Panašu, kad visi ženklai, kreipiantys žvilgsnį į Kinijos ekonomiką, šį kartą neklysta – Kinija didelėje bėdoje. Kinijos režimas jau sumažino šių metų BVP augimo prognozę nuo 8% iki 7,5% (II-jį šių metų ketvirtį, lyginant su praeitais metais, tokiu tempu augo Kinijos ekonomika), tačiau ekspertai pradeda abejoti, kad pavyks pasiekti ir tokį augimo tempą. II-sis š.m. ketvirtis jau devintasis per pastaruosius dešimt ketvirčių, kai Kinijos BVP augimas mažėja. Ekspertai diskutuoja dėl galimų Kinijos ekonomikos raidos scenarijų, ar Kinijos ekonomikos laukia švelnus ar staigus smukimas, tačiau iš esmės jie sutaria dėl vieno – dviženkliai Kinijos BVP augimo tempai jau praeitis.
Tai, ko dabar turi išvengti Kinija, yra vadinamieji „vidutinių pajamų spąstai“. Šie „spąstai“ žymi situaciją, kai valstybės ekonomika dėl momentinių pranašumų pasiekia tam tikrą išsivystymo lygį (kai BNP per capita siekia iki 12 616 USD), tačiau vėliau dėl augančių produkcijos kaštų ir nesugebėjimo didinti produktyvumą bei generuoti inovacijas konkurencingumas smunka. Tai lemia, jog valstybė negali konkuruoti su pažangiomis ekonomikomis aukštos kvalifikacijos (inovacijų) reikalaujančiuose sektoriuose, tačiau nebegali konkuruoti ir su mažesnių pajamų ekonomikomis gaminant pigią ir nekvalifikuotos jėgos reikalaujančią produkciją. Susiklosčius šiam scenarijui valstybių raida užstringa joms taip ir neperėjus į aukštų pajamų ešeloną.
Akivaizdu, kad Kinijos valdantysis elitas supranta, kokios problemos ištiko Kinijos ekonomiką ir kad toliau nukėlinėti struktūrinių reformų nebegalima. Dauguma Kinijos ekonomikos problemų ir iššūkių kyla dėl nebaigtos transformacijos į rinkos ekonomiką ir ekonominių disbalansų, sukeltų Kinijos režimo pastangų bet kokia kaina užtikrinti ypač spartų ekonomikos augimą.
Nesubalansuota Kinijos ekonomika
Savi žino geriausiai – buvęs Kinijos Premjeras Wen Jiabao (2003-2013) įspūdingą pastarųjų dešimtmečių Kinijos BVP augimo tempą apibūdino kaip „nestabilų, nesubalansuotą, nekoordinuotą ir netvarų“. Sunku nesutikti. Esminė charakteristika, puikiai apibūdinanti dabartines Kinijos problemas ir taikliai iliustruojanti tai, ką pasakė Wen Jiabao, yra besipučiantis kredito burbulas. Kreditas pastarąjį dešimtmetį kilo neįtikėtinai tempais: nuo 105% lyginant su BVP 2000 m. iki 187% 2012 m. Jeigu šios tendencijos nepavyks suvaldyti, Kinijos gali laukti tiesiog vadovėlinis atvejis, kai sprogus kredito burbulams ekonomika patiria didžiulius šokus.
Kreditas yra labai palanki koncepcija nagrinėjant patį Kinijos ekonominės raidos modelį, kurio esmė – eksporto ir investicijų skatinimas. Tarptautinis valiutos fondas skaičiuoja, kad investicijos į pagrindinį kapitalą, t.y. materialųjį turtą, pvz. – mašinos, pastatai, infrastruktūra ir pan. – sudarė 60% Kinijos BVP augimo 2001-2008 m. (palyginimui: G-7 valstybėse – 17%, Euro zonos valstybėse – 30%). Investicijos į pagrindinį kapitalą Kinijoje yra ženkliai didesnės negu bet kurioje kitoje didžiojoje ekonomikoje: nuo 1990 m. iki 2012 m šios investicijos, išreikštos BVP procentais, išaugo nuo 25% iki 45,4%. Problema ta, kad dosniu kreditavimu paremtos investicijos pradeda duoti vis mažesnę grąžą realiajai ekonomikai (vis mažiau prisideda prie ekonomikos augimo), o didelė kredito dalis pradedama naudoti ankstesnių finansinių įsipareigojimų vykdymui. Žinant Kinijos bankininkystės ir verslo sektoriaus specifiką, „blogų paskolų“ tikimybė yra labai didelė.
Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad bankininkystės sektorius iš esmės yra kontroliuojamas valstybės, prie to dar reikėtų pridėti, kad dalis sektorių (kalnakasyba, telekomunikacijos, transportas ir t.t.) yra dominuojami valstybės valdomų įmonių (VVĮ). Žinoma, kalbant apie Kiniją dažnai yra sunku pasitikėti oficialiais duomenimis, tačiau manoma, kad net iki 85% visų bankų išduodamų paskolų atitenka VVĮ, maža to, gerokai palankesnėmis sąlygomis, negu gali tikėtis privatus sektorius, kuris dažnai kenčia nuo kreditavimo stokos. Čia svarbu atkreipti dėmesį į dar kelis aspektus:
1) oficialios bankų paskolos sudaro tik apie 58% viso kreditavimo, kas reiškia, kad likusias paskolas teikia tie, kuriuos galima pavadinti „šešėlinės bankininkystės“ sistema (čia veikia patikos kompanijų teikiamos paskolos, kompanijų tarpusavio skolinimasis, įmonių obligacijų pardavinėjimas ir pan.). Manoma, kad „šešėlinės bankininkystės“ sektorius viršija pusę Kinijos BVP. Kaip ir oficialūs bankai, šioje sistemoje veikiantys subjektai išduoda paskolas, tačiau čia nėra aiškaus reguliavimo ir skaidrumo bei egzistuoja didesnė rizika.
2) Kinijos regioninės valdžios yra smarkiai prasiskolinusios: negalėdamos skolintis tiesiogiai rinkoje, vietinės valdžios išleidžia obligacijas, siekdamos finansuoti infrastruktūrinius ir kt. projektus. Lyginant su 2012 m. pirmu ketvirčiu, tokiu būdu pirmąjį š.m. ketvirtį buvo pasiskolinta dvigubai daugiau. Pridėjus vietinių valdžių įsiskolinimus skaičiuojama, kad Kinijos valstybės skola siekia 50% BVP, o biudžeto deficitas – 10%. Tokio dydžio deficitas ir valstybės skola verčia sunerimti ir atvirai nuogąstauti, ar deficitas neviršija realių Kinijos pajėgumų aptarnauti skolą.
3) Dalyje sektorių realūs gamybos pajėgumai jau dabar gerokai viršija poreikį, o tai rodo, kad tokiuose sektoriuose investicinis potencialas jau yra išsemtas.
Iš to kas paminėta nesunku susidaryti vaizdą apie situacijos rimtumą: valstybė faktiškai prisiimtų nuostolius, kad ir kokioje grandyje jie atsirastų (ar bankų sektoriuje, ar VVĮ, ar regioninės valdžios). Čia verta atkreipti dėmesį, kad investicijų potencialas, toks, koks buvo anksčiau, jau yra išnaudotas, tačiau augantys skolinimosi rodikliai byloja apie situaciją, kai įmonės (dažniausiai – neefektyviai valdomos VVĮ) skolinasi siekdamos patenkinti dabartinius kreditorinius įsipareigojimus. Tai sukuria pakankamai delikačią situaciją: nutraukus kreditavimą, dalis jų turėtų bankrutuoti (nuostolius už VVĮ prisiimtų valstybė), tačiau kreditavimo nenutraukus kyla grėsmė toliau palaikyti neefektyvių įmonių (vadinamųjų "zombių") gyvavimą ir taip kurti dar didesnę problemą. Čia reikia įvertinti ir persipinančius valstybės sektoriuje veikiančių įmonių interesus bei opoziciją reformoms, nuo kurių nukentėtų puikiai gyvenantis režimui artimas elitas.
Rimvydas Ragauskas
