Dedalui nebuvo leista skristi nei per žemai, nei per aukštai. Galiausiai saulė ištirpdė sparnus, ir jis tėškėsi į jūrą. Lietuvos nepriklausomybės kartos vaikų pamėgtas „Super Mario“ niekada nesusidūrė su panašiomis problemomis, bet euro zonos „Super Mario“ šis palyginimas kelia nerimą.
Europa šiandien negali pasigirti, kad jos ekonomika atsigavo tiek, kiek JAV, tačiau kiekviena Europos centrinio banko (ECB) ataskaita skamba vis optimistiškiau. Bendrojo vidaus produkto augimas palaikomas, nors pokytis ir yra inkrementinis.
Euro zonai, kaip ir anksčiau, reikia ryžto, bet nuvalkioto šūkio „Padarysim viską, ko reikia!“ čia nebeužteks. Infliacijos morka
Infliacija euro zonoje išlieka gana stabili, tačiau, kaip savo pranešime spalio pabaigoje sakė M. Draghi, ji yra tik kiek mažesnė nei 2 proc. Būtent tokio lygio ir siekia ECB.
M. Draghi yra optimistas, bet statistikos specialistai išliks šaltakraujai. Spalį metinė euro zonos infliacija siekė 0,7 proc., o tai yra mažiau nei rugsėjį, kai šis rodiklis buvo 1,1 proc.
„Tokiu atveju galima pirkti daugiau“, – spaudos konferencijoje spalį sakė jis. Europoje, kur nedarbas išlieka opi problema, algos taip pat nekyla taip greitai, kaip tai vyko iki krizės. Vadinasi, gyventojai tikrai gali už tą pačią algą įsigyti daugiau ar papildomų prekių.
Vis dėlto tai nereiškia, kad Jose po Madrido parduotuves vaikščios mažiau susirūpinęs, nes ECB vadovas patikino, kad prekių krepšelis gali būti ir pilnesnis. Infliacijos lazda
Kol Lietuvoje stengiamasi mažinti infliaciją, kad būtų pasiekti Mastrichto kriterijai, leidžiantys įsivesti bendrą Europos valiutą, euro zonoje žema infliacija sukėlė nemažai problemų.
Reikalo esmė yra ta, kad krintant kainoms gyventojai tikisi, jog taip bus ir toliau. Vadinasi, mūsų jau pažįstamas Jose iš Madrido turės naują rūpestį. Jis gali pirkti naują televizorių šiandien arba palaukti naujos „Super Mario“ ataskaitos ir į parduotuvę ateiti kitą mėnesį, kai ryškiaspalvis televizorius kainuos mažiau ir kartu bus dovanojami trimačiai akiniai.
Kalbant rimtai, infliacijai nebūtina virsti defliacija, kad vartotojai masiškai atidėtų savo ketinimus įsigyti tam tikrų pirkinių. Euro zonos gyventojų išlaidos pernai mažėjo 0,7 proc. Gali būti įvairių priežasčių: vieni neturi iš ko pirkti, kiti turi, bet taupo. Aišku tik viena – europiečiai piniginių dar
Prekių ir paslaugų tiekėjai neriasi iš kailio siūlydami gerą aptarnavimą, gražų parduotuvių interjerą, tačiau vien jų pastangų neužteks, kad vartojimas padidėtų. Tokiu atveju stoja ne verslo plėtra, bet pats jo atsigavimas.
Nebe viešas reikalas
Apie gyventojus ir jų vartojimą labai svarbu kalbėti būtent dabar, kai ECB pradeda žengti pirmuosius žingsnius bendros bankų sistemos link.
Bene visą krizės laikotarpį buvo kalbama apie sunkią Graikijos, Airijos, Ispanijos, Portugalijos ir Italijos padėtį, tačiau niekas nekalbėjo apie graikus, airius, ispanus, portugalus ir italus. Panašu, kad ECB parama ir pareiškimai kamšė tik valstybių skolas. Investuotojai matė veiksmus, padėtis nesmarkiai, bet gerėjo. Europiečiams sunku skaityti naujienas apie atsigaunančią euro zoną, kai patys yra prasiskolinę bankams. Nei investuotojai, nei valdžia neturi galimybės ir teisės pažvelgti, kiek minusai bankų sąskaitose skiriasi nuo teigiamų pokyčių visoje euro zonoje.
Šaus sau į koją?
Spalio pabaigoje ECB taip pat paskelbė apie planus atlikti bankų turto kokybės peržiūrą. Bus siekiama atskleisti, kokia yra bendra Europos bankų padėtis, kad bendros taisyklės neapsunkintų sunkiai besiverčiančių bankų ir būtų optimalios pavyzdinių bankų atžvilgiu.
Kol kas kalbama apie reikalavimą, kad bankuose pagrindinis kapitalas sudarytų maždaug 8 proc. viso disponuojamo turto. Dauguma skandinavų bankų dar pavasarį skelbė, kad šis kriterijus – jau praeitis, tačiau pietiečių bankai turi tvarkytis ne tik su kapitalo trūkumu, bet ir nemokiais klientais.
Pagrindinis rodiklis tam apskaičiuoti yra vadinamųjų blogųjų paskolų portfelio dydis banke. Tai yra suteiktos paskolos, kurių klientas negrąžina ilgiau nei 90 dienų.
ECB duomenimis, pernai Airijoje šis rodiklis svyravo tarp 15–18 proc., Italijoje – 9–12 proc., Portugalijoje ir Ispanijoje – 6–9 procentų. ES vidurkis sudarė maždaug 4 proc.
Bankai, norėdami padidinti savo kapitalo dalį, turi susigrąžinti šias skolas. Jie gali spausti savo skolininkus, tai lengviausias kelias. Vis dėlto akivaizdu, kad dalis skolų bus nurašytos į nuostolius.
ECB ruošiasi kitai krizei, kurią atlaikyti padės bendra bankų sistema, tačiau neišvengiamai reikės šauti sau į koją.
Sunki užduotis
Labai tikėtina, kad ir euro zonos bankų padėtis yra daug rimtesnė, nei manyta, ir maždaug metus truksiantys skaičiavimai gali atskleisti kiek liūdnesnę statistiką.
Techniškai ši užduotis yra įmanoma, tačiau politiškai gali būti neįveikiama. Kol kas nėra svertų, kaip bendrai priversti bankus gerinti savo kapitalo padėtį. Atliekamas auditas gali atverti bankų piktžaizdes, tai anaiptol neatneš pasitikėjimo euro zona.
Net radus būdą, kaip priversti bankus susigrąžinti pinigus, gyventojai negalės atiduoti skolų, kol nebus optimalaus infliacijos lygio. Visa tai truks metus, o „Super Mario“ turės išmokti Dedalo pamokas ir nepersistengti kurdamas bendrą bankų sistemą. Europos bankai
Analitikai skaičiuoja, jog bankams prireiks 60 mlrd. eurų, kad įgyvendintų naujus reikalavimus.
Lietuvoje vadinamųjų blogų paskolų portfelis antrąjį ketvirtį sudarė 12,2 proc.
Lapkritį ECB bazinę palūkanų normą sumažino iki 0,25 proc.
