Simona PUŽAITĖ
Įsukta darbų verpeto įvairių televizijos projektų dalyvė, dainininkė Rūta Ščiogolevaitė-Damijonaitienė į gimtuosius Šiaulius beveik neužsuka. Nuo miesto gyvenimo yra atitolusi, bet pastebi, kad daug gerų šiauliečių idėjų nusikopijuoja ir pasisavina vilniečiai.
Sau kelia daug reikalavimų
– Kokie jums buvo 2013-ieji metai? Kokių tikslų turite ateinančiais?
– Metai buvo visiškai įprasti, išskyrus tai, kad ištekėjau. Tai – ryškiausias įvykis. Kadangi nuolat mokausi, magistrantūros studijos man ne naujiena. Studijuoti operinį dainavimą Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje Kaune įstojau pernai. Dabar esu antrame kurse.
Kitais metais palinkėčiau kelti mažiau reikalavimų sau. Dvi priešingos mano savybės – tolerancija pešasi su griežtumu, kuris iš manęs daug reikalauja. Jei kas nepavyksta, labai skaudžiai reaguoju ir save baudžiu.
– Esate nuolat stebima lyg pro didinamąjį stiklą. Kokia viešumo kaina?
– Tokia ir kaina – esu stebima pro didinamąjį stiklą. Taip ir jaučiuosi. Norisi atskirti, kada dirbi ant scenos, kada esi asmeniniame gyvenime – paprasta, žmogiška, kaip ir visi.
Žmonės tą tikrai ne visada atskiria. Mane labiausiai piktina, kai peržengiamos ribos. Pasižiūri, nusišypso – nieko, bet kada labai lenda ir neduoda asmeninės erdvės, erzina.
– Dažnai vedate talentų laidas, šiuo metu esate lietuviškojo „X faktoriaus“ teisėja. Kaip vertinate tai, jog daug talentingų žmonių išvyksta iš Šiaulių į kitus miestus, šalis? Kaip reikėtų išlaikyti talentus?
– Esu tos nuomonės, jog išvykus įgaunama patirties. Visada buvau už tai. Šiais laikais reikia naudotis tuo, kad galima keliauti, pasidalyti patirtimi, idėjomis. Tada grįžti arba ne, bet turi visai kitokios patirties.
Nevaidina dėmesio gimtajam miestui
– Televizijos, pramogų pasaulis neretai pavadinamas tuštybės muge. Ar su tuštybe kažkaip kovojate, ignoruojate?
– Turiu kur kas įdomesnių užsiėmimų nei kovoti su vėjo malūnais. Ką reiškia "kovoti"? Darau tai, kas yra mano darbas, mėgstu juokauti, nevengiu pasijuokti ir iš savęs. Ne viskas vienareikšmiška.
Jei tuštybė netenkina, reikia ieškoti pilnatvės, o ne piktintis. Visas XXI amžius toks. Kovoti reikia ne prievarta ar draudimais, o pasirinkimu – rinkis kažką kita.
– Ar dažnai grįžtate į gimtąjį miestą?
– Negyvenu jame daugiau negu dešimt metų. Dažniau manęs mama atvažiuoja aplankyti į Vilnių, nei aš grįžtu. Tai yra mano gimtasis miestas, vaikystė. Apie jo ateitį aš niekaip negalvoju. Esu toks žmogus – labai nemėgstu pozos, vaidinti: kaip didžiuojuosi, dažnai bulvaru vaikštau... Negaliu jums jos sukurti.
Kaip man suartėti su miestu? Dėl kokių priežasčių? Nesu politikė. Šiauliuose beveik nesilankau.
Labai pavydžiu žmonėms, kurie turi laiko domėtis gimtojo miesto aktualijomis. Nuo sūnaus gimimo nelabai galiu daugiau kam skirti laiko. Džiaugiuosi, kad dar spėju pasimokyti, patobulėti.
– Ne visi didžiuojasi esantys iš Šiaulių. Kokį jūs Šiaulių įvaizdį matote?
– Niekada neteko girdėti kažko nemalonaus. Atvirkščiai – visada didžiavausi, visiems kartojau, kad užaugau Šiauliuose. Ten yra labai daug gražių prisiminimų – ir vaikystės, ir mokyklinių laikų.
Vieni iš gražiausių – dveji metai, praleisti Šiaulių konservatorijoje. Tas laikas buvo labai geras, daug užklasinės veiklos, daug grupiokų, su kuriais ir dabar susiduria keliai.
Iš Šiaulių yra kilę labai daug talentingų žmonių, ypač menininkų.
Į konservatoriją įstojau po devintos klasės. Gyvenau pas tėvus, nepajaučiau studentavimo, niekada neturėjau tokio noro. Apskritai su dėstytojais, grupės draugais buvome labai artimi, įdomi studentų tarybos veikla, daug renginių. Stebėjausi, kai atvažiavusi į sostinę, viso to neradau. Po Šiaulių buvo labai didelis skirtumas – kiekvienas buvo už save, visi svetimi.
Gyva eglutė kvepia laidotuvėmis
– Kokią idėją fiks pasiūlytumėte Šiauliams?
– Idėjų yra labai daug, kaip ir žmonių, kurie jas realizuoja. Reikėtų idėjos fiks sostinei, kad taip neignoruotų Šiaulių ir nekopijuotų. Kaip, pavyzdžiui, nukopijavo M.A.M.A nuo ŠAMA (Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimai – aut. past). Labai daug atvejų, kada idėjos iš Šiaulių iškilo į sostinę.
– Viename straipsnyje skaičiau, jog nepuošiate miško kalėdinės eglutės, o draugams nedovanojate kalėdinių dovanų. Kodėl?
– Jau keletą metų dovanomis nesikeičiame tarp šeimos narių, giminaičių. Šiais laikais nėra taip, kad kažko labai trūktų ir maža šokolado plytelė sukeltų pusę metų lauktą pasimėgavimą. Dėmesį parodyti vien nupirkta smulkmena ir išleistais pinigais – šiek tiek iškreiptas dovanojimo supratimas. Man komercinis atspalvis nepatinka.
Mes eksperimentavome vienais metais, visiems labai patiko. Visai kita nuotaika, kada lauki ne dovanų, o bendravimo. Tada į galvą susideda visai kitokios Kalėdų asociacijos: bendravimo, dalijimosi laiku vienas su kitu šventė.
Šiais metais jau teko puošti gyvą eglutę. Net laikraščiai apie tai rašė. Mano vyrui patinka gyva eglė, aš – labai prieš. Šiais metais padarėme kompromisą.
Pirmiausia, man gaila medžio. Niekada nesuprasiu tų, kurie rėkia: oi, gyva eglutė, kaip gražiai atrodo! Neatrodo. Niekada neatrodys gražiai nukirstas medis. Kitas dalykas, kvapas man visada asocijuojasi su laidotuvėmis, spygliuočių vainikais. Jų nemažai buvo mano gyvenime.
– Ko palinkėtumėte?
– Tiesiog gražių švenčių!
