Legendinį penkiakovininką Stasį Šaparnį džiugina jaunųjų sportininkų entuziazmas, bet neramina trenerio Jurijaus Moskvičiovo išėjimas.
Legendinis Lietuvos penkiakovininkas, Mechiko olimpinių žaidynių vicečempionas, pasaulio čempionas ir prizininkas Stasys Šaparnis džiaugiasi gyvenimu ir savo mėgstama sporto šaka. Sausio 11 d. S. Šaparnis buvo su perspektyviausiais Lietuvos penkiakovininkais – Vilniuje vyko jo taurės varžybos. Žymusis sportininkas neslėpė, kad jaunimas jį privertė prisiminti savo jaunystę, kada pats daug metų aktyviai sportavo ir pasiekė daug puikių pergalių.
Kokį įspūdį paliko taurės varžybos?, - paklausiau S. Šaparnio.
Labai gerą, smagiai praleidau dieną. Malonu, kad Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija mane prisimena, gal prieš dešimtį metų įsteigė mano vardo taurę ir visada pakviečia pabūti su penkiakovininkais. Stebėjausi, kad tokioje sunkioje sporto šakoje tiek daug gražaus jaunimo nori lankyti pratybas.
Ne vienas jų į varžybas, kuriose jėgas bandė apie 80 jaunųjų sportininkų, atėjo su savo palaikymo komanda – tėvais ir draugais. Mačiau daug gražaus, gero jaunimo, tačiau viskas priklausys nuo jų pačių, ar jie taps gerais penkiakovininkais.
Per varžybas sutikau kylančias mūsų penkiakovės žvaigždes sesutes Ievą ir Emiliją Serapinaites, kurios porą metų dalyvavo mano taurės varžybose, o dabar teisėjavo. Mano taurės varžybose ankstesniais metais rungtyniavo ir Laura Asadauskaitė bei Justinas Kinderis.
Gal kuris nors penkiakovininkas atkreipė jūsų dėmesį?
Fechtavimo takelyje gražiai kovojo vilniečio trenerio Artūro Kalinino mokiniai Vladislavas Sasnovskis ir Gytis Gudlevičius, gražių vilčių teikia kauniečiai Arūnas Kazlas ir Paulė Kairytė (treneris Vidmantas Vaičaitis). Varžybose dalyvavo ir telšiškių, kurie susidomėjo šia sporto šaka, o Rokas Keinys netgi laimėjo dvikovės varžybas 10-12 m. sportininkų grupėje.
Nenorėčiau kategoriškai sakyti, kad vienas sportininkas talentingas, o kitas ne. Su jaunimu reikėtų praleisti ne vieną dieną, jį matyti per pratybas ir varžybas, tada mano nuomonė būtų objektyvesnė.
Penkiakovė – tokia sporto šaka, kad šiandieną gali sektis, o kitą dieną lydėti nesėkmė. Mane labai džiugino didelis vaikų entuziazmas, noras aplenkti savo konkurentus.
Kurioje rungtyje mūsų penkiakovininkai yra stiprūs, o kurioje jiems reikia pasitempti?
Bijau net ką ir pasakyti. Mūsų penkiakovininkai niekada nebuvo stiprūs fechtavimo takelyje. Pasak ilgamečio rinktinės trenerio Jurijaus Moskvičiovo, o ir aš jam pritariu - tai paskutinėje šaudymo ir bėgimo rungtyje. Mūsų geresnieji sportininkai plaukia normaliai, susikalba su žirgais.
Kaip galvojate, kiek Lietuvos penkiakovininkų pateks į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
Turėtų patekti trys: dvi moterys ir Justinas Kinderis. Lietuvos šiuolaikinei penkiakovei labai didelis minusas - trenerio Jurijaus Moskvičiovo išėjimas. Šį žmogų reikia išlaikyti, jis daug ir gerai dirbo, stengėsi. Mano nuomonė tokia: Justinas Kinderis yra puikus penkiakovininkas, tačiau jo pergalė pernykščiame čempionate buvo daugiau laimės dalykas. Vilnietis dar nėra toks, kad būtų geriausias pasaulyje, jam dar yra kur tobulėti. Kiek žinau, Jurijų Moskvičiovą nori pasikviesti dirbti Rusijos treneriai, jam skambina ir laukia atsakymo. Manęs Jura gruodžio pradžioje irgi klausė, ką daryti? Treneris labai daug gero padarė Andrejui Zadneprovskiui – ir dėl mokslo, ir dėl sporto, penkiakovininkas sėkmingai baigė magistro studijas M. Riomerio universitete.
Kaip sekasi asmeninis gyvenimas?
Neblogai. Kiek sportininkų sulaukia 70-80 metų? Nedaug. O man – jau 75-eri. Jeigu kas nors jaunystėje man būtų pasakęs, jog tiek sulauksiu, būčiau pasakęs, kad esi kvailys. Prieš metus pasidariau dešinės kojos sąnario operaciją, nes 12 metų vaikščiojau skaudančia koja. Skauda ir kairės kojos sąnarį, tačiau gultis ant operacinio stalo nenoriu.
Prieš šešerius metus išsigydžiau onkologinę ligą, ji, atrodo, paliko mane ramybėje. Dažnai laiką leidžiu sodyboje, džiaugiuosi gyvenimu.
Marytė Marcinkevičiūtė
