Raminta Jonykaitė, LRT radijo laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt
Skaitmeniniame nūdienos pasaulyje tarpsta iliuzija, kad visuomet ir visur turime priėjimą prie visko, bet iš tiesų tai veda prie dar stipresnio tuštumos pojūčio. Taip teigia švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas, Vilniuje pristatęs į lietuvių kalbą išverstą romaną „Europos šlamštas: šešiolika būdų prisiminti tėtį“. „Tokioje chaotiškoje aplinkoje nebemokame išskirti, įvertinti svarbių dalykų, o tai reiškia, kad nebemokame suformuluoti, sukurti vertybių“, – konstatuoja jis.
U. P. Hallbergas sako, kad jam svarbūs dalykai šiandien tirpsta ir, jo žodžiais, yra pakeliui į nebūtį, o rašymas esąs jo būdas pasipriešinti šių dalykų irimui. „Vienas nuostabiausių dalykų mene ir kūryboje man yra galimybė susikoncentruoti, susikaupti ir dirbti prie ko nors, kas niekada negali būti užbaigta, o kartu – tuoj pat dingsta“, – teigia rašytojas.
– Lietuvių skaitytojams pristatytoje knygoje „Europos šlamštas“ slypi paradoksas – šlamštu vadinate svarbius meno kūrinius, kultūros vertybes. Su ironija atskleidžiate požiūrį, kad kartais šie kūriniai, reikšmingi menininkų darbai, laikomi menkaverčiais. Kodėl pasirinkote tokią prieigą? Ką turite omenyje?
– Ši knyga – apie meno mylėtojo vertybes. Žinoma, jei būčiau tai tiesiogiai išreiškęs pavadinime, skambėtų be galo pretenzingai, todėl pasistengiau pažvelgti į tai šiek tiek su ironija. Frazė „Europos šlamštas“ kilo iš tikro nutikimo. Kartą Niujorko parke sėdėjau ant suolelio, o netoliese manęs sėdėjo pora. Moteris pasakojo apie Sokratą, Williamą Shakespeare`ą, Charlesą Dickensą, Jamesą Joyce`ą ir kvietė savo partnerį drauge eiti į prancūzų impresionistų parodą. Tačiau į moters kvietimą vyras atsakė: „Ne, tikrai neisiu žiūrėti to Europos šlamšto.“
Į visus tuos meno kūrinius, kurie ir sudaro europietišką šlamštą, knygoje žvelgiu, galvodamas apie savo tėtį, kuris, gyvendamas Malmės mieste, sėdėdamas savo bute, užsiėmė įvairių autorių minčių išrašinėjimais, vedė užrašų knygeles, rinko iškarpas iš laikraščių, įvairių straipsnių. Taip besirūpindamas savo kolekcija, jis sukūrė tam tikrą bastioną, slėptuvę, kuri padėjo jam apsisaugoti nuo šiandieniniame pasaulyje vyraujančios tendencijos atmesti visus ryšius su praeitimi kaip nereikalingą šlamštą. Nepriešinu meno ir šlamšto, bet stengiuosi išreikšti šiandien egzistuojantį požiūrį į kultūrą, kai į vieną pamatinių – europietišką kultūrą – žiūrima kaip į šlamštą.
– Kaip manote, kas lemia tokį požiūrį?
– Toks požiūris susiformavęs, nes menas, kultūra nėra tai, kas tiesiogiai duoda pinigų ar naudos. Pagrindinis knygos veikėjas, mano tėtis, sėdėdavo savo namuose, rinkdavo iškarpas iš laikraščių, praleisdavo prie tų iškarpų ilgas valandas, rūpindavosi savo kolekcija ir negaudavo jokio piniginio įvertinimo. Daugeliui šalia gyvenančių žmonių, kurie laikė save sėkmingai įsitvirtinusiais dabartinėje visuomenėje, tai atrodė be galo keistai. Į tokį tėčio užsiėmimą nemažai pažįstamų žvelgė su didžiule pašaipa ir iš esmės tokią jo veiklą laikė šlamštu.
– Kalbėdamas apie meną įžvelgiate priešpriešą tarp meno ir rinkos, ekonomikos. Bet ar šiandien prasminga brėžti tą ribą? Daugelis pasakytų, kad menas – taip pat rinkos dalis.
– Žinoma, iš knygų ir meno taip pat galima uždirbti, bet klausimas, kaip atsiranda menas, knygos. Menas atsiranda ne dėl pinigų ar galios siekio, menas atsiranda iš autoriaus poreikio išreikšti jam svarbius dalykus. Išreikšti tuos dalykus įmanoma tik menu. Gyvenime yra daugybė dalykų, kurie reikalauja būti išbandyti menu.
– Ką turite galvoje? Kas reikalauja to išbandymo?
– Čia norėčiau grįžti prie paties protingiausio žmogaus – Sokrato, kuris savo išeities pozicija laikė mintį „Žinau, kad nieko nežinau.“ Ši mintis turėtų būti pagrindinis kiekvieno menininko išeities taškas – jokie dalykai nėra savaiminės duotybės, visą gyvenimo turinį turiu ištirti, išgyventi pats. Pagrindinis menininkų poreikis ir yra per meno kūrinius parodyti gyvenimą tokį, kokį jie jį mato.
– Knygoje teigiate, kad menui pakanka, jog jis būtų sąžiningas. Ką laikote sąžiningu menu? Kodėl būtent šis kriterijus Jums svarbus mene?
– Pagrindinis menininkui iškylantis klausimas, problema – kaip susieti gyvenimą su menu. Šią problemą patiria ir mano romane aprašomi reikšmingi meno žmonės. Kad ir garsus švedų rašytojas Augustas Strinbergas, kuris buvo visiškai ištikimas menui, bet sugriovė gyvenimus savo artimiesiems. Arba kita švedų rašytoja Victoria Benedictsson, kuri, būdama visiškai ištikima savo moralės principams ir jų išraiškai mene, sulaukusi 38-erių, nusižudė, nes jai nepavyko susieti gyvenimo su menu.
– Kolekcionavimas, apie kurį rašote, – tai tam tikro pasaulio, sistemos sukūrimas, dabarties ryšys su praeitimi. Ką vis dėlto suteikia toks užsiėmimas šiandien? Kuo kolekcionavimas skiriasi nuo grynai materialaus santykio su daiktais?
– Kiekvienas žmogus yra konkretaus laiko dalis ir, žinoma, tas kolekcionavimas, kuriuo užsiėmė mano tėtis, yra šiek tiek iš praeities. Mūsų šiandieniniame skaitmeniniame pasaulyje stipri iliuzija, kad bet kur ir bet kada turime priėjimą prie visko. Bet iš tiesų tai veda tik prie dar stipresnio tuštumos pojūčio, nes tokioje chaotiškoje aplinkoje nebemokame išskirti, įvertinti svarbių dalykų, o tai reiškia, kad nebemokame suformuluoti, sukurti vertybių. Jeigu negalime nuspręsti, kad vienas dalykas vertingesnis už kitą, negalime turėti jokios moralės. Kai žiūriu į savo tėvą, jo daiktų, iškarpų kolekcionavimas man reiškia tam tikrų vertybių išsaugojimą. Tam tikra prasme jo laikysena panaši į menininko, kai nuolatos dirbama stengiantis tobulinti save, išnaudoti akimirką ir taip pat tapti nepriklausomam nuo melagingų vertybinių skalių. Savo nuostabiame dienoraštyje Witoldas Gombrowiczius rašo, kad tikrasis menas – gebėjimas pasirinkti geriausius dalykus.
– Kalbant apie kolekcionavimą, ar galima sakyti, kad rašymas Jums irgi tam tikra prasme yra kolekcionavimas, praeinančio laiko fiksavimas?
– Žinoma. Ir šiame romane taip rašau. Kai sūnus, tėvui mirus, įeina į jo butą ir randa ant stalo sudėtas krūvas užrašų knygelių, kuriose užfiksuota įvairiausių minčių, skaitydamas jas, irgi tam tikru būdu atranda savyje kolekcininko atbalsius. Aš pats labai domiuosi ir atidžiai klausau, ką pasakoja sutikti žmonės. Pastaruosius 30 metų vedu tokį darbo dienoraštį. Iš tiesų jo negalima vadinti dienoraščiu tiesiogine prasme, bet fiksuoju tai, ką pastebiu, nugirstu, kas ateina į galvą. Tai tampa mano rašymo darbo medžiaga, nes rašydamas stengiuosi būti kiek įmanoma ištikimas savo gyvenimui ir tam, ką jame matau.
– Prabilome apie Jūsų patirtį, tad noriu klausti, kaip jautėtės augdamas tokioje tėčio, kolekcionavusio įvairias iškarpas, informaciją apie meną, sukurtoje kultūros erdvėje. Kaip ta aplinka veikė Jus?
– Esu labai dėkingas savo tėvams, kad užaugau aplinkoje, kur pinigai buvo išstumti iš regos lauko, o ant pjedestalo iškelti menas ir kultūra. Žinoma, toks pasaulio matymas veda prie tam tikrų iliuzijų susikūrimo. Būdamas 42-ejų, turėdamas žmoną ir du vaikus, vis dar gyvenau dviejų kambarių nedideliame butelyje, šildomame anglimis, ir į tualetą reikėdavo leistis aukštu žemyn. Bet manoji pasaulio vizija buvo tokia stipri, kad net ir taip gyvendamas jaučiausi esąs privilegijuotas. Man buvo taip įdomu kultūros pasaulyje, kad net ir skursdamas jaučiausi dėkingas savo tėvams, kad jie sukūrė prielaidas man taip gyventi, jog galėjau jausti ir naudotis ta energija, kurią teikia kultūros gyvenimas.
Kuo vyresnis esu, tuo labiau manau, kad didžiausias pastangas į pinigų ir galios įgijimą nukreipiantys žmonės praranda svarbią dalį savęs, dažnai jie spinduliuoja tuštumą ar net apmaudą. Pastebiu, kad tokie žmonės dažnai su dideliu pavydu žvelgia į kuriančius, gebančius domėtis ir jausti kūrinių energiją žmones. Ir, kita vertus, matau tokius žmones, kaip mano tėtis, kuris ir sulaukęs 87-erių sugebėjo džiaugtis kurdamas savo koleciją. Jis mėgavosi muzika, literatūra, kitais menais ir nebijojo mirties, laukė jos ramiai. Būtent todėl visą tą europietišką kultūrą, kurią knygoje vadinu europietišku šlamštu, matau kaip begalinį jėgų šaltinį. Ir man labai gaila, kad vis mažiau kas šiuo jėgų šaltiniu naudojasi. Poreikis greitai patenkinti instinktus, tingumas mus nubaudžia.
Man labai patinka Antono Čechovo personažas Dėdė Vania. Pačioje pjesės pabaigoje jis sėdi ir sako – mes turime dirbti, dirbti, mes dirbsime, dirbsime. Todėl šiandien, žvelgiant į tai, kas dedasi pasaulyje, norisi tokius žmones, kaip Dėdė Vania, kurių tikrai yra, iškelti kaip priešpriešą galios žmonėms, tokiems kaip Vladimiras Putinas ar Viktoras Janukovyčius. Tokie žmonės, kaip Dėdė Vania, man yra pavieniai kovotojai, kurie kiekvieną dieną tiesiog patys stengiasi būti tobulesni, geresni, kad pasaulyje nevyktų tokie dalykai kaip šiandien Ukrainoje.
– Knygoje „Europos šlamštas“ rašote, kad visuomenė pasiekė tokį tašką, kai populizmas priešinasi bet kokiai kūrybai, kuri neišreiškia pripažintų pažiūrų ir fundamentalių vertybių. Kas kelia nerimą?
– Populizmas dabar tampa tiesiog ekstremalus. Jeigu pasižiūrėtume į Holivudą 9-ame dešimtmetyje, tuomet kine dar buvo galimybė kalbėti apie gyvenimą su visais jo prieštaravimais ir viskuo, kas netelpa į mums jau pažįstamą vaizdą. O tai, kas vyksta Holivude dabar, man primena Silvio Berlusconi Italiją. Kuriami vadinamieji blockbusteriai, labai populiarūs filmai, kuriais tikimasi patenkinti jau įprastą, susiformavusį požiūrį, tam tikras klišes. Tą patį šiandien matau ne tik kine, bet daugelyje sričių, tarp jų ir politikoje. Tas pats vyksta S. Berlusconi Italijoje, V. Putino Rusijoje ar V. Janukovyčiaus Ukrainoje – stengiamasi, kad egzistuotų viena vyraujanti, iš aukščiau nuleista mintis, o tai, kas prieštarauja primestam požiūriui, – atmetama bet kokiomis priemonėmis.
Šiandien dažnai jaučiamės apgaudinėjami politinių ir ekonominių lyderių, todėl išgyvename ypatingą jautrumą. Matau, kad dėl šių aplinkybių formuojasi privati moralė. Būtent iš šio prieštaravimo šiandien kyla meninis jautrumas, kūrybingumas. Čia vėl sugrįžome prie minties apie tikrumą mene. Meno matas – žmogiškoji vertė. Nenuoširdus romanas, nenuoširdus paveikslas nėra tikras menas. Ir man atrodo, nereikia jaudintis, kad kasmet pasirodo šimtai tūkstančių pavadinimų knygų, nes iš jų, kaip sakė W. Gombrowiczius, mums tereikia atsirinkti tai, kas vertinga. Kaip? O tam ir treniruojamės visą gyvenimą.
– Kaip atsirinkti? Aplinka, kurioje augote tikriausiai padėjo išlavinti skonį, tad ką patartumėte?
– Walteris Benjaminas tai apibūdino kaip tvyrantį rūką. Tas meno tikrumas, tiesa yra tokie takūs, kad užfiksuoti jų neįmanoma. Pajusti tai gali tik jautrus žmogus. Pavyzdžiui, jeigu klausaisi kokio muzikos kūrinio, kuris persmelkia, jauti tarsi tos mintys ir jausmai, kurie ateina iš muzikos, apima tave visą, ir išgyveni laimės jausmą, kurio paaiškinti negali, jis tiesiog yra. Taip pat jaučiuosi rašydamas. Jaučiu, kad man svarbūs dalykai šiandien tirpsta, yra tarsi pakeliui į nebūtį, bet, kol rašau, galiu save išlaikyti vientisą ir pasipriešinti tam irimui. Man vienas nuostabiausių dalykų mene ir kūryboje yra galimybė susikoncentruoti, susikaupti ir dirbti prie ko nors, kas niekada negali būti užbaigta, o kartu – tuoj pat dingsta.
