REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Po studijų užsienyje lietuvė rado savo vietą gimtinėje

Darbdavių požiūris į į Lietuvą grįžtančius jaunus žmones yra labai geras

Užsienyje studijavusi lietuvė Rūta Mačiulytė nusprendė grįžti į gimtinę, nors turėjo visas galimybes likti Didžiojoje Britanijoje. Anot jos, darbdavių, su kuriais teko susidurti, požiūris į grįžtančius ir savo gyvenimus Lietuvoje dėliojančius jaunus žmones yra labai geras.

Užsienyje studijavusi lietuvė Rūta Mačiulytė nusprendė grįžti į gimtinę, nors turėjo visas galimybes likti Didžiojoje Britanijoje. Anot jos, darbdavių, su kuriais teko susidurti, požiūris į grįžtančius ir savo gyvenimus Lietuvoje dėliojančius jaunus žmones yra labai geras.

REKLAMA

„Dažnas jų labiausiai žavisi grįžtančiųjų laisve, drąsa ir atvirumu. Reikia pripažinti, kad dirbant viešajame sektoriuje teko sutikti ir tokių, kuriuos šios savybės kartais baugina“, - pasakojo R. Mačiulytė.

- Kodėl baigusi mokyklą pasirinkai studijas užsienyje?balsas.lt paklausė R. Mačiulytės.

- Tiesą pasakius, studijuoti užsienyje nuo mažens buvau raginama senelio, tačiau į knygomis ir žodynais reiškiamas užuominas daug dėmesio nekreipiau. Lietuvoje buvau įsitraukusi į keleto organizacijų veiklas, čia buvo mano draugai, šeima, todėl didelio noro palikti savo aplinką neturėjau.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Tik besiruošdama laikyti brandos egzaminus rimčiau susimąsčiau apie tai, jog studijos Lietuvoje nėra vienintelė galimybė. Norėjosi padaryti tai, ko nesu dariusi, pamatyti, ko nesu mačiusi. Susikroviau lagaminą ir išvykau į Jungtinę Karalystę, kuri greit tapo mano namais.

REKLAMA
REKLAMA

Kadangi tais pačiais metais pradėti studijų negalėjau, nes nebuvau pateikusi stojimui reikalingų dokumentų, metus praleidau dirbdama viename gražiausių Karalystės (taip vadinu JK) miestų – Jorke.

REKLAMA

Per metus Jorkas tapo antraisiais namais, todėl niekur iš jo važiuoti nebenorėjau. Įstojau į Jorko universitetą studijuoti socialinės politikos bakalaurą. Toks studijų pasirinkimas atrodė ir natūralus, ir prasmingas. Pirma, visuomet domėjausi taikomąja politika ir jos įtaka visuomenei, visuomenės nuomonės formavimui, žmonių reakcijomis į vienokius ar kitokius sprendimus.

Antravertus, norėjosi mokytis ką nors naudingo ir pritaikomo Lietuvoje. Tuo metu Lietuvoje socialinės politikos bakalauro programos dar nebuvo, taigi atrodė, jog grįžusi į Lietuvą būsiu paklausesnė darbo rinkoje.

REKLAMA
REKLAMA

- Kaip įvertintumėte studijų kokybę užsienio universitetuose?

- Negaliu vertinti užsienio universitetų kokybės, nes neturiu su kuo jos palyginti. Niekad nestudijavau Lietuvoje. Tačiau iš to, ką teko girdėti iš Lietuvoje studijavusių draugų, susidariau nuomonę, jog JK studijų programos yra kur kas laisvesnės.

O tai - ir pliusas, ir iššūkis. Nesunkiai radau laiko ir darbui, ir papildomoms veikloms vietos bendruomenėje ar universitete. Kita vertus, mažas kontaktinių valandų skaičius privertė patobulinti laiko valdymo gebėjimus.

Studijos, orientuotos į individualų mokymąsi, suteikė laisvės, tačiau turiu pripažinti, jog kartais reikėjo sau priminti, kad į JK pirmiausia atvykau su tikslu mokytis, o ne savanoriauti, dirbti ar keliauti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kaip vyko darbo paieškos po studijų ir kas vis dėlto lėmė, kad sugrįžote į Lietuvą?

- Natūralu, kad Jorke praleidus ketverius metus ir visus juos dirbant, minčių integruotis į vietinę darbo rinką tikrai buvo. Be to, baigiant universitetą, atsirado galimybė grįžti į tas pačias pareigas, kurias palikau dėl studijų, bet to paties daryti jau nebenorėjau.

Vis dažniau susimąstydavau apie aplink matomų gerų pavyzdžių pritaikymą Lietuvoje. Viešoji ir privati partnerystė, socialinis verslas, pilietinės iniciatyvos – visa tai nuolatos sukosi mano galvoje. Tuo metu rašiau disertaciją Lietuvos gerovės valstybės vystymosi klausimu, lyginau Lietuvą tokią, kokia ji buvo ką tik atkūrus nepriklausomybę su tuo, kokia ji yra dabar, o mintyse strategavau, ką reikėtų padaryti, kad Lietuvoje, tarkim, sustiprėtų pilietinė visuomenė.

REKLAMA

Tada ir supratau, kad man metas namo. Bent jau apsižvalgyti ir pajusti, kuo ji gyvena. Darbo nebuvau pradėjusi ieškoti, kai tėvai ir seneliai užvertė mane laiškas apie tuo metu dar tik kuriamą jaunųjų profesionalų programą „Kurk Lietuvai“.

Jos tikslas – į Lietuvą metams sugrąžinti užsienyje gyvenančius ir ten aukštąjį mokslą baigusius jaunus žmones. Vienerių metų kontraktas darbui viešajame sektoriuje man tuomet atrodė būtent tai, ko ir reikėjo. Visus atrankos etapus įveikiau sėkmingai ir praėjusių metų liepą grįžau į Lietuvą.

Darbdavių, su kuriais teko susidurti, požiūris į į Lietuvą grįžtančius jaunus žmones yra labai geras. Dažnas jų labiausiai žavisi grįžtančiųjų laisve, drąsa ir atvirumu. Reikia pripažinti, kad dirbant viešajame sektoriuje teko sutikti ir tokių, kuriuos šios savybės kartais gąsdina.

REKLAMA

- Įvertinkite protų nutekėjimo Lietuvoje problemą. Kiek ji yra aktuali ir kaip ją patartumėte spręsti?

- Protai ne nuteka, o iškeliauja pasisemti patirties. Ketverius metus gyvenusi svetur, mokėjusi mokesčius į svetimos valstybės biudžetą, o dabar grįžusi ir pati dirbanti viešajame sektoriuje aš vis tiek sakau – tegul važiuoja.

Mano nuomone, Lietuvai pats metas perjungti kitą pavarą ir vietoj energijos sutelkimo į protų nutekėjimo klausimą, pereiti prie to, kuo ji gali konkuruoti tarptautinėje rinkoje ir kuo gali būti įdomi ir patraukli grįžti ar atvykti kurti čia, o ne kur nors kitur.

Tegul išvyksta jauni ir neapsisprendę, o grįžta jauni profesionalai. Veržlūs ir entuziastingi. Ne kalbomis, o darbais kuriantys realų pridėtinę reikšmę turintį produktą. Norime, kad grįžtų ką tik studijas pabaigęs jaunimas?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sudarykime sąlygas jam, dar studijų metu, atlikti praktiką Lietuvoje. Jauniems profesionalams kurkime stažuočių programas, kurias šiandien turi kone visas pasaulis. Vien „Kurk Lietuvai“ nepakanka, nes norinčiųjų grįžti gyventi namo yra kur kas daugiau nei programa gali administruoti.

Gerinkime sąlygas verslui: modernizuokime darbo santykius, padėkime norintiems investuoti čia, Lietuvoje. Nereikia išradinėti dviračio, užtenka pasiskolinti pasaulyje jau išbandytus gerosios praktikos pavyzdžius ir formuojant valstybės politiką omenyje turėti tai, kad žmonės vyksta ten, kur jaučiasi laukiami.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų