Vladimiras Leninas (nuotr. SCANPIX)

Vladimiras Leninas (nuotr. SCANPIX)

Tomas Čyvas,Donatas Valančiauskas  - „Žinių radijas“ -„Nelaisvės anatomija“

Kaip žmonės gyveno prie sovietų,kai oficialiai nebuvo sekso, o realiai trūko tualetinio popieriaus? Viskas priklauso nuo to,kas apie sovietmetį pasakoja – nurodo „Žinių radijuje startavusios laidos „Nelaisvės anatomija“ kūrėjai Tomas Čyvas ir Donatas Valančiauskas.

Dominuoja prosovietiniai pasakojimai

T.Č. Žmonės gatvėse sovietmetį atsimena,pavyzdžiui, šitaip (gatvės apklausa) – „Su kuo jums asocijuojasi raidės LTSR? – <...> bandelėmis po tris kapeikas, talonėliais po keturias kapeikas ir Griškevičiumi. ... <...> - o tarybinė televizija? - su Brežnevu turbūt“. O kas dar buvo?

D.V. Oi, tuo metu buvo daugybė visokiausių dalykų. Žiūrint,kas yra tas žmogus, kuris apie tuos dalykus kalba. Jei žmogus buuvo koks nors didelis veikėjas, jis sako,kad tuo metu vyko taikios komunizmo statybos. Jeigu tai žmogus, kuris buvo valdžios užspaustas, tai jisai sako, kad jisai gyveno tautų kalėjime,ar asmenybės kalėjime, ar asmenybių kalėjime. Pasakojimų apie tą laiką yra visokių.

REKLAMA

T.Č.Tai kokius tu pasakojimus išskiri?

D.V. Išskirčiau pagrindinius du pasakojimus,kurie mane inspiravo dalyvauti šiame projekte. Pirmasis,kurį aš sąlygiškai pavadinčiau „liumpenproletaro“ pasakojimu. „Nuėjęs gyvenimo kelią, sustojau, apsidairiau, laisva Lietuva siaubą kelia, prie ruso man buvo geriau“ (internetinis folkloras – dainelė randama socialiniame tinkle Youtube,- red.pastaba). <...> Jie dabar visuomet sako, kad anuomet buvo gerai gyventi. Duona kainavo 9 kapeikas,visi turėjo darbo, atlyginimas nevėluodavo, penkiasdešimties ar penkiasdešimt penkerių išeidavo į pensiją, pensija irgi nevėluodavo. Stalininės obligacijos buvo išperkamos! <...> Ir toliau kitas pasakojimas, kurį kuria dabartinis mūsų elitas ar dalis to mūsų elito,kuris išaugęs ir savo šaknimis įsirėmęs į aną laiką. Yra leidyklos, kurios išleidžia knygas, besivadinančias: „Ir tada dirbome Lietuvai“, „Gyvenome socializme“. Leidžiami stori žurnalai,kuriuose aprašinėjami, kuriuose aprašinėjamos biografijos „Tarybų Lietuvos valstybės“ veikėjų! Tarsi būtų valstybė!

T.Č. Na,velionis Algirdas Mykolas Brazauskas prisidėjo prie tokio pasakojimo formavimo, sakydamas, kad LTSR buvo „tam tikra valstybingumo forma”.

D.V. Kieno valstybingumo forma?????

T.Č. Vargu ar okupacinį režimą galima taip vadinti,bet vis dėlto egzistuoja dar vienas pasakojimas. Tai partizanų pasakojimas. Apie pokarį, apie pasipriešinimą, apie represijas. ... Sadūnaitės pasakojimas, Svarinsko. Kodėl jo nepaminėjai, Tamsta?

REKLAMA

D.V. Štai ir įdomus dalykas. Taip – tas pasakojimas pasigirdo 1988-1990 metais, kada dar stori žurnalai atspausdindavo tokius kūrinius, kaip daktarės Grinevičiūtės prisiminimai – „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai iš tiesų tada sujudino visuomenę. Tiems,kas neprisiminė ir nežinojo – priminė ir supažindino su tais reikalais. O vėliau šito pasakojimo autoriai buvo marginalizuojami, nustumiami į šoną. Žiūrėkit, kaip vadinamas buvo a.a. monsinjoras Svarinskas - „ajatola“ - kažkodėl atsirado aapibūdinimas.Spaudoje. Jis buvo išstumtas iš pagrindinių tribūnų,kuriose galėtų tą pasakojimą manifestuoti publikai.

T.Č. Ar išstumtas, ar vis dėlto,tie mūsų sąžinės kaliniai – jų dauguma – patys nėjo į politiką? Nesibalotiravo į postus, išskyrus vienetus, kurie ten pateko.

D.V. Matyt, dalis nėjo sąmoningai.Kiti buvo,matyt, neprileisti.

„Balvonų“ klausimui – 15 minučių

T.Č. <...> Galbūt tų pasakojimų skirtumai arba vertinimų skirtumai ir sukuria situaciją, kad mes ir šiandien diskutuojame iki užkimimo – ką daryti su Žaliojo tilto skulptūromis, su Salomėjos Nėries ir Petro Cvirkos, kurie vežė „Stalino saulę“, memorialais – vežti į Grūto parką ar nevežti? Paveldosaugininkai sako, kad surengs tarptautinę konferenciją tuo klausimu, kur kažkokie specialistai iš Vokietijos ar iš Zimbabvės paaiškins mums,ką su tuo Žaliuoju tiltu daryti...

REKLAMA

D.V. Džiaugiuosi dėl paveldosaugininkų. Žinau,kad ne itin gerai jų darbai yra finansuojami. Bent jau konferenciją organizuodami kai kurie iš jų galės užsidirbti. T.Č. Furšėtas bus prabangus?

D.V. Prabangus ar ne... Matyt bus gerokai kuklesnis, negu tie,kurie vykdavo netoliese esančiame „Draugystės“ (dabar „Crown Plaza“) viešbutyje, bet tikiuosi, kad jis įvyks. O dėl tų skulptūrų tai sprendimas būtų labai paprastas. Reikia vieną gražų rytą, kol dar Žaliojo tilto važiuojamaja dalimi nevyksta eismas, atvažiuoti su kranu, nukelti, sudėti į sunkvežimį ir išvežti. Spendimas užtrunka 5 sekundes,o išvežti užtrunka 15 minučių.

T.Č. O jeigu tie, kurie tiki vienu iš tų pasakojimų, kad tada buvo geriau... Jeigu jie susirinks į daugiatūkstantinį mitingą ir pareikalaus grąžinti?Ir dėl to nuvers valdžią Lietuvoje?

D.V. Galim, čia pat eteryje, kirsti lažybų, kad jie nesusirinks į daugiatūkstantinį mitingą ir nieko nepareikalaus. Tiesiog jos bus nuimtos. Ir taip ir įvyks <...>.

T.Č. Kadangi jau prabilom apie tos gadynės meną, tai turiu prieš save 1963 metų kovo 13 dienos „Komjaunimo tiesos“ citatą: „Mūsų šalyje menas priklauso liaudžiai, todėl toks, liaudžiai priklausantis, menas turi teisingai pavaizduoti gyvenimą ir turi būti kuriamas pagal socialistinio realizmo metodą.“ Tai tos skulptūros yra sukurtos pagal šį metodą ir teisingai vaizduoja gyvenimą?

REKLAMA

D.V. Be abejo, jos sukurtos pagal socialistinio realizmo metodą. Socialistinis realizmas teoriškai yra meno kryptis, kuri vaizduoja „kovą tarp gero ir dar geresnio“. Dar vienas toks šalutinis dalykas, kad viskas tame mene turėjo būti atpažįstama. Kad net ir beraštis, netyčia, eidamas į gastronomą ir užsukęs į muziejų, pamatytų paveikslą ir sakytų – štai čia yra antis nupiešta, čia yra draugas Stalinas, o čia draugas Griškevičius (buvęs Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovas, - red.past.). Kad jis matytų, kad tai būtų, kaip fotografija. Tas pats muzikoje – kad būtų paprasta ir aiški muzikinė kalba. O ne kažkoks džiazas, kiuriame nesuprasi apie ką yra grojama ir dainuojama. Turi būti aiški pradžia, aiški pabaiga, aiškus priedainis,kad žmogui iš karto norėtųsi žygiuoti ir mojuoti vėliava.

Spaudą prenumeravo, bet neskaitė

T.Č. ką šiandien suprastų jaunas žmogus, pasiklausęs LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus kalbos: „Nenukrypstamai žengdama Lenino, Spalio keliu, komunistų partijai vadovaujant,tarybinė liaudis, per šį palyginti trumpą laiką, nuėjo kelią tolygų šimtmečiams. Prasidėjo nauja istorinė epocha, pasaulio revoliucinio atsinaujinimo epocha, perėjimo į socializmą ir komunizmą epocha. Prasidėjo kelias, kuriuo šiandien žengia šimtai milijonų žmonių ir kuriuo žengti lemta visai žmonijai.“

REKLAMA

Arba ką jis suprastų paėmęs į rankas 1969 metų balandžio 23 dienos, trečiadienio, „Komjaunimo tiesą“ (ėjusią didžiuliu tiražu). Na ir ten pirma, centrinė žinia: „Tegyvuoja Tarybų Sąjungos komunistrų partija, tvirtai vedanti tarybinę liaudį Lenino keliu – į komunizmo pergalę.“ Toliau šalia yra žinia apie tai, kad Sovietų Sąjungos ir Čekoslovakijos socialistinės respublikos partinių ir tarybinių atstovų susirinkimas įvyko, kad lenkų kalba leidžiamas partinis laikraštis „Czerwony Standart“rengia konkursą apie Lenkijos liaudies respubliką, skirtą jos 25-mečiui. Na ir dar, kad Vilniaus 6-osios vidurinės mokyklos 7 a.klasės pionieriai ir komjaunuoliai nusiuntė gėlių ir laišką į Maskvą – į 225-ąją vidurinę. Paskutinį puslapį atsivertus, yra žinia, kad įvyko minėjimai visur, nes išvakarėse kaip tik buvo 99-osios Lenino gimtadienio metinės. <...>Kokią jis čia žinią gauna? Ką jis suprastų?

D.V. Nieko nesuprastų.Pradėkime nuo to, kad tie milžiniški tiražai atsirasdavo todėl, kad privaloma tiesiog buvo prenumeruoti tuos leidinius. Pamenu save mokykloje. Ateidavo klasės vadovė – mokykla gaudavo savo plano dalį, klasė gaudavo savo plano dalį – ir sakydavo: „kas dar neužsisakė „Komjaunimo tiesos“? Ir viskas. <...> Ir lygiai tokia pat sovbietinė naujakalbė buvo ir „Žvaigždutėje“ ir „Lietuvos pionieriuje“ (jaunesniems moksleiviams skirti leidiniai , - red. past.). <...> Niekas neskaitė tada tų leidinių. Iš principo tikriausiai jios paskaitydavo redaktorius, nes privalėdavo skaityti, cenzūra – GLAVLITAS – nes turėdavo pasižūrėti,kad viskas būtų gerai, „atitiktų laikmečio dvasią, partijois liniją ir ,liaudies lūkesčius“. Bent jau aš nepsirimenu, kad užėjęs pas kokį bičiulį, mokyklos ar studijų laikais, aptikčiau jį palinkusį ir nagrinėjantį „Komjaunimo tiesos“ straipsnį.

REKLAMA

Kas yra nomenklatūra?

T.Č. Kas yra nomenklatūra?

D.V.Nomenklatūra apskritai yra kažkieno sąrašas. Sovietiniais laikais tas žodis įgijo kitą parasmę. T.Č. Parduotuvėje būna prekių nomenklatūra,kokie nors skylamušiai, plytos ar dar kažkas...

D.V. Taip. Ir prekių žinovas ar to skyriaus vadybininkas,ar ūkvedys supermarkete žino prekių, kuriomis skyrius prekiauja, nomeklatūrą. Sovietiniais laikais šis žodis įgijo kitą prasmę – ar tu patenki į tam tikrus sąrašus? Tų sąrašų anuomet būta daugybės.Vienas iš jų, be abejonės, buvo pati aukščiausia – partinė ir tarybinė, partinė ir ūkinė nomenklatūra. Važinėjo su juodomis „Volgomis“, pati aukščiausia su „Čaikomis“. Gyveno Turniškėse, Blindžių, M.K. Čiurlionio gatvėse. Apsipirkinėjo DAS. Čia dar vienas sovietinės naujakalbės dalykas. Kas yra DAS? Darbininkų aprūpinimo stalas. Tik DAS darbuotojai nėra matę nei vieno darbininko. Ten ateidavo ir savo „paketėlius“ maisto ar dar kažko gaudavo ta nomenklatūra. Bet nomenkatūra buvo ir kitur. Nomeklatūra sporte – tai būdavo vyrai su kostiumais, kurie lydėdavo komandas. Jų būdavo daug. Ir jų dar padaugėdavo, kai kokia nors komanda išvažiuodavo į užsienį. Pavyzdžiui, „Žalgirisi“ dėl tarpkontinentinės taurės kautis... <...>. T.Č. O nomenklatūra mene ir literatūroje?

REKLAMA

D.V. Be jokios abejonės. Tu patekdavai į nomenklatūrą, jei tave pradėdavo spausdint. Kol tavęs nespaysdina, tu rašai į stalčių – tu nepriklausai jokiai nomenklatiūrai. Esi rašytojas, galbūt disidentas, rašai gal iš liūdesio, gal nebe iš liūdesio, bet gyventi reikia. Po to tu patenki į nomenklatūrą. Tavo knygą iš pradžių spausdina plonais viršeliais, paskui kietais viršeliais, paskui kietais celofanuotais viršeliais... . Visa tai honorarai, visa tai tiražai. Jei tau gyvam esant, sakykime 40-ies metų, atspausdina tavo 12 tomų raštus, tai gali įsivaizduot, kokiai tu nomenklatūrai priklausai. „Liaudis“ to galėjo ir nežinot.

T.Č. Pasakymas „ale ir prirašųė, ka ip Sluckis“- apie tai?

D.V. Nebūtinai Sluckis. „Ale ir prirašė,kaip Justinas Marcinkevičius“, pvz. Kalbant apie jo daugiatomį keturiasdešimtmečio proga ...

T.Č. Stop. Tamsta į šventenybes kėsinies čionai?

D.V. O kas pasakė, kad šventenybė? <...> Mes ir kalbam apie tuos du pasakojimus. Čia ne liumpenproletariškas pasakojimas – čia būtent NOMENKLATŪROS pasakojimas apie tą laiką. Grįžtam prie Vytenio Povilo Andriukaičio – Europos komisijos nario, kuris ir šiandien sako: „nebuvo okupuota, nebuvo socialistinė, buvo „marcinkevičinė“ Lietuva“. Štai ir kuriamas pasakojimas.

REKLAMA

T.Č. Iš karto gausite į kaktą.Ką, norite nurašyiti ir išmesti į šiukšlių dėžę „Pirčiupių motiną“, „Mažvydą“ arba „Laisvė“.Nepamenat,kada pastaroji tapo hitu?!

D.V.Aš nenoriu nieko išmesti, aš nenoriu nieko nuteisti. Ašlabai gražiai atsimenu norvegų istoriją. Knutas Hamsunas – Nobelio premijos laureatas, tikriausiai žymiausias visų laikų norvegų rašytojas – buvo vokiečių okupantų kolaborantas. Ir norvegų tauta, ir norvegų inteligentija, ir norvegų rašytojai nebijojo tą pasakyti. T.Č. Bet knygų nedegino.

D.V. O kas degina J. Marcinkevičiaus knygas?

Netrūko deficito

T.Č. Pagal tuos skirtingus pasakojimus –ko tada trūko ir ko netrūko?

D.V. Aš žinau, ko tikrai netrūko kasdieniame sovietinio gyventojo (piliečiais tikriausiai nebuvome) gyvenime. Netrūko deficito. Viskas buvo deficitas. <...> Aš tikrai prisimenu - jeigu einant anuo metu pro parduotuvę, būdavo eilė, vadinasi „kažko išmetė“. O rusiškai „čego to dajut“ (kažką duoda,- vetimas iš rusų kalbos).Pagal lietuvišką pasakymą – išmetė,o pagal rusišką duoda. Nes valdžia vis dėlto buvo jų – ką čia slėpti – ne sovietai mus užkariavo o Rusija. <...> Taigi, kažko išmetė ar duoda. Ir kai pamatydavo ko, dažnai nežinodavo ko stovi, imdavo labai daug, nes bijodavo, kad kitą kartą gali neduoti arba neišmesti.

REKLAMA

T.Č. Bet kam ko trūko ir ko ne, pagal tavo minėtus skirtingus pasakojimus?

D.V. Kam ko reikia. Tas liumpeno pasakojimas,kuris kalba apie tai, kad duonos ketvirtukas kainavo 9 kapeikas, visi laiku gaudavo atlyginimą... tam liumpenui nieko ir netrūko. Jam to ir reikėjo – ketvirtuko duonos, sardelės po rublį trisdešimt už kilogramą, jei dar taurelė degtinės, tai ir viskas – gyvenimas laimingas ir džiaugsmingas. <...> Ir tie, kurie mano minėtuose DAS-uose ganėsi. Su žirneliais, majonezais ir t.t.

T.Č. Na,šiaip žirneliai ir majonezas, tai čia yra tokioos prekės gaunamos prieš Nauojuosius metus arba vadinamasias „spalines“ (tarybinės socialitinės revoliucijos metines) – per paketus ar kitokiomis formomis. <...> Bet buvo tokie dalykai – eilė butui, arba eilė mašinai. Egzistavo ir formalios taisyklės, ir neformalios. Netgi toje eilėje, kuri tarsi turėjo pirmumo teisę, atsirasdavo pirmesnių.

D.V. Visokie stebuklingi dalykai įvykdavo.Eilė buvo sudaroma ne automobiliui,kolega. Eilė buvo „paskyrai automobiliui gauti“.O kai žmogus gaudavo paskyrą, jis stodavo į kitą eilę ir laukdavo, kol į Vilnių atvažiuos automobiliai. Lygiai tas pats su butais. Čia jau dideli dalykai. Automobilį pirkdavo ne žmogus. Automobilį pirkdavo giminė.

REKLAMA

T.Č. Pafantazuosiu apie laiko mašiną. Perkėlus tenai šių laikų jaunuolį, kuris ateitų į knygyną, pamatytų knygą – kokią nors „Dėdės Tomo trobelę“ – turėtų pinigėlių, bet negalėtų nusipirkti. Jam sakytų – ne. Tu ne viską turi. Tu dar neįgijai teisės nusipirkti knygą, nes nesurinkai 20 kg makulatūros.

D.V. Taip. Arba galbūt ir galėjai nusipirkti „Dėdės Tomo trobelę“, bet dar, šalia to, turėdavai įsigyti draugo Leonido Brežnevo knygutę „Mažoji žemė“. Paprastai tų knygučių niekas nepirkdavo. Turėjau jo autobiografinę apysakaitę „Gyvenimas pagal fabriko sireną“. Pirkau kažkokią knygą – ją ne tik, kad pridėjo, už ją reikėjo susimokėti.

Ar sutaikomi pasakojimai?

T.Č. Pasakojimai tai buvo įvairūs, bet dabar ką daryt? Gal iš tiesų teisingas nusistatymas – imam ir susitaikom. Gal galima tuos skirtingus pasakojimus sutaikyt? Gal galima pastatyti,kaip kokioj postrfrankistinėj Ispanijoj bendrą memorialą ir aukom ir budeliam?

D.V.Pradėkime nuo to,kad Ispanijoj iš abiejų pusių buvo ispanai – ji nebuvo okupota. Čia apie tai mes kalbėti negalim, deja. Kitas dalykas,susitaiko ne pasakojimai,o pasakotojai. Ir tie vieni pasakotojai, kurie bando tą praeitį kažkaip mums gražiai nupaišyti, išpuošti, iškvėpinti - jie turi parodyti norą atgailauti. Kaip ir vaiką mokiname atsiprašyti – atsistoti ir sakyti – atsiprašau, daugiau taip nedarysiu. Ir tada bgūtų galima pradėt taikytis.

Tai buvo pirmoji „Nelaisvės anatomijos“ laida, kurią „Žinių radijo“eteryje rengia asociacija „LT-Inforum“. Laida transliuojama kiekv ieną šeštadienį – 8 val. ryto ir kartojama 12 val.35 min. Artimiausioje laidoje – apie kolūkius ir kolūkiečius. Apie taip, kaip jie gyveno ir ar tikrai tada buvo visiems geriau.

Dina
2014-11-11 22:29:50
Na jau, na jau, aš 82 m. mokyklą baigiau - ir puikiai pamenu, kaip rinkdavo klasės auklėtoja pinigus už "Lietuvos pionierių" ir "Tiesą" - tai nuo "Tiesos" vaikai išsisukinėjo, sakydami, kad mamytė ar tėvelis jau užsiprenumeravo. Taip, per balius stalai lūždavo, bet viskas būdavo ne tiesiai iš parduotuvės nupirkta, kaip dabar, o iš po skverno, per pažįstamus, per blatą gauta, per parduotuvių kiemo duris išnešama - geriausios mėsytės ir skaniausi tortai - o šampanas gi koks deficitinis buvo...Kita vertus, "susikombinavę" reikiamų produktų, moterys labai daug ką gamindavo pačios - ir labai skaniai. Kooperatinį butą mano tėvai gavo po 11 metų laukimo eilėje, mes, vaikai, jau paaugliai buvom. Tėvai uždirbdavo po 120 rublių, ir tai buvo nykus gyvenimas.
Dar nesutikčiau dėl Svarinsko - nemanau, kad jis specialiai buvo iš viešumos kokių nors "juodų jėgų" išstumtas - kas nors kartą klausėsi kalbant šio amžinatilsio, turėtų prisiminti, kokio kieto, nesugyvenamo, aštraus būdo jis buvo, kiek priešų visur matė. Visai tikėtina, kad tuo savo karingu šventeiviškumu pats atbaidė dalį visuomenės. O ir tie kiti disidentai, deja, buvo tiek pratę gyventi kare su kažkuo, kad taikos sąlygomis negebėjo išlikti šviesuliais, o galų gale ir nupezo, neišaugę iš karo pojūčio,tik nepastebėjo, kad jau su savo valstybe kariauja- iš čia jų apgailėtinas vaidmuo violetinėje ir panašių atspalvių istorijose. Gaila, bet nė vienas iš jų nepajėgė gyvenimo gale išlikti tokiu intelektualu, vedliu kitiems, kaip, pavyzdžiui, čekų Havelas - o juk anas irgi buvo disidentas.
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
anta 2014-11-28 21:06:53
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
buvo sukiau kanors nusipirkti bet zmones kurie dirbo is koteineriu nevalge ir nuosirdumo bei uzuojautos tarp zmoniu buvo daugiau ,dabar jaunima isveja net seimomis taip kad bus lietuva bet nebus lietuviu o anukai atvazuos ne i tevyne bet i seneliu zeme aplankyti arba pasilaidoti nes lietuvos zeme pigi.   ATSAKYTI
Tikram peckeliui 2014-11-16 22:51:57
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Ogi sienos buvo aklinai uždarytos, net į „soclagerio“ šalis išvažiuoti reikėjo būti komunistu, komjaunuoliu, dar būti giliai įlindus geron vieton savo valdžiai, arba turėti didžiulį „blatą“ (peckeli, ar nėr nostalgijos žodžiui blatas?) . Betgi buvo liaudyje toks anekdotas: SSSR atvėrus sienas, kabo užrašas:“Paskutinis gesina šviesas“ - taip kad žmonės rasdavo būdų, kaip iš brežnevinio marazmo pasityčioti. O ir bėgdavo kada galėdami ir kaip tik galėdami – va kad ir toks Simas Kudirka. O Berlyno siena? – rizikuodami, kad sušaudys, kad nukankins – ir vis tiek nuo sovietų santvarkos bėgo. Tai kas buvo per valstybė juoda, kas per absurdas joje buvo, jei tūkstančiai net mirt nebijojo – va tokia tada buvo emigracija. Sovietinėje Lietuvoje buvo ir skurdžių, kurie pusbadžiu gyveno – tie, kurie negalėjo nieko pavogti, ir tie, kuriuos spaudė ir kankino dėl įsitikinimų arba dėl „buržuazinės“ praeities. Perskirtos šeimos, kurios niekada nebesusitiko, skriaudžiami nepriklausomos valstybės aukštų asmenų giminaičiai ir t.t. - socialiniai skirtumai buvo baisūs, tik slepiami, bet visi žinojom, kam skirtos volgos, „pilys“,pirtys, plikos mergos, konjakai ir visi „deficitai“. Baisi buvo ta santvarka.   ATSAKYTI
Peckel 2014-11-15 15:44:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
-1
Zinau viena sovietmeciu emigracijos nebuvo,nebuvo eiliu del konpencacijos kat tau buta pasildo:DDDDD,nebuvo taip kat zmogus parduotuveje nupiginta maista perka,kaip matau maximoje zmogeliai krapstosi kur batonas jau nurasytas,pala emigracija pagal laisvos lietuvos supratima turbut yra taip, jie isvaziavo nes patapo turtingais gyvendami slovigoje ubagu tautoje,lietuvos regijonai nekalbu apie mazus kaimus:DD ten isvis isnyko lietuviai:SDDD smagu ateina galas ir as dziaugiuosi :DDD   ATSAKYTI
džiulbarsas 2014-11-13 13:14:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
-1
Yra pakankamai daug kretinų, tikinčių, kad tada buvo geriau. Ir jaunimui nemažai praplauta smegenyčių, todėl projektas labai reikalingas.   ATSAKYTI
Dina 2014-11-11 22:29:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
-2
Na jau, na jau, aš 82 m. mokyklą baigiau - ir puikiai pamenu, kaip rinkdavo klasės auklėtoja pinigus už "Lietuvos pionierių" ir "Tiesą" - tai nuo "Tiesos" vaikai išsisukinėjo, sakydami, kad mamytė ar tėvelis jau užsiprenumeravo. Taip, per balius stalai lūždavo, bet viskas būdavo ne tiesiai iš parduotuvės nupirkta, kaip dabar, o iš po skverno, per pažįstamus, per blatą gauta, per parduotuvių kiemo duris išnešama - geriausios mėsytės ir skaniausi tortai - o šampanas gi koks deficitinis buvo...Kita vertus, "susikombinavę" reikiamų produktų, moterys labai daug ką gamindavo pačios - ir labai skaniai. Kooperatinį butą mano tėvai gavo po 11 metų laukimo eilėje, mes, vaikai, jau paaugliai buvom. Tėvai uždirbdavo po 120 rublių, ir tai buvo nykus gyvenimas.
Dar nesutikčiau dėl Svarinsko - nemanau, kad jis specialiai buvo iš viešumos kokių nors "juodų jėgų" išstumtas - kas nors kartą klausėsi kalbant šio amžinatilsio, turėtų prisiminti, kokio kieto, nesugyvenamo, aštraus būdo jis buvo, kiek priešų visur matė. Visai tikėtina, kad tuo savo karingu šventeiviškumu pats atbaidė dalį visuomenės. O ir tie kiti disidentai, deja, buvo tiek pratę gyventi kare su kažkuo, kad taikos sąlygomis negebėjo išlikti šviesuliais, o galų gale ir nupezo, neišaugę iš karo pojūčio,tik nepastebėjo, kad jau su savo valstybe kariauja- iš čia jų apgailėtinas vaidmuo violetinėje ir panašių atspalvių istorijose. Gaila, bet nė vienas iš jų nepajėgė gyvenimo gale išlikti tokiu intelektualu, vedliu kitiems, kaip, pavyzdžiui, čekų Havelas - o juk anas irgi buvo disidentas.   ATSAKYTI
Vitalijus 2014-11-11 17:42:24
Pranešti apie netinkamą komentarą
-3
Panašiai ir buvo, tik daug kas ,,pagražintą"... 73m. baigiau Vilniaus 35vid. m-klą, niekas niekadą neversdavo prenumeruotis spaudos...Deficitas - bet visi visko gaudavo, jeigų balius, tai stalai lūždavo.... Dirbau Plastos g-oje ekstruderio mašinistu, butą (kooperatinį) gavau po 4 metų, uždirbdavau apie 300 -350 rub.    ATSAKYTI
GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Tragedija Balsio ežere: nuskendo du vaikai
DABAR RODOMA
Braškių katastrofa: nespėja skinti
DABAR RODOMA
Nufilmavo krušą: gabalai kėlė pavojų
DABAR RODOMA
Šalčiūtė apžvelgė kauniečių pamėgtą vietą: čia vykdavo erotikos vakarėliai
DABAR RODOMA
Kraupus radinys Pučkorių parke
DABAR RODOMA
Jurbarkietė prisimena išpuolį
DABAR RODOMA
Prie Vilniaus užfiksavo viesulą
REKLAMA
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų