„Mes gyvenome labai, galiu pasakyti, nepasiturinčiai. Mano šeima buvo tokia paprasta. Ir yra paprasta. Bet tais laikais buvo kažkaip labai sunku. Su finansais kažkaip buvo sudėtingiau ir aš visada svajodavau, kad aš užaugęs galėsiu išlaikyti savo šeimą, padėti tėvams ir man viduj kažkoks tas jausmas buvo, kad reikia kažką daryti, kad atsistoti ant kojų. Todėl man pasąmonėje švietė, kad turiu veikti, daryti bet ką, kad tik išmokčiau. Tai aktyviai lankiau viską, viskuo domėjausi“,- pasakojo J. Nainys.
Tačiau, pasak jo, visas tas aktyvumas reiškėsi tik labai mažame rate.
„Iki 18 metų buvau toks juodas ančiukas. Tiesiog Pasvalyje domėjausi kažkuo, bet toliau Panevėžio ar Latvijos nebuvau išvažiavęs. Net į Vilnių nebuvau nuvažiavęs. Norėjau įstoti į teisę Mykolo Romerio universitete. Bet tada visi to norėjo. Tačiau man kažkaip nesisekdavo. Tik šeštu numeriu įstojau į filosofiją Šiaulių universitete. Išgirdęs šitą žodį, galvojau, kas čia per daiktas yra. Ir kai į auditoriją atėjo dėstytojas, jis viską mokėjo taip pasakyti, pabrėžti veiksnius ar tarinius, kad man tai labai patiko. Patiko, kaip jis mokėjo valdyti auditoriją“,- prisiminė J. Nainys.
Jis pasakojo, jog būtent universitete jam pavyko parodyti save tokį, koks anksčiau nebuvo.
„Atvažiavęs į Šiaulius aš supratau, kad jeigu aš bijosiu pasireikšti, tai nieko nebus. Aš nebuvau spirgantis. Mane visi prisimena, kaip ramų berniuką. Aš buvau kuklus, savimi nepasitikintis jaunuolis. O Šiauliuose manęs niekas nepažinojo, tai aš apsimečiau, kad aš esu kietas. Ir viskas. Supratau, kad reikia nebijoti paklausti. Įsisukau į studentišką gyvenimą, renginių organizavimą. Lipdavau per save ir treniruodavausi, kad kažką parodyčiau“,- pasakojo J. Nainys.
