„Franšizės įsigijimo smulkiojo verslo sektoriuje tendencija pastaruoju metu įsibėgėja. Dabar matome nemažai smulkiųjų verslininkų, kurie nusprendė verslą vystyti būtent tokiu būdu. 2013 metais Lietuvoje buvo beveik 200 prekinių ženklų, kurie veikė pagal franšizės modelį. Didžioji dalis tų prekinių ženklų valdoma stambesnių kompanijų, bet didėja ir dalis, kuria valdo smulkieji”.
Anot I. Malkino, kalbant apie franšizės pirkimą, pagrindiniai privalumai tie, kad nereikia pradėti nuo nulio, nereikia daryti visų verslo pradžiai būtinų darbų, apie juos nieko nežinant.
„Žmogus, ketinantis pradėti savo verslą, pirmiausia gauna visą metodinę pagalbą, kaip įsteigti savo padalinį, o vėliau smulkūs verslininkai, būdami franšizės tinkle, gauna nemažą naudą, nes franšizės tinklai bendrai užpirkinėja prekes. Jiems taip pat naudinga, kad patys neinvestuodami į produkto tobulinimą ir rinkodarą, viską gauna iš franšizės davėjo”.
Yra ir tam tikrų minusų. Žinoma, už tai reikia mokėti. Antras dalykas - verslininkas turi mažiau erdvės kūrybiškai pasireikšti.
„Jeigu jis, pavyzdžiui, Lietuvoje sugalvotų daryti rinkodaros kompaniją, pasitelkęs franšizę, labai tikėtina, kad franšizės davėjas galbūt net pasakytų, kad jis neturi teisės to daryti”.
Kokiomis savybėmis verslas turi pasižymėti, kad taptų franšizės davėju? Anot I.Malkino, yra keli esminiai reikalavimai.
„Visų pirma pats verslas, kurio pagrindu bus kuriama franšizė, turi būti konkurencingas tarptautiniu mastu. Lietuvos rinka tam per maža. Vadinasi, jis turi būti įdomus ir kitų rinkų investuotojams".
Lietuvos verslo darbdavių konfederacija prieš porą metų įsteigė Lietuvos franšizės centrą ir vykdo projektus, finansuojamus iš Europos Sąjungos. Tokių projektų tikslas - skatinti franšizavimą, kaip verslo modelį ir jį populiarinti. Valstybinės institucijos fragmentiškai užsimena apie franšizę, bet kol kas neskatina nei kurti franšizių, nei jas pirkti,- sakė Ilja Malkinas.
