Nežinia, ar artimiausi trenerio žmonės sugalvojo, bet galėjo jam padovanoti laiko mašiną, kadangi paklaustas, kaip šiais laikais Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) atrodytų legendinis Eurolygos čempionas „Žalgiris“, kuriame dar teko pačiame žaisti, atsakė, kad būtų visai įdomu tai pamatyti.
Pokalbį su treneriu pradėjome apie šį sezoną krepšinio aikštėse blyksinčią „Juventus“ komandą.
- Prieš sezono pradžiai labai kuklinotės. Sakėte, kad „Juventus“ komandos tikslas – patekti tarp šešių stipriausių LKL komandų, - priminiau treneriui.
- Klubo valdyba iškėlė tokius tikslus, o mes rūbinėje, aišku, su žaidėjais kalbėjome ir sau tikslą išsikėlėme patekti į stipriausiųjų ketvertą.
- Apie ką dar tenka kalbėtis su žaidėjais rūbinėje?
- Ten visada yra daug temų, tačiau viskas priklauso nuo sužaistų rungtynių. Dažniausiai kalbos yra tik apie krepšinį ir esamą situaciją, aptariame, ką reikia gerinti žaidime.
- Ar prieš sezoną tikėjote, kad Utenos komanda gali sublizgėti.
- Visada tuo tikėjau. Tikiu tuo, ką darau. Toks yra trenerio darbas: įtikinti ir priversti žaidėjus patikėti tuo, ką daro. Man yra malonu dirbti su žaidėjais, kurie nori laimėti, yra motyvuoti. Jie yra tikri profesionalai savo srities. Tikrai malonu dirbti.
- Kokia yra šiais metais LKL ketverto paslaptis? Ko reikia, kad komanda būtų jame?
- Pradėkime nuo to, kad reikia finansinių galimybių. „Žalgiris“, „Neptūnas“, „Lietuvos rytas“ išsiskiria savo biudžetais ir žaidėjais. „Lietuvos rytas“ pasistiprino Kšištofu Lavrinovičiumi ir Simu Jasaičiu... Pusė komandos – buvę, esami arba būsimi Lietuvos rinktinės žaidėjai. Komandos sudėtis daug pasako. Seniai šioje komandoje jau nėra buvę tiek rinktinės žaidėjų. „Žalgiris“ šiais metais yra labai geras patirties ir jaunimo kokteilis. Jiems pagaliau pavyko įsigyti labai gerą legionierių Jamesą Andersoną. „Žalgiris“ žaidžia kitaip: tai disciplinuotas, nuo gynybos prasidedantis krepšinis. Džiugu stebėti jaunus žaidėjus, kurie daro pažangą, o treneriai jais pasitiki. Visam Lietuvos krepšiniui tai yra labai geras pavyzdys. O Klaipėdos „Neptūnas“? Norisi juos pagirti, kad laikosi savo klubo vizijos – komandoje žaidžia daug klaipėdiečių. Labai malonu, kad ši komanda demonstruoja akiai gražų žaidimą. Šios trys komandos yra surinkusios stipriausius Lietuvoje žaidžiandžius krepšininkus. Jeigu nori laimėti, privalai turėti geriausius, kokius tik įmanoma, žaidėjus.
- Ar LKL labai skiriasi nuo BBL?
- BBL yra komandų, kurios žaidžia kitokį krepšinį. Tarkime, estai žaidžia kur kas atviriau, jie daug meta iš toli, greitai bėga. Kiekviena patirtis yra mums naudingas, nes esame visiškai naujai sukomplektuota komanda. Įvairesnis krepšinis padeda komandai tobulėti.
- Filosofinis klausimas: krepšinyje yra tobulybės ribos?
- Manau, kad tobulų žmonių nėra, tačiau manau, kad, pirmiausia, tobulybės reikalauti turime kiekvienas iš savęs. Turime išsikelti maksimalius tikslus. Tik patys siekdami tobulybės galime pažiūrėti į kitą galvoti apie priekaištus jam. Tobulų žmonių nėra, bet yra sėkmingų, kurie gerai dirba, įdomiai.
- Prabilote apie jaunimą. Krepšinis nuolat keičiasi, tobulėja, ar mūsų jaunimas spėja augti?
- Labai malonu, kad Lietuvoje daugėja krepšinio mokyklų ir vaikų, kurie pasirenka krepšinį. Turime stiprius vaikų čempionatus. Tačiau dar dirbant su „Lietuvos rytu“ man teko pabendrauti su jaunimą ugdančiais treneriai besiruošiant Eurolygos atrankai. Visgi, reikėtų susitvarkyti sistemą. Visi sako, kad norint paruošti žaidėjus, reikia nežaisti tiek rungtynių, kiek jie žaidžia. Jų kiekis yra per didelis. Reikia ugdyti individualias krepšininko savybes, kad žaidėjai būtų techniški, turėtų daugiau įvairių judesių, įvairesnių galimybių apžaisti varžovą. Taktikos atžvilgiu Lietuvos treneriai yra vieni geriausi Europoje. Tačiau mums trūksta individualybių.
- Neretai talentingi ir turintys gebėjimų paaugliai „užmeta“ krepšinį. Kas turėtų būti atsakingas už sudominimą sporto šaka?
- Tarkime, mano gyvenime buvo viskas paprastai. Būsiu nepopuliarus, daugelis gali su manimi nesutikti, bet buvo padaryta labai didelė klaida, kai buvo panaikintos sporto mokyklos-internatai. Aš pats esu iš Šakių rajono, kaimo vaikas. Man sporto mokykla buvo galimybė sportuoti ir pereiti visai į kitą lygį. Dabar to galima pasigesti. Yra talentingų vaikų provincijose, tačiau jie neturi galimybių tobulėti – jie yra labai geri žaidėjai savo kaime arba miestelyje, tačiau Lietuvos mastu jiems būtų sunkiau. Jau yra svarstoma, kad reikėtų atnaujinti sporto mokyklų veiklą.
- Ar Utenoje yra jaunimo, kuris į „Juventus“ komandą žiūri kaip į siekiamybę?
- Kol kas dar neteko tokio jaunimo pastebėti, tačiau čia geriausias pavyzdys yra uteniškis Jonas Valančiūnas. Jis čia pradėjo sportuoti, vėliau išvažiavo į Vilnių, o vėliau dar toliau. Tai yra sėkmės žmogus, kurį galima teikti kaip pavyzdį. Tačiau tai yra ilgų metų darbas: reikia turėti sistemą, vaikų trenerius, kurie būtų fanatikai. Esu girdėjęs pasisakymus, kad Lietuvoje nėra gerų vaikų trenerių. Visiškai su tuo nesutinku. Turime labai gerus trenerius, kurie fanatiškai atsidavę savo darbui. Privalome eiti į priekį, nes krepšinis nestovi vietoje.
- Utenos komanda yra spalvingų asmenybėmis. Nepaisant to, kad visi žaidėjai yra motyvuoti, turėtų būti sudėtingiau psichologiškai...
- Vasarą su Žydrūnu Urbonu praleidome daug laiko sėdėdami ir kalbėdami apie žaidėjus. Tikrai daug laiko praleidome kalbėdami ir telefonu. Man svarbiausia žaidėjo savybė – jis turi būti geras žmogus, pasiryžęs petį atremti tada, kai būna sunku. Žmogiškasis faktorius buvo labai svarbus. Taip ir rinkomės žaidėjus. Labai daug informacijos turėjome apie juos. Todėl dabar turime puikią atmosferą, žaidėjai draugiški, senbuviai greitai pasidalino visa turima informacija, naujokai – motyvuoti. Visi nori įrodyti, kad gali žaisti aukščiausiame lygyje.
- Jau minėjome, kad krepšinis keičiasi – jam reikia stiprių individualiai krepšininkų. Užsienio žiniasklaida mėgsta žaisti su „laiko mašinos“ faktoriumi. Kaip manote, kaip dabar LKL atrodytų Eurolygos auksinis 1998-99 metų „Žalgiris“, kuriame teko pačiame žaisti?
- Tuos laikus neblogai prisimenu (juokiasi). Labai sunku lyginti, tačiau manau, kad būtume tarp lyderių. To sezono mūsų komanda išsiskyrė tuo, kad vieni pirmųjų pradėjome žaisti tikrai greitą krepšinį. Netgi dabar kartais tenka pažiūrėti tų metų rungtynes. Komandos branduolys buvo labai gerai susižaidęs. Komandoje žaidė rinktinės žaidėjai lietuviai, kurie vienas kitą suprasdavo iš žvilgsnio, nieko nereikėdavo rodyti, suprasdavome vienas labai gerai. Treneris Jonas Kazlauskas mus buvo privedęs iki automatizmo. Aišku, NBA lokautas padarė savo: „Žalgiris“ įsigijo tokius žaidėjus kaip Tyusas Edney, Anthony Bowie ir George‘as Zidekas. Demonstravome greitą krepšinį: puikiai pereidavome nuo agresyvios gynybos į greitą puolimą. Nepamirškime, kad tuo metu buvo du kėliniais po dvidešimt minučių, o atakai buvo skiriama trisdešimt sekundžių. Mes atakas baigdavome ankstyvame puolime. Nemanau, kad labai atsiliktume nuo šiuolaikinių komandų. Būtų įdomu, bet laiko mašinos dar nėra.
- Esate dar jaunas treneris. Ko išmokote per visą savo trenerio karjerą?
- Pagrindinis dalykas – bendravimas su žmonėmis. Juk klubuose – ne tik žaidėjai, čia yra daug skirtingų žmonių. Atsiranda daugiau kantrybės. Anksčiau, ypač pirmais metais, man buvo sunku susitaikyti su klaidomis, neteisingais sprendimais. Norėjau, kad viskas būtų labai gerai, tarsi iš vadovėlio. Tačiau žaidimas yra žaidimas, krepšinis intensyvėja, todėl ir klaidų skaičius didėja. Klaidos – tai ne tik prarasti kamuoliai, bet ir klaidos gynyboje, puolime. Atsirado daugiau kantrybės. Kai dar buvau žaidėjas vienas treneris man sakė: „Krepšinis – tai klaidų žaidimas. Kas padarys jų mažiau – laimės“.
- Ar dažnai prisimenate laikus, kai žaisdavote?
- Labai retai. Vadovaujuosi nuostata, kad reikia dėti brūkšnį tarp žaidėjo ir trenerio karjeros. Dirbant treneriu tikrai nereikia aiškinti „Oi, aš tai štai taip dariau, kai žaidžiau“. Niekam neįdomu, ką tu darei, ar kuo buvai, dabar esi treneris ir privalai viską įrodyti iš naujo. Tai yra mano pagrindinis nusistatymas ir motoras, vedantis į priekį.
- Kada paskutinį kartą rankose laikėte kamuolį?
- Kartais prieš treniruotę ar po treniruotės metu į krepšį, bet po žaidėjo karjeros pabaigos nesu žaidęs krepšinio. Pamėtęs esu, bet nežaidžiau (juokiasi).
