SS tankų diviziją ir atliko tarnybą Dresdene.
Pasak G.Grasso, „tuo metu“ jis nejautė gėdos, kad priklauso šiai organizacijai, tačiau vėliau gėdos jausmas jį „labai slėgė“.
„Man... „Waffen-SS“ nekėlė jokios baimės, tai buvo elitinis dalinys, kurį jie siųsdavo į pačius karščiausius taškus, ir kuris, pasak žmonių, turėjo daugiausia nuostolių“, – sakė autorius.
2012 metais G.Grassas sukėlė naują kritikos bangą tėvynėje, o Izraelyje net buvo paskelbtas persona non grata, kai paskelbė eilėraštį proza „Kas turi būti pasakyta“ (Was gesagt werden muss), kuriame kritikavo tai, ką jis apibūdino kaip Vakarų veidmainystę dėl Izraelio branduolinės programos ir reiškė nerimą, kad Izraelis „gali nušluoti Irano žmones“ dėl grėsmės, kurią žydų valstybė įžvelgia prieštaringai vertinamoje Teherano branduolinėje programoje.
„Izraelis yra okupacinė jėga ir daug metų vagia žemes, išvaro žmones ir laiko juos antros klasės piliečiais. Izraelyje esama rasistinių momentų“, – kiek vėliau teigė autorius.
Prieštaringai jis buvo vertinama ir dėl savo neigiamo požiūrio į Vokietijos susivienijimą po Berlyno sienos griuvimo 1989 metais.
Rašytojas buvo įsitikinęs, kad Vokietija vėl gali pasukti pavojingu keliu, kuris atvedė į Antrojo pasaulinio karo tragediją.
„Negali būti taip, kad mano vaikai ir vaikaičiai kentėtų dėl stigmos, jog jie vokiečiai“, – pareiškė jis gavęs Nobelio premiją.
„Bet šie vėliau gimę vaikai taip pat turi jausti atsakomybę už tai, kad tokie dalykai niekada nebeįvyktų Vokietijoje“, – sakė jis.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
