Linas JOCIUS
Justinas Kinderis – paprastas, kuklus, dar neįpratęs prie fotografų blyksčių ir visuomenės dėmesio – didvyris iš Panevėžio. Vaikinas kukliai kalba apie didžiausią pergalę savo gyvenime – triumfą šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionate.
Rugpjūčio 24-ąją Lietuvą sudrebino dvi džiugios sporto naujienos, atskriejusios iš Taivano. Ten vykusiame šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionate olimpinė čempionė 29-erių Laura Asadauskaitė ir 26-erių Justinas Kinderis iškovojo aukso medalius. Varžovai buvo apstulbę: vos tris sportininkus delegavusi mažytė šalis visiems nušluostė nosis. „Ką jūs vartojate? Kaip jums taip pasisekė, kokia sėkmės formulė?“ – tokiais klausimais neslėpė nuostabos konkurentai, pavydžiai žvelgę į Laurą ir Justiną.
Lemiama paskutinė rungtis
Prieš paskutinę bėgimo ir šaudymo rungtį nedaug kas tikėjo olimpinės čempionės pergale.
Penktadienį fechtavimo rungtyje ji buvo 14-a, o plaukimo – 19-a, o tada varžybos buvo sustabdytos dėl taifūno Taivane. Šeštadienį moterų finalas buvo pratęstas, jojimo rungtyje L. Asadauskaitė tebuvo 21-a, o tai reiškė 19-ąją vietą prieš paskutinę rungtį ir 46 sekundžių prarają iki varžybų lyderės prancūzės Elodie Cloudel.
Tačiau fenomenalus Lauros pasirodymas leido aplenkti net 18 varžovių bei finišuoti pirmai. Ji iš viso surinko 5312 taškų, antra liko Londono olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojai Yane Marques iš Brazilijos (5292 taškai), trečią vietą laimėjo Rusijai atstovaujanti Donata Rimšaitė (5284 taškai). Londono olimpinei čempionei šiemet dar nebuvo pavykę užlipti ant aukščiausios pakylos.
Stabiliai visose rungtyse rinkęs taškus Justinas Kinderis po truputį artėjo prie medalio. Fechtavimo rungtyje panevėžietis tarp 36 sportininkų buvo trečias, jodamas ant žirgo sėkmingai įveikė visas kliūtis ir surinko maksimalią taškų sumą, o plaukimo takelyje liko 16-as.
Prieš paskutinę šaudymo ir bėgimo rungtį J. Kinderis bendroje įskaitoje buvo antras ir nuo Aleksandro Lesuno iš Rusijos atsiliko 4 sekundėmis. Buvo aišku, kad jei lietuvis neklys šaudydamas, jis aplenks varžovą. Justinui ranka nedrebėjo lazeriniu pistoletu taikantis į taikinius ir panevėžietis finišavo pirmas. Iš viso lietuvis surinko 5824 taškus, antras liko Didžiosios Britanijos atstovas Nicholas Woodbridge`as (5804 taškai), o bronza atiteko rusui Aleksandrui Lesunui (5788 taškai).
Atostogų dar teks palaukti
Praėjusią savaitę J. Kinderis skyrė sveikinimams, įvairiems susitikimams, priėmimams bei pokalbiams su žurnalistais. Paskambinus pasaulio čempionui, šis mandagiai atsiprašė ir pasiūlė pasikalbėti po poros valandų: čempionas viešėjo pas krašto apsaugos ministrą Juozą Oleką. J. Kinderis ir L. Asadauskaitė – savanorių pajėgų kariai.
Olimpinė čempionė žino, ką reiškia užplūdęs dėmesys po pergalių, o štai Justinas buvo kiek suglumęs, kai oro uoste sugrįžusį čempioną apspito žurnalistai ir fotografai.
„Dabar jau aiškiau darosi. Iš pradžių tarsi nesupratau, kodėl mane sveikina, ką aš tokio padariau. Atrodo, varžybos kaip varžybos, sėkmingai pasirodžiau ne pirmame čempionate. Dabar jau suprantu tą padėtį, jaučiu tikrą džiaugsmą, nes anksčiau nesupratau, kas vyksta“, – prisipažino J. Kinderis.
Tačiau užplūdusi euforija nesutrikdė jo sportinio režimo. Penkiakovininkas neužmiršo treniruočių, nes rugsėjo pirmą savaitgalį dalyvaus varžybose Maskvoje.
Grįžusį į Lietuvą pirmadienį vėlai vakare Vilniaus oro uoste J. Kinderį pasitiko šeimos nariai ir būrys gerų draugų. Jie padarė sportininkui staigmeną: čempionui nežinant išpuošė jo butą Vilniuje, paruošė šventinį stalą.
Tik po varžybų Maskvoje J. Kinderis galės trumpam atsipūsti, turės apie tris savaites poilsio. Per atostogas Justinas būtinai aplankys Panevėžį ir atsiveš medalį.
„Čia lauks įvairių susitikimų, dėmesio duoklę reikia visiems atiduoti ir leisti pasidžiaugti pergale. Visus medalius laikau pas mamą, tad ir pasaulio čempionato aukso medalis ras vietą pas ją“, – kalbėjo J. Kinderis, kuris bent kartą per mėnesį stengiasi sugrįžti į Panevėžį.
Čia visada atranda laiko susitikti su žinomu bėgimo treneriu, buvusiu puikiu stajeriu Pavelu Fedorenka. Jis negaili patarimų ir nurodymų J. Kinderiui, kaip reikėtų geriau bėgti, ką daryti, kad rezultatas būtų vis geresnis. Galbūt žinomo specialisto pagalba leido J. Kinderiui būti favoritu bėgimo ir šaudymo rungtyje.
Paklaustas, kuo jį mama palepina namuose, gal paruošia sočią ir skanią vakarienę, J. Kinderis atsakė, kad nėra išrankus maistui: „Man viskas patinka. Vien buvimas Panevėžyje viską atperka“, – teigė čempionas.
Trūksta laiko širdies reikalams
Justinas įpratęs, kad vasarą, kada visi draugai džiaugiasi atostogomis, jis lieja prakaitą treniruotėse arba varžosi su geriausiais penkiakovininkais kuriame nors pasaulio krašte.
Spalio mėnesį sportininkas dar treniruosis, o sezono finišas tikėtinas lapkritį varžybose Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Po jų laukia neilgos kelių savaičių atostogos, vėliau prasideda pasiruošimas naujam sezonui.
„Parduotos mano vasaros, o draugai juokauja, kad šią pardaviau ypač brangiai, sezoną galiu vadinti labai sėkmingu. Ne veltui šiemet taip dirbau“, – šypsosi J. Kinderis.
Laisvo laiko beveik neturintis sportininkas nespėjo susirasti antrosios pusės. Tačiau viskam savas laikas. Justinas neabejoja, kad anksčiau ar vėliau jo gyvenime atsiras ir mergina.
Nesulaikė džiaugsmo ašarų
Tuo metu, kai J. Kinderis varžėsi su geriausiais pasaulio penkiakovininkais, jo pasirodymą sode per kompiuterį akylai sekė mama Audronė Kinderienė.
„Iš pradžių tiesiogiai nerodė, sekiau protokolą. Truputį pavaikščiojau, grįžau prie kompiuterio, žiūriu, Justinas jau po jojimo rungties, nepadaręs jokių klaidų ir surinkęs maksimalų taškų skaičių. Pagalvojau, bus gerai. Bėgimas sekasi Justinui, tačiau buvo neramu dėl šaudymo“, – A. Kinderienė prisimena tą pergalingą šeštadienį.
„Sėdėjau viena sode, prieš paskutinį šūvį kartojau: „Justai, neskubėk.“ Jį iš arti pritraukė, matau, jis įkvėpė, šovė taikliai, pataikė! Jau buvo aišku, kad Justinas laimės, tačiau maža kas gali atsitikti. Juk jojant vienu metu posūkyje žirgas suklupo. Po liūties veja buvo labai minkšta ir žirgas tiesiog paslydo.
Justui finišavus, iškart paskambinau vyriausiam sūnui ir verkiau. Jis pagalvojo, kad kažkas negero atsitiko, tačiau aš iš džiaugsmo verkiau.
Vėliau ir su Justinu susisiekiau, pasveikinau, labai trumpai pasikalbėjome. Justinas sako: „Pagaliau, išsipildė mano svajonė.“
Vakare su artimaisiais iššovėme šampaną. Močiutei parodėme įrašą, ji labai meldėsi už Justiną“, – džiugiais prisiminimais dalinosi pasaulio čempiono mama.
Audronė – reta viešnia Justino varžybose. Išimtis tik Londono olimpinės žaidynės, kur mama gyvai stebėjo sūnaus pasirodymą.
„Buvome susitarę, kad varžybų metu tarp rungčių nesusitiksime. Tačiau po jojimo rungties ėjau pro šalį, matau – Justas priekyje. Nepajutau, kaip pribėgau ir apkabinau jį. Vėliau Justas skambino, sako: „Juk buvom susitarę, kad nesusitiksime.“
Mat papildomos emocijos ir blaškymasis atsiliepia Justino rezultatams, gali išmušti iš vėžių fechtavimo rungtyje ar šaudant į taikinius.
J. Kinderis Panevėžyje gyveno nuo 9-erių metų, kai su mama bei broliu ir seserimi iš Naujamiesčio persikėlė į didmiestį. Čia pradėjo lankyti dabartinę „Žemynos“ pagrindinę mokyklą, o mama iškart jauniausią sūnų Justiną užrašė į plaukimo treniruotes.
„Pamaniau, kad reikėtų jam lankyti baseiną, o ir pats degė noru plaukti. Tačiau nebuvo nė minties, kad kažkada Justas gali tapti pasaulio čempionu“, – „Panevėžio balsui“ sakė A. Kinderienė.
Lemtingas susitikimas
15-os metų Justiną penkiakovės treneriui Jurijui Moskvičiovui rekomendavo amžinąjį atilsį trenerė Aldona Navasaitienė. J. Kinderis ypatingų rezultatų pirmose treniruotėse nepasiekė, buvo tiesiog vidutiniokas, tačiau specialistą papirko savo puikiu bėgimu.
„Vingio parke jam sakiau prieš bėgimo rungtį: „Bėk tolygiai, man nereikia, kad būtum pirmas.“ Jis antrą kilometrą įveikė greičiau, nei pirmąjį. Tada supratau, kad jis turi sveikatos.“
Taip J. Kinderis iš Panevėžio persikėlė į sostinę, pradėjo lankyti Ozo vidurinę mokyklą.
Pasak mamos, ir vaikystėje Justinas buvo kuklus, paprastas, mandagus. Jį girdavo trenerė Aldona, mokytojai. Kai ji kartais atvykdavo į Vilnių aplankyti sūnaus, niekad netekdavo raudonuoti prieš mokytojus dėl pastabų ar prastų pažymių, o iš trenerio J. Moskvičiovo išgirsti nusivylimo dėl neatsakingo požiūrio į treniruotes.
„Skirtingai nei vyresnis brolis Mindaugas, kuris pasižymi impulsyvumu, Justas yra lėtesnis. Tačiau – jis pasaulio čempionas!“ – juokėsi trijų vaikų mama.
„Kai mokėsi Panevėžyje, jam pamokos vyko popiet, o ryte ir vakare laukė treniruotės. Praktiškai daug draugų ir neturėjo, jo bičiuliai visi iš mokyklos. Jis niekur nelakstydavo, tik treniruotės, kelionės, varžybos“, – prisimena A. Kinderienė.
„Kai jam reikėjo palikti Panevėžį, namus, suspaudė širdį. Jis nebuvo išlepintas, o treneris J. Moskvičiovas sostinėje tėviškai rūpinosi Justinu, griežtai stebėjo, kad jis mokytųsi, lankytų pamokas. Niekada nereikėjo Justo klausinėti, ar paruošė namų darbus“, – teigė Aldona.
Tikslas – olimpiada
Iki visos medalių kolekcijos J. Kinderiui trūksta pakilti ant prizininkų pakylos olimpinėse žaidynėse.
Sportininko galimybėmis tiki jo pirmasis penkiakovės treneris Jurijus Moskvičiovas. Patyrusiam specialistui nebuvo staigmena puikus lietuvio pasirodymas Taivane.
Jis žinojo, kad auklėtinis gali nugalėti, tebuvo laiko klausimas, kada didžiosios pergalės aplankys Justiną.
„Kai iš sporto turėjo pasitraukti penkiakovininkai Edvinas Krungolcas ir Andrejus Zadneprovskis, Justinas jautė, kad jis jau gali pretenduoti į jų vietą bei varžytis su geriausiais pasaulyje. Vienu metu puikiai dėl aukščiausių apdovanojimų kovojo visi trys mūsų penkiakovininkai, jei ne vienas, tai kitas grįždavo su pergale. Justinui buvo palankus momentas atstovauti Lietuvai aukščiausio rango varžybose“, – J. Kinderio karjeros pradžią prisiminė treneris.
„Manau, ateityje iš Justino galime sulaukti dar geresnių rezultatų. Tai ne viskas, ką jis pasiekė. Palaukime kitų startų. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas, kaip klostysis toliau jo karjera, parodys ateitis.
Šiame sporte konkurencija didžiulė. Maždaug dvylika sportininkų yra panašaus lygio ir jei atkreiptumėte dėmesį į aukščiausio rango varžybas, pamatytumėte, kad jie keičiasi ant apdovanojimų pakylos“, – apie savo auklėtinį kalbėjo J. Moskvičiovas.
Po trejų metų, 2016-aisiais, kai vyks Rio de Žaneire vasaros olimpinės žaidynės, J. Kinderiui bus 29-eri. Tai šiuolaikinėje penkiakovėje sportininko brandos amžius.
Būdamas beveik 30-ies Atėnų olimpinėse žaidynėse sidabrą iškovojo Andrejus Zadneprovskis, dar po ketverių metų Pekine penkiakovininkas pasipuošė bronzos medaliu. 2008-aisiais Edvinas Krungolcas sulaukęs 35-erių iškovojo olimpinį sidabro medalį.
Pačiam J. Kinderiui užlipti ant prizininkų pakylos olimpinėse žaidynėse būtų dar viena išsipildžiusi gyvenimo svajonė. „Taip, penkiakovėje 29-eri, kai vyks Rio de Žaneire olimpinės žaidynės, optimalus amžius. Manau, jau šiuo metu yra mano laikas pergalėms. Tačiau šiame sporte sunku tikėtis stabilumo, nenuspėjami rezultatai, nežinia, kada koks sportininkas gali laimėti. Nenoriu prisižadėti, tačiau labai norėčiau, kad pasaulio čempionato auksas nebūtų paskutinis mano aukščiausios prabos medalis“, – vylėsi J. Kinderis.
Diplomuotas teisės specialistas
Pergalės J. Kinderį lydi ne tik sporte. Šiemet penkiakovininkui – puikūs metai. Ne tik iškovotas pasaulio čempionato auksas, tačiau ir baigtos teisės studijos M. Romerio universitete.
„Ilgai kankinausi, tačiau esu užsispyręs ir pavyko baigti. Prisipažinsiu, buvo labai sudėtinga suderinti sportą ir mokslus. Pradėjęs studijas, negalėjau mesti ir ėjau iki galo. Dabar turiu teisininko diplomą, jo prireiks ateityje“, – kalbėjo diplomuotas pasaulio čempionas.
Jam sekasi, nes jis talentingas, gabus, darbštus ir žino, kaip pasiekti tikslą.
