Baltarusijos Aukščiausiasis Teismas patvirtino mirties bausmę vyrui, kuris pernai nužudė du žmones. Policija jį sučiupo su krepšiu, kuriame buvo nužudyto bendraamžio galva. Tai jau ketvirtas šiemet myriop nuteistas žmogus Baltarusijoje.
Išvirė galvą
Kraupi egzekucija įvykdyta pernai rugpjūčio penktą Gardine viename šeimininiame bendrabutyje. Jame gyvenantys žmonės pastebėjo pravertas vieno kambario duris ir iškvietė miliciją. Atvažiavę pareigūnai kambaryje rado kraujo klanus ir nužudytos jaunos moters lavoną. Jos rankinėje buvo dokumentai. Paaiškėjo, kad 21 metų nužudytoji buvo ištekėjusi ir registruota Žlobine, o jos vyras gyveno Vileikoje. Tuomet imta aiškintis, kaip moteris atsidūrė Gardine ir kur kambario šeimininkas, imta ieškoti ir moters vyro. Pirmiausiai buvo surastas 23 metų kambario šeimininkas, o tikriau tai, kas iš jo liko. Sukapotas jo kūnas buvo išmestas į šiukšlių konteinerį. Nebuvo tik galvos.
Kas įvyko bute, paaiškėjo tik po to, kai po dviejų dienų milicininkai traukinyje sulaikė nužudytosios vyrą. Pareigūnai pakraupo pamatę, ką krepšyje vežasi 23 metų Pavelas Seliūnas. Jame buvo išvirta nužudytojo galva.
Vyras buvo suimtas, o per tardymą paaiškėjo, kad tai jis nužudė savo žmoną ir jos pažįstamą. Po dvigubos žmogžudystės jis, sukapojo vyro kūną, beveik visas dalis išmetė į šiukšlių konteinerį, o išsiviręs galvą ir įsidėjęs ją į krepšį, patraukė namų link.
Kai apie tokius radinius sužinojo miesto visuomenė, po Gardiną pasklido gandai, jog viename bute satanistai įvykdė ritualinę žmogžudystę. Tačiau viskas buvo daug paprasčiau. Pavelas įtarė, kad jo žmona neištikima ir vieną dieną ėmė ją sekti. Jos pėdsakais jis ir atėjo į šeimininį bendrabutį. Paskambino į duris ir kambaryje rado savo žmoną. Prasidėjo santykių aiškinimasis. Įsiutęs vyras pirmiausiai nudūrė žmonos meilužį, o po to ir ją.
Tardymas šioje byloje tęsėsi apie metus. P. Seliūnui buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė. Medikai pripažino, kad vyras pakaltinamas. Šių metų birželį Gardino srities teismas pripažino jį kaltu ir nuteisė mirties bausme. Nuteistasis nuosprendį apskundė, tačiau Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs nuteistojo prašymą, bausmės nesušvelnino.
„Teisminio nagrinėjimo metu P. Seliūno kaltė buvo pilnai ir neginčijamai įrodyta, – Baltarusijos Aukščiausiojo teismo sprendimą pakomentavo teismo atstovė spaudai Marija Lapo. – Mirties bausmė už žiaurius nusikaltimus numatyta šalies Baudžiamajame kodekse. Nuosprendis jau įsiteisėjo ir dabar tik šalies prezidentas gali pasigailėti nuteistojo“.
Tačiau, vargu ar taip bus. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka yra griežtas nusikaltėliams ir per pastaruosius 20 metų tik kartą, 1999 metais, pasigailėjo mirti nubausto kalinio.
102 peilio dūriai
Mirties nuosprendį šiemet jau yra paskelbęs ir Gomelio srities teismas. Už studentės Natalijos Jemeljančikovos žiaurų nužudymą sušaudyti nuteistas Aleksandras Grunovas (24 m.).
Pernai, rugsėjo 19-osios naktį, grįždama namo Natalija sutiko vaikiną, kurį iki tol tebuvo mačiusi tik vieną kartą. Likus iki laiptinės vos porai žingsnių jis užtvėrė merginai kelią. Natalija tuo metu kalbėjosi mobiliuoju telefonu ir suspėjo tik paklausti, ko jam reikia, kai vaikinas, netaręs nė žodžio, ėmė badyti ją peiliu. Dūrė į rankas, kojas, veidą, kaklą – vėliau ekspertai suskaičiavo net 102 peilio dūrius.
Po 16-os valandų įtariamasis buvo sulaikytas ir prisipažino nužudęs merginą. Šių metų sausį teismas ėmėsi bylos nagrinėjimo. Teisiamasis papasakojo, kad pirmą kartą Nataliją pamatė prieš 3 mėnesius. Tą dieną jis kartu su savo sugyventine Marina ir dar keliais draugais sėdėjo pavėsinėje. Pro šalį ėjo jo pažįstamas Viktoras Jemeljančikovas su seserimi. Aleksandras pakvietė juos prisijungti prie kompanijos. Šie taip ir padarė, kartu dar išgėrė po stiklelį.
Tą dieną tarp Natalijos ir Marinos kilo ginčas. Natalija prašė Marinos nedainuoti dainos, kuri jos broliui priminė išsiskirimą su mergina. Tačiau Marina neklausė ir dainavo toliau. O Nataša, Mariną užstojusį sugyventinį Aleksandrą, pavadino gaidžiu.
Natalija nežinojo, kad brolio pažįstamas buvo ką tik grįžęs iš kalėjimo, kur tokiu žodžiu vadinami labiausiai nuskriausti kaliniai ir kad tai – didžiausiais įžeidimas.
A. Grunovas buvo atlikęs bausmę už labai sunkų nusikaltimą. 2005-aisiais jis nužudė motinos sugyventinį ir buvo nuteistas 8 metams nelaisvės.
Kitą dieną Natalijos vyresnysis brolis paaiškino jai žodžio „gaidys“ reikšmę kalėjime ir prašė daugiau tokiais įžeidimais nesišvaistyti. Kas žino, jei Viktoras tai būtų padaręs anksčiau, gal mergina būtų likusi gyva...
O po tokio įžeidimo A. Grunovas jau kūrė keršto planus. Ir kartą, pamatęs autobuse merginą, nieko nepasakęs Marinai, su kuria kartu važiavo, išlipo paskui Nataliją.
Pirmuosiuose teismo posėdžiuose Marina elgėsi iššaukiančiai. Ji papasakojo, kad susipažino su Aleksandru prieš metus ir po savaitės pažinties ėmė kartu gyventi. Sakė, kad nepaliks jo ir po šio įvykio – ruošėsi vedyboms kalėjime.
A. Grunovas prisispažino nužudęs ir tvirtino, kad Marina apie tai nieko nežinojo. Po žmogžudystės jis sugrįžo į namus, išsiskalbė drabužius, o naktinio pasivaikščiojimo metu peilį įmetė į ežerą.
Po to teisme buvo pertrauka, kurios metu A. Grunovui buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė. Ekspertai pripažino žudiką pakaltinamu. O jis, atnaujinus teismo posėdžius, kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame rašė, kad nuslėpė, jog nužudyti Nataliją pakurstė jo sugyventinė Marina. Jis buvo nusprendęs neišduoti savo draugės, bet dabar nutarė pasakyti tiesą. O tiesa tokia – Marina ne tik kurstė jį atsiskaityti už tokį įžeidimą, bet ir pati išskalbė jo kruvinus rūbus, nuvalė kraują nuo durų rankenos ir išmetė peilį.
Teismui A. Grunovas paaiškino, jog tiesą pasakė sužinojęs, kad Marina jam neištikima – jis su ja nutraukė bet kokius ryšius.
Vėl buvo apklausta ir Marina. Ji teismui aiškino, kad A. Grunovas keršija jai už tai, kad ji nori su juo skirtis. Moteris tvirtino, kad po ginčo ji niekada net neprisiminė Natalijos, o apie žmogžudystę sužinojo tik tada, kai pas juos atvažiavo milicija. Jokių kruvinų rūbų ji neplovė ir peilio neišmetė.
Ji prisipažino, jog duodama pirminius parodymus, kai ką iš baimės pamelavo. „Aš jo bijau, – sakė Marina. – Kai kovo 8-ąją, pasimatymo metu, aš pasiūliau išsiskirti, jis man pasakė: „Džiaukis, kad mus skiria grotos, kitaip aš tave sudraskyčiau. Ir jei tu mane mesi, aš tave nusitempsiu į kalėjimą“.
Apklausus ir kitus liudininkus Marinai nebuvo pateikta jokių kaltinimų, o štai A. Grunovui prokuroras paprašė skirti mirties bausmę. Teismas taip ir padarė. Nuteistasis nuosprendį apskundė. Aukščiausiasis teismas kasacinį skundą nagrinės šiandien, spalio 18-ąją.
Pralošė domino
Mogiliovo srities teismas mirties bausme nuteisė Grigorijų Juzepčiką (47m.), kuris kalėjime, žaizdamas domino su Igoriu Chodanovu, pralošė Pavlą Petrakovą. Pavlas buvo pasmaugtas. I. Chodanovui teismas skyrė 16 metų nelaisvės, o G. Juzepčiko kasacinį skundą Aukščiausiasis teismas atmetė.
Mogiliovo kalėjime Ukrainos pilietis G. Juzepčikas atlikinėjo 25 metų bausmę už nužudymą. Jis yra nužudęs 4 žmones, tad jam tikėtis prezidento malonės nėra jokių šansų. „Nuteistasis net ir būdamas kalėjime kelia visuomenei didžiulę grėsmę, o kad jis kalėjime ir būdamas ilgą laiką persiauklės jokios vilties, tad mirties bausmė šiuo atveju pateisinama“, – skelbiama teismo pareiškime.
Prieštaringos nuomonės
Tačiau net ir Baltarusijoje mirties bausmę pateisina ne visi. Po šio nuosprendžio paskelbimo Baltarusijos Stačiatikių Bažnyčios vyriausiasis hierarchas metropolitas Filaretas sakė: „Mes, krikščionys, negalime pateisinti mirties bausmės, nes nužudymas yra nuodėmė. Kiekvieno žmogaus gyvybė priklauso jo sutvėrėjui Dievui. Ne mes, nuodėmingieji, davėm žmogui gyvybę, ne mums ją ir atimti. Valstybė, kuri sušaudo savo piliečius, kiekvieną kartą tai darydama iš naujo nukryžiuoja Kristų. Tokia mūsų pozicija buvo referendumo dėl mirties bausmės metu, tokia ji yra ir dabar“.
Mirties bausmės išsaugojimas buvo vienas klausimų, už kurį balsavo dauguma (net 80,44 proc.) Baltarusijos piliečių per 1996 metų referendumą.
Europos Sąjunga nuolat ragina Baltarusiją atsisakyti mirties bausmės, tačiau kartais tai sukelia net priešišką reakciją. Baltarusijos parlamento narys, diskusijos dėl mirties bausmės darbo grupės vadovas Nikolajus Samoseiko, šių metų gegužę svečio teisėmis dalyvavęs Europos Parlamento socialdemokratų frakcijos posėdyje, kuriame buvo kalbama apie žmogaus teises, sakė, kad, jo nuomone, daugelis ES valstybių mirties bausmės atsisakė dėl politinės valios, o ne dėl to, kad jai nepritaria visuomenė.
„Tikriausiai nereikėjo rengti referendumo, tačiau jis įvyko, o dabar būtų neteisinga numoti ranka į žmonių balsą ir panaikinti mirties bausmę“, – kalbėjo deputatas, pabrėždamas, kad jo vadovaujamos darbo grupės tikslas – „paruošti visuomenę mirties bausmės atsisakymui“.
Svečias taip pat pabrėžė, kad visos Europos Parlamento rezoliucijos, raginančios Baltarusiją atsisakyti mirties bausmės, nedavė rezultato ir, priešingai – buvo kontraproduktyvios. „Mūsų darbo grupė turėjo pradėti darbą 2009 metais, tačiau tų metų birželį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią priimti mirties bausmės moratoriumą, todėl darbo grupė darbą pradėjo tik 2011 metais. Baltarusija niekuomet nepriims ultimatumų. Mums reikia ne sankcijų ar juodų sąrašų, mums reikia pagalbos iš Europos Sąjungos. kad įtikinti visuomenę atsisakyti mirties bausmės“, – pabrėžė N. Samoseiko.
Neleido apsiginti
Europoje ypač aršios diskusijos kilo, kai pernai buvo sušaudyti mirties bausme nuteisti Dmitrijus Konovalovas bei Vladislavas Kovaliovas. Jie buvo nuteisti už tai, kad 2011-ųjų balandžio mėnesį įvykdė teroro aktą Minsko metropolitene, per kurį žuvo 15 žmonių, o dar keli šimtai nukentėjo. Baltarusijos teisėsauga neįprastai greitai atliko tyrimą ir rado įtariamuosius. D. Konovalovas ir V. Kovaliovas, abu 25 metų amžiaus draugai nuo vaikystės, buvo suimti savo bute. D. Konovalovas savo kaltę pripažino, o V. Kovaliovas, vėliau savo parodymų išsižadėjo ir pareiškė tyrėjams, kad girdėjo, kaip jo draugas per tardymus buvęs mušamas.
Nuosprendis D. Konovalovui ir V. Kovaliovui buvo įvykdytas nepraėjus nė metams nuo teroro akto dienos. Baltarusijos režimas nepaisė nei užsienio valstybių, nei Europos Sąjungos įspėjimų išsaugoti abiejų nuteistųjų gyvybes, kol bus išsklaidytos, kaip sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, „visos abejonės“.
Baltarusijos Helsinkio komitetas išplatino pranešimą, kad D. Konovalovas bei V. Kovaliovas buvo sušaudyti dar kovo 11 dieną – net trimis dienomis anksčiau negu buvo paskelbta, jog prezidentas Aliaksandras Lukašenka nepatenkino malonės. Abu mirtininkai buvo nuvežti į Minsko 1-ajį tardymo izoliatorių, esantį Volodarskio gatvėje. Čia jiems buvo pranešta, kad prezidentas atmetė malonės prašymą, ir mirties nuosprendžiai buvo įvykdyti.
ES diplomatų tarnyba, kuriai vadovauja Katerina Ašton, pasmerkė skubotus Baltarusijos režimo veiksmus. „Suvokiame, už kokius baisius nusikaltimus V. Kovaliovas ir D. Konovalovas buvo nuteisti, bet žinome, kad abu kaltinamieji buvo teisiami ne pagal įstatymus, jiems nebuvo suteikta teisė apsiginti“, – sakė jos atstovė spaudai Maja Kocijančič.
Šūvis į pakaušį
Baltarusija yra vienintelė valstybė Europoje, kurioje tebegalioja mirties bausmė ir, kuri įvykdoma šaunant aukai į pakaušį.
Pagal VRM instrukciją tam būna sudaroma 13 žmonių komanda. Vieni jų nuteistąjį išveda iš kameros, kiti – atveža į bausmės vykdymo vietą, treti – sušaudo ir palaidoja. Mirties bausmei vykdyti parenkami stiprios psichikos, fiziškai sveiki žmonės, neturintys bėdų šeimoje ar didelių buitinių rūpesčių. Jie iškviečiami iš savo darbo vietų taip, kad niekas nesuprastų, kur jie vyksta.
Paprastai komanda sudaroma keliems nuosprendžiams tą dieną įvykdyti, bet gali būti sušaudomas ir vienas žmogus. Į komandą taip pat įeina ir VRM atstovas bei gydytojas, kuriam tenka patvirtinti mirties faktą. Visą procesą stebi generalinio prokuroro paskirtas prokuroras.
Pagal instrukciją, prokuroras praneša nuteistajam, kad jo malonės prašymas atmestas ir kad nuosprendis bus įvykdytas. Nuteistasis tuo metu būna lyg aptemusios sąmonės, tampa paklusnus kaip gyvulys ir nelabai supranta, kas vyksta. Jis nuvedamas į specialią patalpą ir parklupdomas, o tada vykdytojas šauna į pakaušį. Mirtis paprastai ištinka akimirksniu. Visa procedūra užtrunka tik porą minučių.
Užfiksavęs mirties faktą, gydytojas, kartu su prokuroru ir komandos vadovu, pasirašo iš anksto surašytą aktą apie mirties bausmės įvykdymą. Tai pagrindinis dokumentas, pagal kurį vėliau išrašomas mirties liudijimas.
Zbignevas JANKOVSKIS
