Ir Vaidas tai pastebi. Jis moka šypsotis. Žinote tą keistą svetimo žmogaus šypseną, kuri jus patį priverčia šypsotis? Vaidas tai moka. Kiek vėliau jis prisipažins, kad flirtuoti su žmonėmis ir daryti juos laimingesnius jam patinka.
Savaitgalį savo „Coming Home“ turą po Lietuvą pradėjęs atlikėjas pats prisipažįsta, kad ne visada nori apsinuoginti prieš skaitytojus. O mes pradėkime nuo banalybių: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“.
- Kaip manai, esi žvaigždė? – paklausiau tarsi tarp kitko.
- Jeigu kas nors kitas taip sako, reiškias, jam Vaidas Baumila yra žvaigždė.
- Kaip pats jautiesi?
- Nežinau, žvaigždės apibrėžimas yra labai sunkus. Nežinau, kas yra žvaigždė, pats ja nesijaučiu. Turint omenyje visus kanonus aš nesu žvaigždė... Nori pasišvaistyti banalybėmis? Žvaigždė yra žmogus, kuris pakeičia pasaulį. Jeigu žmonės kitus žmones vadina žvaigždėmis... Iš tiesų, žvaigždės yra danguje. Čia vėl banalybė. Vėl klišė. Sakai, žvaigždė? Man labiau patinka „žinomas žmogus Lietuvoje“. Savose sultyse esu labai žinomas žmogus. Man to pakanka. Žinoma, mane kaip aktorių žino ir kelios Jungtinės Karalystės agentūrų. Bet tik tiek.
- Prabėgo devyni metai, kai tave pirmą kartą išgirdo ir išvydo Lietuvos žmonės. Kaip manai, devyni metai – daug ar mažai?
- Man atrodo, kad tai yra visai ilgas laiko tarpas. Per tą laiką labai daug įvyko: baigiau bakalauro bei magistro studijas, išvažiavau į užsienį, dirbau kruiziniame laive, darbavausi Jungtinėje Karalystėje su spektakliu, dalyvavau įvairiuose teatriniuose reikaluose, spėjau užsiauginti skūrą, gyvenimas papurtė, pamėtė į šonus, pasenau. Buvo meilių ir nusivylimų, pakilimų ir nusileidimų. Daug visko buvo. Žmonėms, kurie sako, kad devyni metai prabėga labai greitai, neturiu, ką pasakyti. Man tie devyni metai prabėgo kaip devyni metai.
- Prisimeni save dvyliktoką?
- Prisimenu.
- Kas tada virė galvoje?
- Tada galvojau, kad labai noriu į televiziją, noriu dainuoti, pasirodyti žmonėms. Buvau bičas, kuris mokykloje dalyvauja įvairiuose skaitovų konkursuose, lanko dramos būrelį. Mano mama yra mokytoja, todėl man atrodė, kad iš manęs yra tikimasi daugiau negu iš kitų mokinių. Negalėdavau mokykloje krėsti labai didelių šunybių. Turėjau būti pavyzdingas vaikis. Po mokyklos atitrūkau. Ypatingai tai pasijautė, kai pradėjau mokytis užsienyje.
- Žvelgdamas į praeitį pamąstai, ką norėtum pakeisti?
- Toje devynių metų istorijoje yra keli niuansai, kurie galėtų būti keičiami: gal tam tikri pasakyti žodžiai, netinkami veiksmai, įžeisti žmonės, sudainuotos ne tos dainos, įrašytos ne tos dainos, gal praleidau kelias galimybes. Tačiau konkrečiau neįsivaizduoju, ką norėčiau pakeisti savo gyvenime. Negaliu dabar pasakyti „O, dieve mano, jei nebūčiau to padaręs, dabar būčiau visai kitas žmogus“. Yra kaip yra ir aš džiaugiuosi tuo, kas įvyko.
- O galėtum būti kitoks?
- Visi žmonės keičiasi. Jie auga, bręsta. Juos keičia aplinkiniai žmonės: draugai, pažįstami, priešai.
- Kas savyje pačiam nepatinka?
- Bijau šnekėti apie savo kompleksus. Bijau apsinuoginti prieš žmones, man tai nėra labai patogu. Kol kas baisu apnuoginti savo sielą. Tai ne vieną kartą yra pastebėję žurnalistai. Esu sulaukęs pastabos, kad šneku tarsi iš „špargalkės“. Ir tai yra tiesa.
Aš bijau save atskleisti visiems, nes tikrąjį mane pažįsta tik maža saujelė žmonių. Klausei, ką norėčiau savyje pakeisti? Galva pilna minčių, bet šnekėti apie tai? Hm, nežinau. Vienas dalykas, kurį norėčiau pakeisti – užsispyrimas bendraujant su žmonėmis. Tiesiog nemoku pralaimėti, nesugebu iki galo išklausyti. Tai yra didžiulė problema, tačiau kartais nuo to tiesiog kaifuoju. Man patinka ginčytis, būti teisiam. Tikriausiai tai yra narciziškumo požymis. Aš tai pripažįstu. Dar vienas dalykas: man reikia stiprios rankos, kuri mane pakeistų kaip vyrą. Pagaliau juk turi įvykti tasai virsmas iš berniuko į vyrą.
- Nesutinki su teiginiu, kad vyrai visą gyvenimą išlieka berniukais?
- Kiekviename iš mūsų yra mažas vaikas. Jis privalo likti. Tačiau kai kuriuos savo žaislus maži berniukai turi palikti smėlio dėžėje. Laikas žaislus keisti į įrankius. Stengiuosi pats keistis, tačiau vienam tai sunku padaryti. Kartais reikia, kad kažkas sakytų tiesą į akis. Tai yra skaudu, sunku kęsti, nesiginčyti, tačiau su laiku supranti savo klaidas.
- Pažaidžiam tikrai berniukišką žaidimą: kuris superherojus yra tavo mėgstamiausias?
- Iškart į galvą šovė Betmenas.
- Šis herojus savo kompleksus sugebėjo paversti savo stiprybe...
- Jis man patinka, kadangi neturi jokių akivaizdžių super galių, tačiau savo išmone ir įrankiais padeda sau ir kitiems.
- Tavo pagrindinis įrankis – muzika?
- Taip, balsas ir muzika.
- Vaikystėje su muzika žaidei, o dabar ji tampa tavo įrankiu?
- Muzika tampa įrankiu įvairiais aspektais. Muzika ir atlikėjas yra įrankis, būdamas žymesnis gali būti įrankis, kuris kažką keičia. Ne tik save, bet ir visus kitus, netgi – pasaulį. Juk tai daro Bono iš U2 ir kiti žymūs pasaulio žmonės. Sutinku, kad tai, kas ateina su muzika – šlovė, mažesni ar didesni pinigai – yra dovana, kuria tu naudojiesi, pasekmė. Balsas yra įrankis, todėl atlikėjo darbas yra alinantis. Jis yra sunkus. Jo negalima lyginti su kitais žemiškais darbais. Sunku ne tik palyginti, bet ir paaiškinti. Menas ir sielos dalykai nėra taip sausa...
- Kaip norėtum pakeisti pasaulį, jei turėtum tokią galimybę? Turėtum planą? Tarkim, gautum tam savaitę.
- Norėčiau, kad žmonės būtų nuoširdesni. Po velnių, norėčiau, kad žmonių godumas vieną dieną baigtųsi. Ne pasaulį reikia keisti. Mes esame pasaulis. Žemė mums buvo dovanota. Mes patys griauname pasaulį ne tik nupjaudami medį, degindami miškus ar nuskynę gėlę. Pasaulį griauname ir žudydami vieni kitus. Nuolat statome ir viską griauname, statome ir griauname. Nemanau, kad jėgos, kurių dėka mes esame, norėjo, kad viskas taip būtų. Atsiprašau, bet manau, kad tai, kas vyko ir vyksta pasaulyje – visiška nesąmonė. Žmonių godumas ir gobšumas privertė juos pačius nusižengti žmogiškosioms taisyklėms. Tačiau filosofiškai pažiūrėjus, žmogus juk yra gyvulys: žudėme, medžiojome... Tačiau gal labiau gerbėme tai, ką suteikė gamta. O dabar kaip gyvename? „Paėmiau, nuėjau, pridergiau, vėl numečiau, paėmiau, suvartojau“, - tai tarsi uždaras ratas. Viską gauname, perkame ir nevertiname. Atrodo, kad vertybių nėra: nevertiname kito žmogaus, pasaulio, gamtos... Pažiūrėkime, netgi žalieji, vegetarai, veganai, kurie parduoda savo produktus, irgi darosi babkes. Mes visi daromės babkes. Norėčiau, kad toks gobšumas išnyktų. Pasiilgau nuoširdesnių žmonių, noriu, kad jie būtų mažiau reiklūs materializmui.
- O kur meilė?
- Tada ir bus meilė. Kai atsikratai materializmo, atsikratai gobšumo supranti, kad yra meilė. O apie ją vėlgi galėtume šnekėti klišėmis. Tai yra...
- Skaudus dalykas?
- Skaudus ir platus dalykas. Bet skausmas irgi yra gerai. Žmogus privalo pajusti skausmą. Juk jis yra tik cheminė reakcija tavo neuronuose ir tavo galvoje, kuri silpsta ir praeina. Bet mylėti yra jėga. Žmonėms trūksta meilės, tolerancijos vieni kitiems. Trūksta rasinės tolerancijos, seksualinėms mažumoms... Žmonės neturėtų kreipti į tai dėmesio. Kiekvienas turėtų būti atsipalaidavęs, jaustis komfortabiliai pats su savimi. Visi turėtų gyventi šia diena. Šis posakis yra teisingas.
- Moki pykti?
- Bet labai trumpai. Turbūt visi mokam pykti. Su kuo pykstuosi? Su broliu, esu pykęs ant merginos, kuri nekreipė į mane dėmesio (juokiasi). Aš labai greitai atlyžtų. Pagal zodiaką esu avinas: greitai įsiplieskiu, greitai pamirštu.Aš burbuliuoju. Bet pykti aš tikrai nemoku.
- Kiek įtakos visa tai, apie ką kalbėjome – godumas, meilė, kompleksai, tolerancija, pyktis – turi įtakos kūrybai?
- Daug. Tai yra temos, kurias lieti savo kūryba. Į ją juk įdedi nemažai savęs, savo minčių. Juk kūryba ir yra tavo gyvenimo atvaizdas.
- Kuri tam, kad tave mylėtų, ar myli tai, ką kuri?
- Banalus klausimas (juokiasi). Gyveni tam, kad valgytum, ar valgai tam, kad gyventum? Kuriu, nes patinka. Ir dainuoju, nes patinka.
- O jeigu nubrauktume tuos devynis metus ir dirbtum, tarkime, troleibuso vairuotoju? Vadybininku?
- Man troleibusų vairuotojai visada patiko. Tik ne tie, kurie siemkas valgydavo.
- Ar galėtum būti ne dainininku, ne aktoriumi?
- Galėčiau. Kodėl gi ne? Nesu labai britkus bičas, galėčiau ir pjūklą imti į rankas. Nesibodžiu kitų dalykų. Bet aš dėkoju likimui – jei toks yra, nežinau, ar tikiu likimu...
- Kuo tiki?
- Nesu labai religingas žmogus, bet... Juk juokinga: netgi pats nereligingiausias žmogus pavojaus atveju pradeda melstis arba žegnotis. Reiškias, mes norime tikėti. Pats tikiu, kad kažkas yra „po“. Noriu tikėti, kad mes – po žemę vaikščiojantys mėsgaliai – nėra viskas, kas yra. Būtų nesąmonė: pagyvenam ir viskas? Lievai kažkaip. O jeigu daugiau nieko nėra, tai reikia labai gerai pragyventi gyvenimą. Kaip ir sakiau: būti čia ir šią minutę.
- Kas sunkiausia žymaus žmogaus gyvenime, juk matau, kad tave atpažįsta žmonės, į tave žiūri, stebi...
- Man labai patinka flirtuoti su žmonėmis, su jais kalbėtis. Dėkoju už savo charakterio suformavimą tiem devyniems metams. Man patinka juokinti, pralinksminti kitus žmonės, noriu, kad jiems geriau tą dieną dirbtųsi. Jeigu kažkam pagerėja diena, nes pamato Vaidą Baumilą, labai džiaugiuosi.
- Ko labiausiai bijai?
- Vorų (juokiasi).
- O rimtesnių dalykų?
- Manau, atsakysiu, kaip ir kiekvienas. Bijau, kad kažkas atsitiks su artimiausiais žmonėmis. Kol kas dar bijau mirties. Kažkada bijojau tamsos, bijojau likti vienas. Dabar jau nebebijau. Vienatvė jau nebeatrodo tokia baisi. Bet nenoriu būti vienas.
- Kaip manai, kodėl žmonės bijo mirties?
- Jie bijo mirti, nes nežino, kas bus po jos. Vyresni žmonės bijo mirties, kadangi jie bijo laiku nepasidžiaugti artimaisiais: anūkais, proanūkiais...
