„Kariuomene žavėjausi nuo vaikystės. Įdomiausia būdavo klausytis tėčio pasakojimų apie jo tarnybos metus Baikalo mūro magistralės batalione. Sėdėdavau šalia jo ir įdėmiai klausydavausi, apžiūrinėdavau gautus medalius už nuopelnus, karines pratybas, padėkas. Tėtis išsaugojo net ir šauktinio uniformą, kurią teko matuotis. Ar atsibosdavo pasakojimai? Tikrai ne. Kiekvieną kartą klausydavau, ir kiekvieną kartą vis įdomesnės istorijos“, – vaikystės prisiminimus apie kariuomenę pasakoja Giedrė.
Kaip vėliau klostėsi kelias į kariuomenę?
Tapusi pilnamete pareiškiau tėvams apie norą tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Tai buvo tikrai labai stiprus vidinis troškimas. Jei tik reikės – ginsiu šalį, o tam reikia pasirengimo, žinių. Tėvai neprieštaravo mano norams tarnauti Tėvynei, o kaip tik dar labiau skatino, palaikė. Tačiau po kelių mėnesių mama išvažiavo dirbti į Italiją, o man teko rūpintis nepilnamete sese, tad kariuomenė liko trumpam pamiršta.
Vėliau, kai man buvo dvidešimt metų, kreipiausi į Dainavos apygardos 1-osios rinktinės 107 kuopą. Tuo metu į pokalbį dėl tarnybos mane priėmė kuopos vadas kpt. Sinkevičius. Papasakojau apie savo norą tarnauti, apie iškeltus sau tikslus, norą ginti šalį, sustiprinti save, išmokti naujų naudingų dalykų. Praėjus mėnesiui po pokalbio išsiuntė į BKSĮK (bazinis kario savanorio įgūdžių kursas) – tai savaitė Alytuje, ir pora savaičių Klaipėdos Dragūnų bataliono poligone. Tos trys savaitės, iki priesaikos priėmimo, tikrai nebuvo lengvos, bet įdomios ir jas reikėjo išnaudoti apmąstymams dėl tolimesnės tarnybos.
Priesaiką priėmiau iškelta galva. Didžiavausi savimi, tėvai, artimieji ir draugai taip pat. Krašto Apsaugos Savanorių pajėgose tarnavau apie 5 metus, tačiau bėgant metams supratau, kad man kelių pratybų per mėnesį nepakanka. Noriu kiekvieną dieną gyventi tarnyboje, kario uniformą dėvėti, ir žinoti, jog galėsiu čia realizuoti save. Kreipiausi į Karo prievolės centrą Kaune. Prašymas priimtas, tarnybos vieta pasiūlyta MPB „Geležinis Vilkas“ vadovybės logistikos kuopoje. Iki šiol sėkmingai joje atlieku tarnybą.
Ką reiškia būti kare? Būti kare – kažkas nežemiško. Kariuomenė pats didžiausias gyvenime atradimas. Mėgaujuosi tuo, kad galiu tiesiog įsikūnyti į kitą žmogų ir elgtis taip, kaip civiliniam gyvenime negalėtum. Didžiuojuosi savimi, kad esu Lietuvos kariuomenės karė. Vidinė psichologinė stiprybė, fizinis sustiprėjimas, naujos pažintys, disciplina, atsakingumas, žinios, pagerėjusi finansinė padėtis – tai tik dalis to, ką kariuomenė man davė.
Kokie didžiausi sunkumai su kuriais teko susidurti?
Niekada nesigailėjau, kad pasirinkau tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Sunkiausia buvo nugalėti save, nepasiduoti, nors kartais mintyse aidėdavo žodžiai „negaliu, negaliu...“, o vėliau mintis pertraukdavo kitos „ Tu gali, tu gali“, bei nekreipti dėmesio į aplinkinių replikas. Ne visiems kariuomenė patinka, kaip ir ne visiems merginos joje.
Pamenu, kai po karinių pratybų einu gatve link stoties ( po pratybų reikia grįžti į namus), saulė maloniai šildo, iki stoties gana nemažas atstumas, todėl praeivių netrūksta, kaip ir jų kandžių replikų. Priešais mane matau gatvės šaligatviu eina pora jaunuolių, mergina ir vaikinas. Praeidami sumurma „Matai? – merginos žodžiai, - Užsivilko savo vaikino uniformą ir žygiuoja dabar, bene, ei žiūrėkit į mane, aš tarnauju kariuomenėje“. Žinoma, tokios replikos priversdavo nusišypsoti.
Kaip vertinate sprendimą atnaujinti šauktinių kariuomenę?
Tik teigiamai. Visada labai norėjau, kad sugrįžtų šauktinių kariuomenė. Kiek pažįstu vyrų, kurie tarnavę, ir kurie tos tarnybos neragavę, patikėkite, palyginus, – tai du labai skirtingi dalykai. Kariuomenė, išmoko atsakingumo, disciplinos, stiprybės gyvenimo situacijose, kuri būtina visiems žmonėms. Mūsų tikslas ginti šalį, o kaip tai daryti sprendžia politikai.
Tik pasigirdus kalboms apie šauktinių kariuomenę, prasidėjo kalbos apie lyčių nelygybę, nes šaukiami tik vyrai. Kaip vertinate tai?
Moterų kariuomenėje tik daugėja. Požiūris į moterį priklauso nuo to, kaip ji sugeba save pateikti. Mes moterys turime tokis pat galimybes (jei tik leidžia sveikata) tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Kurios tikrai trokšta tarnauti tėvynei, tos tarnauja – svarbiausia noras. Ne tik pareigos moterims yra siūlomos tinkamos, bet ir atsižvelgiama į fizinį parengimą. Moterims suteikta galimybė tobulėti.
Stereotipiškai kalbama, kad kariuomenė yra „vyriškumo“ mokykla, bet pats „vyriškumas“ tėra socialinis konstruktas, kuris skirtingose kultūrose suprantamas skirtingai. Dabar, kai moterų daugėja kariuomėneje, – „vyriškumo“ mokyklos sąvoka skamba ne tik kaip morališkai pasenusi klišė, kuri dar ir yra juokinga. Kaip Jūs įvardintumėte, kas tai yra?
Visi žino, kad kariuomenėje yra griežta disciplina. Mano manymu, kariuomenė – tai vieta, kur ugdoma disciplina, stiprybė, atsakomybė, drausmė, sąveika ir bendradarbiavimas tarp karių. O man tarnyba kariuomenėje dar yra ir ta vieta, kurioje atradau save.
