Tegul kalba faktai
Rizikingas Estijos žingsnis 2011 metais įsivesti eurą vis dar yra diskusijų vertas objektas. Ar pasiteisino? Ar be euro Estija būtų išlaikiusi tokį stabilų kursą? Žvelgdami komparatyvistiškai, Estijos euro efektą turėtume apžvelgti iš visų įmanomų pusių.
Net paviršutiniška analizė leistų teigti, kad bent jau žalos euras nepadarė. Tiek Baltijos valstybių, tiek visos ES, tiek JAV ekonomikos šiuo laikotarpiu dreifavo. Esant tokiam mažam ekonomikos augimui, neįmanoma daryti gilesnių analizės pjūvių, nes patys pasiekimai rodo, jog rinkos snaudė. Vis dėlto estai turi rimtą argumentą teigti, kad padarė reikiamą, naudingą žingsnį: esant visuotiniam ekonomikos apsnūdimui, jie išsikeitė savo valiutą ir nepatyrė žalos. Estais, anot ekspertų, ims labiau pasitikėti investuotojai, o tai yra viena iš svarbiausių euro įsivedimo priežasčių.
Deja, problema ta, kad jokiais skaičiais to pasitikėjimo nepavyksta įrodyti, todėl vertėtų sakyti, jog kalbos apie pasitikėjimą yra daugiau pasiteisinimas nei kuo nors paremtas rimtas argumentas. Euro įvedimas vis dar pristatomas kaip augančios ekonomikos garantas, bet retai keliamas klausimas, kuo remiantis eras yra laikomas tarsi apdovanojimu už gerą politinę ekonomiją, jei nėra jokių tai iliustruojančių skaičių.
Euro mistika
Paprastą faktą, kodėl kai kurioms šalims euras atrodo magiškas, galima nesunkiai paaiškinti nepatikima jų pačių valiuta, tačiau tuo negarsėja nė viena Baltijos valstybė. Skirtumą tarp euro buvimo ir nebuvimo sudaro faktas, kad, tarkime, lito egzistavimas suteikia daugiau alternatyvų, o turėdami eurą tapsime visiškai priklausomi nuo ES ir bendros jos ekonominės politikos.
To nereikėtų suvokti vien negatyviai, nes bet kuri sąjunga nori save išlaikyti ir stengiasi įpareigoti savo narius laikytis bendrų žaidimo taisyklių. Kita vertus, tokioms šalims kaip Lietuva labai reikia užsienio investuotojų pasitikėjimo: kai būsime susieti su euru, jam žlugus, žlugsime kartu, tačiau jo neturėdami negalime pasinaudoti šio valiutų „sąryšio“ privalumais.
Integracija, kuri neišvengiama?
Kai kalbama, ar svarbus užsienio investuotojų pasitikėjimas, dažnai nesuvokiama, kiek daug įtakos tam turi net mažiausios detalės.
Keista, kad Baltijos šalys gana optimistiškai vertina faktą, jog užsienio investuotojams patikimiau atrodo visos ES nei gana tvirta jų pačių valiuta. Tai yra bene geriausias argumentas euro-skeptikams, nelinkusiems aklai pasikliauti Briuseliu.
Akivaizdu, kad Lietuva neturi iš ko rinktis: pasirašytos priėmimo į ES sutarties sąlyga įsivesti eurą galėtų tapti rimtų nesutarimų tarp Vilniaus ir Briuselio priežastimi, jei Lietuva nuspręstų maištauti. O tai, esant ekonomikos sunkmečiui, šaliai visiškai nenaudinga. Lietuvos baimė neįtikti ES yra tokia didelė, jog tikėtis „prieštaravimo“ dėl euro net neverta.
Vokietija ir Prancūzija rimtai nusiteikusios toliau palaikyti bendrą Europos valiutą. Vis dėlto esama daug ženklų, rodančių, kad ši valiuta ne tik nėra tvirta, bet ir nuolatos braška per siūles.
Apnuogintas euras
Didžiosios Britanijos svaras sterlingų dažnai pateikiamas kaip ES valiutos „taisyklės“ išimtis. Labai retai parodoma, kaip šios „europinės“ valiutos atžvilgiu kursuoja euras. O žvelgiant šiuo kampu jis stabiliai krinta. Euras krinta ne tik svarų sterlingų atžvilgiu, jis krinta ir Norvegijos kronos atžvilgiu, ir kitų ES šalių, neturinčių euro, valiutos atžvilgiu.
Palyginkime: JAV dolerio atžvilgiu euras išlaiko kur kas geresnes pozicijas.
Tai turėtų kelti nerimą, nes paprastai euras yra lyginamas tik su JAV doleriu ir praleidžiamas faktas, jog stipriausios Europos valiutos yra gerokai pranašesnės už eurą. Kad ir Lenkijos zlotas: jis kyla euro atžvilgiu, o Lenkijos ekonomika sparčiai lenkia bendrą ES vidurkį.
Tad euro klausimas gali būti keliamas iš naujo – kodėl bendros Europos valiutos nereikia Didžiajai Britanijai ir Lenkijai, o reikia Baltijos šalims? Ar Lenkija pasirašė kitokią stojimo į ES sutartį? Ir kodėl Skandinavijos šalys taip nenori euro? Nuo ko jos bando apsisaugoti?
Euro paradoksas
Euras, kaip valiuta, iš esmės nėra nė vienos šalies ekonomikos lemiamas veiksnys, tačiau kaip politinis simbolis jis yra pasitikėjimo ES ženklas. Teiginiai, jog euras įpareigos atsakingiau tvarkyti savo finansus, lengvai paneigiami Pietų Europos valstybių pavyzdžiais: jos turėjo eurą, tačiau tai nesulaikė nuo ekonominio lengvabūdiškumo. Be to, akivaizdžiai negaudama jokios naudos iš tų šalių, ES tiesiog apmokėjo jų sąskaitas. Su maža sąlyga: kad jos taps visiškai priklausomos nuo Vakarų Europos malonės.
Kodėl esant ekonomikos krizei pati ES nestabdo euro plėtros, paaiškinti nesunku – Lietuva irgi mokės duoklę už narystę ES, jei šios Sąjungos reikalai staiga pasisuks bloga linkme. Euras yra ne apdovanojimas, kaip daugelis mano, bet rimtas į(si)pareigojimas. Už ilgai teiktą paramą, kuri garantavo ekonomikos augimą. Priimdami eurą, priimsime ne tik bendrą ES valiutą, bet ir patvirtinsime norą tęsti ES integraciją.
