Analizuojant tokio amžiaus gyventojus būtina atsižvelgti, kokia jų dalis mokosi arba studijuoja. Šiuo atveju daug iškalbingesnis yra kitas nedarbo rodiklis, parodantis, kokia dalis jaunuolių yra nedirbantys, nesimokantys ir nedalyvaujantis mokymuose (angl. NEET). Lietuvoje nedirbančių ir nesimokančių tarp 15-24 jaunuolių pernai buvo tik 11,1 proc., mažiau nei kitose Baltijos šalyse ir mažiau nei vidutiniškai ES. Tarp 15-19 metų jaunuolių tik 3,4 proc. niekur nedirba ir nesimoko – pagal šį rodiklį Lietuva yra antroje vietoje ES ir atsilieka tik nuo Olandijos.
Daug svarbiau paanalizuoti, kaip atrodo užimtumas tarp 25-29 metų amžiaus asmenų, kurie dažniausiai būna šviežiai iškepti aukštojo mokslo institucijų absolventai. Deja, tarp jų net 20,2 proc. niekur nebesimoko ir nedirba. Tuo tarpu Švedijoje šio amžiaus jaunuolių neužimtumo rodiklis yra mažiausias ES ir daugiau nei dvigubai mažesnis nei Lietuvoje. Kodėl? Akivaizdu, kad tai lemia aukštojo mokslo institucijų skaičiaus. Švedijoje 100 tūkst. gyventojų tenka 5,4 aukštojo mokslo institucijos, Lietuvoje beveik tris kartus daugiau – 15,6. Vien universitetų Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka net 7,7 – keturis kartus daugiau nei Australijoje, kur nedarbas yra vienas mažiausių pasaulyje.
Taigi, universitetų ir kolegijų skaičius valstybėje – Lietuvoje jų yra net 47 – ne visada parodo jos potencialą ir nebūtinai didina užimtumo lygį. Turbūt nereikia įrodinėti, kad daug svarbiau yra studijų kokybė bei įgyjamų kompetencijų atitikimas rinkos poreikiams.
Perteklinis aukštojo mokslo institucijų skaičius gali turėti kelias neigiamas pasekmes. Pirma, jei tai valstybinės institucijos, jų išlaikymas sukuria per didelę naštą valstybės finansams. Antra, ribotų finansinių išteklių paskirstymas dideliam universitetų ir kolegijų skaičiui lemia tai, kad vieno akademinio darbuotojo darbo užmokestis yra neadekvatus. Ar galima tikėtis, kad akademinę karjerą rinksis tik talentingiausi specialistai, jei docento darbo užmokestis mažesnis nei, pavyzdžiui, vilkiko vairuotojo? Ir ar nepaisant to, šie specialistai dirbs „iš pašaukimo“, bus motyvuoti ir sieks, kad jų absolventai įgytų geriausias ir aktualiausias kompetencijas?
Trečia, perteklinės studijų programos ir galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą pakursto iliuziją, kad kiekvienas norintis gali įgyti universiteto diplomą ir kad tai yra geriausias būdas didesnėms pajamoms gauti. Dažnai net nesusimąstoma, kad atsainiai pasirinkta ar primygtinai įsiūlyta studijų kryptis, neatitinkanti asmens bazinių kompetencijų, suteiks daug mažiau savirealizacijos laisvių ir blogesnį finansinį rezultatą, nei interesus ir galimybes atitinkanti profesinio ugdymo programa.
Universitetų ir kolegijų skaičiaus mažinti nebūtina – galima, pavyzdžiui, pasistengti pustuščius suolus užpildyti jaunuoliais iš užsienio. Tačiau nei Lietuvos jaunimo užimtumas, nei užsienio jaunuolių susidomėjimas Lietuvos universitetais nepadidės tol, kol diskusijos ir pastangos bus nukreiptos į mokslo institucijų skaičiaus mažinimą, o ne studijų kokybės ir relevantiškumo didinimą.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
