Elfų namelis pinamas nuo apačios, ir pamažu kylama į viršų. Namelis toks tvirtas, kad lengvai išlaiko suaugusio vyro svorį. „Pinti daiktai – ilgaamžiai. Mano krepšys stovi nepajudinamas ketverius metus, nuolat laužomas, spardomas. Šitas elfų namelis ir dvidešimt metų turėtų stovėti“, – sako Eligijus.
Pro senąsias Šiaulių kapines Ežero gatve važiuojantys žmonės negali nepastebėti šalia kelio pūpsančio milžiniško iš vytelių nupinto krepšio. Jei smalsesnis šiaulietis užsuktų į namo, šalia kurio pūpso krepšys, kiemą – būtų nustebintas dar labiau. Čia iš vytelių nupinti milžiniški elfų nameliai, nameliai vaikams žaisti, malkinės, o vienas namelis net įkurdintas medyje. Savo dukrai Eligijai pasakų sodą sukūręs liaudies meistras Eligijus Žickis visą savo laisvalaikį skiria pynimui ir fantazija nesiskundžia. Pintu krepšiu jis ir Nerimi yra plaukęs, ir nuo kalno dardėjęs.
„Iš vytelių galima nupinti viską“
Daugiau nei prieš dešimt metų Vilniaus centre Neries pakrantes buvo nutūpę būriai žmonių. Jie stebėjo neįprastą reginį – upe plaukė iš plastikinių butelių, padangų pagaminti plaustai, automobilis, medinė statinė, pintas krepšys ir daugelis kitokių netradicinių plaukimo priemonių. Pirmąkart surengtų varžybų dalyviams teko irtis nuo Žaliojo iki Baltojo tilto – maždaug 500 metrų.
Pintu krepšiu plaukė ir plaukynėse sėkmingai pasirodė į Lietuvos rekordų knygą įrašytas šiauliečio Eligijaus Žickio nupintas krepšys. Vyras su kolega krepšio dugną buvo apvyniojęs keliais polietileno plėvelės sluoksniais ir taip leidosi Nerimi. „Kuo pynėjas gali plaukti? Tik krepšiu. Krepšys varžytuvėse buvo pripažintas didžiausia plaukimo priemone“, – juokiasi jis.
Eligijus buvo sudominęs ir šiauliečius, kai į tą patį krepšį sutalpino 35 darželinukus ir auklėtoją. Prieš kelerius metus sužavėjo ir Telšius, kai nuo kalno dardėjo krepšiu, pritvirtintu prie ratukų. „Vėl originaliausias buvau. Aš vairavau, svainis pastumdė, palakstė“, – šypsosi jis.
Originalias transporto priemones iš vytelių pinantis vyras vienu metu tarsi dingo iš akiračio. Ne, vyras nemetė savo pomėgio – iš vytelių pynė įvairiausias grožybes, kurias pateikdavo tautodailininkų parodoms. Net dabar dalies savo kūrinių jis negali parodyti – jie išvežti į Vilnių, Lietuvos liaudies tautodalininkų parodą ir savininkui dar negrąžinti.
Eligijus Žickis: „Kiekvienas iš proto savaip kraustosi. Kas žvejoja, kas pina.“ Vytenio MIRONO nuotr.
„Iš vytelių galima nupinti viską“, – drąsiai teigia jis ir kaip įrodymą atneša fotografijų albumą, pintą kelioninį krepšį su ratukais ir laivą su burėmis. Fotografijos atskleidžia, kad Eligijus net analogiško dydžio motociklą gali nupinti. Žinoma, šis darbas reikalauja ypatingos meistrystės – reikia daug galvoti, čia nieko nepriklijuosi. Padarei blogai – turi mesti šalin.
Gitaros dėklas, malūnėlis, sūpynės, kaukės interjerui dekoruoti, baras, baldai, batų dėžės, dviratis, briedžio kaukės, paukščiai, karutis, dirižablis, kėdės, komodos, vonios baldai, supamieji krėslai, baldai vaikų kambariui, lovytės, staliukai, skrynios – viskas nupinta iš vytelių. Eligijui labai džiugu, kad kartą per metus jo paprašoma net kūdikiui lopšį nupinti.
Vyras atskleidžia, kad vyteles jis augina tėvų sode Kėdainiuose. Tėtis ir pasirūpina, kad sūnus turėtų paruoštos medžiagos. Metams menininkui pakanka automobilio priekabos paruoštų vytelių.
„Jei būtų paklausa – sėdėčiau ir pinčiau. Dabar žmonės nesidomi, nežino, samdo dizainerius, šie parenka baldus iš salono. Tie, kas nori pintų baldų – dažniausiai neįperka. Kitas dalykas – pinti pigūs daiktai iš Kinijos užkariavo rinką. Žmogus renkasi nekokybišką daiktą, nes jis pigesnis, nesvarbu, kad netarnaus ilgai“, – sako menininkas.
„Įlipi į tą purvyną ir pradedi terliotis“
Eligijus parodo delnus ir šypteli, kad sugrubusi oda – čia dar gražu. Buvo laikas, kai intensyviai pynė, tada rankos atrodė baisiai. „Kiekvienas iš proto savaip kraustos. Kas žvejoja, kas pina“, – šypteli jis.
Dailininkų namų, taip vadinamo „šabakštyno“, kieme šešiametei dukrai pasakų sodą Eligijus ėmė kurti prieš trejus metus. „Mažoji ėmė išeiti į kiemą, tad jai reikėjo žaidimų aikštelės, namelio. Paskui kito, paskui malkinės, kurios vidury – dar vienas namelis. Kilo minčių iš vytelių sukurti elfų namelį, po to – sukurti dar du. Pradėjom lipti į medį, tad ir namelį medyje pastatėm“, – sako menininkas.
Šešiametei dukrai pasakų sodą Eligijus Žickis ėmė kurti prieš trejus metus.
Atrodo, kas čia tokio ypatingo iš vytelių krepšį nupinti? Nuvažiavai į pakelę, prisikirtai vytelių, parsivežei ir pini. „Kodėl niekas nepuola? Keramikų, audėjų pilna, o pynėjų – ne? Mums vonios vytelėms mirkyti reikalingos, reikia turėti patalpas, kur jas džiovinti. Todėl ir nebenori niekas“, – sako jis.
Baldų ir suvenyrų pynėjas – pirmoji oficiali Eligijaus specialybė, kurią jis įgijo prieš 23-ejus metus. Kėdainiuose gimęs ir augęs vyras norėjo drožinėti medį. Tokios specialybės mokytis jam nepavyko, tad nusprendė tapti pynėju Kauno taikomosios dailės mokykloje. „Įlipi į tą purvyną ir pradedi terliotis“, – juokiasi jis.
Tapęs ketvirtos kategorijos pynėju, vyras jau gebėjo nupinti įprastus gaminius – krepšius, baldus, bet tokių, kokius sukūrė namo sode, niekas kurti seniau nemokė. „Lietuvoje mažai tokių darbų, pasaulyje daugiau „blūdijama“, vienas amerikietis kažką panašaus daro, tik turi galybę pagalbininkų. Mes turim problemą – pynėjo amatą reikia išsaugoti. Prieš dvidešimt metų Šiauliuose buvo 20 pynėjų, o dabar belikę gal keturi. Jaunimui per sunku, amatas miršta, niekas jo nebemoko. Greit bus kaip Vokietijoje, Norvegijoje, Ispanijoje – amatas išnyko. Jie siunčia žmones į kitas šalis mokytis, kviečiasi užsienio pynėjus, kad paveldą atgaivintų, išsaugotų“, – sako jis.
Kadaise Darbo birža bedarbius mokydavo vytelėmis pinti. Niekas kažkodėl nepina, bet žmonės įgijo supratimą, ką tai reiškia. „Pats esu kursus vedęs. Moterys po dienos darbo suprato, kaip tai nelengva“, – sako jis.
Eligijui apmaudu, kad žmonės labai neatsakingai elgiasi su jo kūriniais. Ateina į kiemą, laužo, stumdo, gadina. Šalia kiemo – kapinių tvora, o bijoti tenka ne mirusiųjų vėlių, o gyvųjų. Eligijus nusiteikęs optimistiškai – „Čia visada šviežios gėlės ir žvakių užtenka“, – juokiasi jis.
