• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

V. Putino vadovaujama agresija prieš Ukrainą apnuogino Rusijos istorinę ir savimonės tiesą. Lenkų istorikas Marekas Jan Chodakiewichzius dar 2013-ųjų rugsėjį publikavo pranašiškai dabartinę Rusijos būklę atspindintį straipsnį – stalinizmo šlovinimas, bolševikų veikimo principai ir senų propagandinių simbolių atgaivinimas, visa tai grįžo į dabartinę Rusiją su nauja jėga.

V. Putino vadovaujama agresija prieš Ukrainą apnuogino Rusijos istorinę ir savimonės tiesą. Lenkų istorikas Marekas Jan Chodakiewichzius dar 2013-ųjų rugsėjį publikavo pranašiškai dabartinę Rusijos būklę atspindintį straipsnį – stalinizmo šlovinimas, bolševikų veikimo principai ir senų propagandinių simbolių atgaivinimas, visa tai grįžo į dabartinę Rusiją su nauja jėga.

REKLAMA

Dievas aukštai, caras –- toli

Tėvonijos sistema, kurioje vadas yra prilyginamas valstybei, o privataus turto teisė nėra garantuojama įstatymo ir priklauso nuo suvereno kaprizų, reikalauja asmenybės kulto, kuris aptarnautų ne tik konkretų lyderį, o taip pat leistų išsaugoti tokį režimą ir ateityje. Asmenybės kultas remiasi patirtimi, jausmais ir instinktais, giliai įsišaknijusiais liaudies pasąmonėje. Gudriai tai kontroliuodama, valdžia gali valdyti žmones.

Pavyzdžiui, protestantiškąją valdovę karalienę Elžbietą I, norėdami išstumti Mergelės Marijos kultą, vadino „skaisčiąja karaliene“. Norėdami nukreipti liaudies dėmesį, karalienės padėjėjai propagandos klausimais perkėlė charakteringus Mergelės Marijos bruožus – gerumą, šiltumą, kuklumą – visiškai to priešingybei Elžbietai I.

REKLAMA
REKLAMA

„Caras batiuška“ gyveno Maskvoje, o vėliau – Peterburge. Jis buvo geras ir teisingas, o blogieji valdininkai engė žmones. „Dievas aukštai, caras - toli“, dūsavo muzikantai. Tačiau žmonių širdyse kirbėjo viltis, kad, jeigu caras sužinotų apie jų neviltį, būtų daug geriau. Viltis palaidojo 1905-ųjų sausio 22-os „kruvinasis sekmadienis“, kai Rusijos armija žiauriai išvaikė lojalių pavaldinių manifestaciją po pat caro rezidencijos langais.

REKLAMA

Su naujo monarcho atėjimu asmenybės kultas galėjo atgimti, tačiau Romanovų dinastiją nutraukė bolševikų revoliucija. Komunistai pakeitė „tolimo caro“ mitą groteskiška totalitarine Lenino pseudoreligija. Dar jam esant gyvam, buvo sukurtas neklystančio antžmogio įvaizdis.

Kai kurie Lenino aplinkos propagandiniai veiksmai priminė prieš tai valdžiusio caro valstybės valdymo ideologiją, nors naujasis vadas ir aršiai prieštaravo monarchijai.

Po savo mirties Leninas išvis virto į raudonosios piligrimystės dievuką. Bolševikai į jo kultą prijungė pravoslavų religijos elementų: vietoje kryžiaus žygių atsirado kariniai paradai, o šventąja bolševizmo vieta tapo kapas, kur užbalzamuotas vado kūnas įkvepia vis naujas ir naujas sovietinių gyventojų kartas.

REKLAMA
REKLAMA

Žmonijos saulė ant raudonųjų altorių

JAV istorikas ir politologas Robertas Tuckeris bandė dirbtinai atskirti Lenino ir Stalino kultus. Iš tiesų gi antrasis buvo pirmojo pratęsimu. J. Džugašvilis buvo nuolankus leninizmo pasekėjas ir pranašas. Perfrazuojant Koraną, nėra dievo išskyrus Leniną, o Stalinas - jo pranašas. Visi Stalino reikalai buvo pagrindžiami Leninu, tai tęsėsi ir kitų „žmonijos saulės“ pasekėjų darbuose.

Sovietologas Robertas Conquestas pažymi, kad Staliną ant raudonojo altoriaus užkėlė jo 50-ojo jubiliejaus proga. Jis tapo tokiu pačiu neklystančiuoju, kaip ir Leninas, o jeigu pradžioje buvo vadinamas marksimo-leninizmo atstovu, tai vėliau pavirto vieninteliu leninizmo palikuoniu, o savo gyvenimo pabaigoje iš sovietinės realybės dingo visi Vladimiro Iljičiaus Uljanovo veiklos pėdsakai, kurie kokiu nors būdu nebuvo susiję su Stalinu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kultas reikalavo keliaklūpsčiauti prieš abu raudonuosius dievukus, nors Stalino, kaip ir Lenino, sudarytas įvaizdis teigė, kad jis – kuklus vadovas, kuriam visiškai nereikia tokio dėmesio.

Postsovietinis sąmoningumas

Po diktatoriaus mirties 1953-iais Rusijoje bandyta triskart įvykdyti destanilizaciją: N. Chruščiovo valdymo metais 1956-ais, M. Gorbačiovo 1988-ais, ir D. Medvedevo 2009-ais. Chruščiovas šokiravo klausytojus, pasakęs apie tai, kad Stalinas sunaikino daugybę ištikimų komunistų. Juk komunizmas buvo geras, kaip ir Stalinas. Gorbačiovas pabandė išsiaiškinti su pačiu Josifu Vasirianovičiumi ir jo kultu. Staliną priešpastatė Leninui, o vėliau viešai, su maksimaliai mobilizuota liaudies ir elito jėga, buvo suduotas smūgis ir tam. Būtent tada Sovietų Sąjunga iš vidaus sprogo, o abu dievukai buvo numesti nuo altorių. Bent jau taip atrodė.

REKLAMA

D. Medvedevas kelis sykius išspaudė iš savęs neigiamus pareiškimus prieš Staliną ir jo asmenybės kultą, jam netgi ištryško ašara dėl GULAG aukų. Tačiau po šių žodžių nebuvo jokių konkrečių politinių veiksmų, todėl į buvusio prezidento nuomonę apie „Soso“ niekas ypatingo dėmesio ir neatkreipė.

Stalino figūra itin stipriai įsigėrė į postsovietinio žmogaus pasąmonę, juk dauguma Rusijos Federacijos gyventojų gimė dar buvusiame režime. Jų smegenys – praplautos, ir jie iš esmės automatiškai reaguoja į impulsus – simbolius, susijusius su stalinizmu, ypač liečiant Didžiojo Tėvynės karo temą, kuri legitimizavo komunizmą ir galutinai įtvirtino Stalino kultą – juk jis nugalėjo Hitlerį. Rusų nejaudina, kad jie abu buvo monstrai, o sovietų diktatorius nužudė daugiau žmonių, negu jo vokiškasis kolega.

REKLAMA

Kai Sovietų Sąjunga sugriuvo, pavyko nugriauti kelis raudonuosius paminklus, pakeisti gatvių pavadinimus, kai kurie žmonės netgi stengėsi pašalinti Leninko kūną iš mauzoliejaus. Tuo pačiu metu buvo paleista sugriautų cerkvių atstatymo akcija. Pagrindine užduotimi tapo ikirevoliucinės rusų savivokos atsatymas ir pravoslavų cerkvės pavertimas centriniu atramos tašku.

Su tuo taip pat buvo susiję pavieniai bandymai caro ir baltųjų revoliucionierių reabilitavimo bandymai. Rusiją reikėjo suvienyti. Andrew Jackas, knygos „Putino Rusijoje. Ar įmanoma reforma be demokratijos?“ įrodo, kad iš to išėjo šizoidinis efektas. Valdžia stengiasi apjungti nesujungiamus Rusijos istorijos elementus: pačiais ryškiausiais pavyzdžiais čia gali būti senasis sovietinis himnas nauju tekstu arba faktas, kad tarp valstybinių simbolių kartu su raudonąją žvaigžde vėl atsirado dvigalvis bizantiečių erelis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Benjaminas Forestas ir Juliet Johnson - Sovietų Sąjungos istorijos tyrėjai - mano: „politinės batalijos, kurios atsidūrė verpetuose, susijusiuose su sovietiniu laikotarpiu, parodė, kad etninės ir imperinės idėjos užima svarbią vietą rusų nacionaliniame diskurse, o kai kurie sovietinės autoidentifikacijos aspektai 90-aisiais grįžo ir sustiprino rusų nacionalinę savivoką.

Tai, be abejonės, liečia ir Staliną. 2005-ųjų kovą Orlovo srities deputatai reabilitavo diktatorių ir nusprendė atstatyti jam paminklą. Analogiška situacija atsitiko ir Volgograde. Žurnalistė Anna Politkovskaja skelbė pavojų, kad atsiranda vis daugiau politikų, kurie ne tik atsainiai žiūrį į Stalino nusikaltimus, tačiau ir jį giria. Volgogrado mero pavaduotojas pareiškė, kad Stalino kultas yra lengvai paaiškinamas: „Jis atstovauja principų simbolį. Pas mus nėra moralinių autoritetų, žmonės nekenčia aplinkoje tvyrančios veidmainystės. Jis vaikšto į darbą, sąžiningai dirba, o už tai negauna nieko mainais. O Stalinas gyveno kukliai, neprisigrobė turtų. Jis buvo kraugerys, tačiau sąžiningas“. Tokį požiūrį į vadą pastebėjo ir žurnalistas bei rašytojas Adamas Hochschildas savo knygoje „Nenurimęs vaiduoklis: rusai prisimena Staliną“. Vėliau Stalino reabilitacijai buvo mestos ištisos istorikų armijos.

REKLAMA

Vis šilčiau apie Staliną

Apklausa, kurią Carnegie fondas organizavo Rusijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane ir Armenijoje parodė, kad diktatoriaus palaikymas auga. Jeigu 1998-ais apie jį gerai atsiliepė 19 proc. respondentų, tai 2002-ais šis skaičius išaugo iki 53 proc. „Paklausą“ Stalinui nuolat pakursto Kremlius. Mes kalbame apie Staliną – galvojame apie Putiną. Dabartinis Rusijos Federacijos prezidentas yra vienas iš pačių atkakliausių Stalino reabilitacijos šalininkų. Prieš jį valdęs Borisas Jelcinas savyje apjungė sovietinį ir rusišką žmogų, Putinas triumfuodamas debiutavo grįžtančio homo sovieticus rolėje. Praėjus vos dviem dienoms po inauguracijos 2000-aisiais, jis pradėjo savo kalbą Pergalės dienos proga nuo pažodinės Stalino citatos 1945-ais metais. Čekistui kruvinojo diktatoriaus politinės linijos pratęsimas – raktas legitimizuoti savo paties valdžią.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų