Įvedus eurą Lietuvoje tautiečiai masiškai plūsta apsipirkti į Lenkiją, nes ten maisto produktų kainos mažesnės. O kaip Londone? Juk čia lenkiškų parduotuvių nė kiek ne mažiau negu lietuviškų. Gal ir jose pigiau? O lenkų ir lietuvių skonis juk nelabai skiriasi – ir tie, ir tie mėgsta dešrą, raugintus kopūstus, kefyrą ar varškę.
Paskatinta Lietuvoje įsiliepsnojusio ginčo dėl maisto kainų, sumaniau pasižvalgyti po lietuviškas ir lenkiškas parduotuves Londone. Tiesa, tos parduotuvės kelio viena kitai, galima sakyti, nepastoja – lenkiškos įsikūrusios vakarų Londone, lietuviškos – rytų.
Tačiau lenkiškos produkcijos yra ir rytuose, tik ji dažniausiai pardavinėjama ne „sklepuose“, bet Rytų Europos maisto „šopais“ vadinamose siaurose ir ankštose patalpose, kur du pirkėjai take tarp lentynų alkūnėmis nepasibadę neprasilenkia. Nepagailėjau laiko ir atlikau nedidelį, į mokslinę studiją nepretenduojantį tyrimėlį – pasižvalgiau į dažniausiai perkamų produktų, dėl kurių net penkerius ir daugiau metų Londone pragyvenę lietuviai vis dar mina į gimtąjį kraštą primenančias krautuves, kainas ir palyginau jas su lenkiškomis tokių pat produktų kainomis.
Lenkiškose liesa varškė (250 g) kainuoja 1,07 arba 1,25 svaro, lietuviškose – be svaro trisdešimt nenusipirksi. Lenkiškose 100 g sūrio „Gauda“ – 0,79 svaro, o vos 0,66 svaro „Morski“ kaina gerokai nusileidžia pakuotės lietuviškojo „Dvaro“ (200 g), kuri siekia beveik 2 svarus.
Gal tik dešrų kainos ne itin skiriasi: 100 g lenkiškų parūkytų dešrelių – 0,84 svaro, lietuviškų – irgi panašiai. 100 g rūkytos šoninės ar nugarinės lenkiškose parduotuvėse kainuoja apie 70 pensų, lietuviškose – maždaug dešimčia pensų brangiau.
Mesti kelią į lietuviškas parduotuves dėl kelių sutaupytų „pyškių“ vargu ar verta. Na, nebent tada, kai lietuvių prekybininkai, nujausdami padidėjusią kai kurių produktų paklausą, sukelia kainas, kaip atsitiko su silke prieš pernykštes Kūčias, – bent jau taip pasakojo rytiniame Londono pakrašty gyvenantys pažįstami.
Aš pati į lietuviškas parduotuves užsuku retai – nepasigendu to nežinia už ką išliaupsinto lietuviško maisto. Daržovių yra visur, kaina ir kokybė ne blogesnė nei iš Lietuvos atgabentų, silkės nuo vaikystės į burną neimu, o dešrų irgi beveik nevalgau.
Net mano mėgstamų burokėlių, dėl kurių (mat angliški būna negyvai užmarinuoti, arba jei perki virtus – negyvai pervirti) keliaudavau į lietuviškas parduotuves, problemą radau kaip išspręsti – perku juos žalius turgelyje ir virdama sriubą ar taisydama salotas parūgštinu citrinų sultimis.
Su raugintais kopūstais – irgi mėgstu – gerokai sunkiau. Pačiai raugti – daug darbo, o tie, kurie parduodami, – nesvarbu, vokiški, lenkiški ar lietuviški, būna perrūgę, ištežę, be traškesio burnoje, be šviežios rūgštelės skonio. O juk būtent tokius anais laikais lenkės parduodavo Halės turguje (kol jis dar buvo stiklu neuždengtas); vatinukais apsitaisiusios moteriškės tiesiai iš kubilų, tada dar medinių, su kaupu prikabindavo stiklainį gardžių, fermentuotis ką tik pradėjusių, morkytėmis bei kmynais, antaninių obuolių skiltelėmis ir vienur kitur raudonuojančiomis spanguolėmis paskanintų ne senesnių kaip poros savaičių kopūstų.
O kas Londone pardavinėjamuose kopūstuose matė nors vieną kmyną? Aš nepastebėjau. Beje, žmonės pasakoja, kad tuos kopūstus čia vietoje raugia. Gal ukrainiečiai, gal lenkai, bet nenustebčiau, jei kinai, visada atspėjantys, ko kam reikia ir už kokią kainą.
Rauginti kopūstai buvo paskutinis lietuviškas produktas, kurį nustojau pirkti. Pasiilgstu to skonio, tačiau geriau apsieisiu, bet neapsimetinėsiu, kad man tai tinka.
Ką padarysi, neparankus esu žmogus lietuviškai prekiautojų publikai – nei kopūstų perku, nei už dešrą parsiduodu. Jokios iš manęs pridėtinės vertės.
Zita Čepaitė
