Mineraliniais dažais vadiname dviejų ar trijų atmainų dažus, kurie paprastai nudažyto pagrindo paviršiuje nesudaro vientisos plėvelės, o pagrindiniu jų komponentu – rišikliu, dar įvardijamu plėvedariu, – dažniausiai būna daugeliui statybininkų gerai žinomos rišamosios medžiagos – gesintos kalkės, baltasis arba rečiau įprastinis pilkasis portlandcementis. Kartais šiai dažų grupei priskiriamos ir silikatinių dažų, kuriuose kaip plėvedaris naudojamas skystasis stiklas, receptūros. Bet kol kas aptarsime tik „grynuosius“ mineralinius dažus.
Paradoksas, kad šie dažai, išsiskiriantys kai kuriomis nepaprastai geromis eksploatacinėmis savybėmis, šiandienos statybose naudojami palyginti retai. Pabandykime į šiuos dažus pažvelgti atidžiau.
Kalkiniai dažai
Kalkiniai dažai – tikėtina, viena iš pirmųjų žmonijos istorijoje ir iki šiol restauravimo darbams naudojamų pastatų vidaus ir išorės atitvarų paviršiams skirtų dažų atmainų. Nesuklysime konstatavę, kad jie naudojami jau kelis tūkstantmečius. Jų sudėties pagrindą sudaro vandenyje tolygiai paskirstytos, rūpestingai išmaišytos gesintų kalkių (kalcio hidroksido) dalelės, todėl išoriškai jie yra panašūs į tirštoką kalkių pienelį. Jie nesudaro vientisos plėvelės, todėl išsiskiria labai geru vandens garų laidumu. Deja, su paviršiumi (nudažytu pagrindu) kalkiniai dažai sukimba bene silpniausiai iš visų žinomų dažų atmainų. Jų džiūvimo ir kietėjimo procesą inicijuoja ore esančios ir / ar vandens garuose ar paviršinėse jo plėvelėse ištirpusios anglies dioksido dujos – vyksta reakcija tarp jų ir kalcio hidroksido, susidaro vandenyje netirpus, palyginti tvarus kalcio karbonatas. Todėl senuosiuose dažymo technologijų vadovėliuose, prieš dažant paviršius šiais dažais, rekomenduojama paviršių sudrėkinti vandeniu, kuriame visada bus ištirpusio anglies dioksido. Galima sakyti, kad šie dažai yra vieni iš nedaugelio, kuriais galima dažyti drėgną paviršių. Kalkiniai dažai gali būti spalvinami natūraliais (ochra, umbra ir pan.) ar sintetiniais mineraliniais pigmentais, tačiau istoriškai dažniausiai naudojami be jų – kaip paprasčiausi paviršiaus baltalai. Kol nebuvo didelio kitokių dažų pasirinkimo, jais dažyti labai įvairūs pastatų vidaus ir išorės paviršiai – tinkas, keraminių plytų ir akmenų mūras, mediena (lentos, sijos, net stogo malksnų vidinė pusė ir pan.). Nuo XX a. pradžios kalkinių dažų pritaikymo sritys siaurėja ir dėl to, kad imta gausiai naudoti kitų atmainų dažus, su kuriais kalkiniai dažai nesukimba, – aliejiniai, alkidiniai, polimeriniai ir kt.
Pigmentų kiekis kalkiniuose dažuose negali būti itin didelis – jie silpnina dažų sluoksnelio sukibimą su pagrindu. Todėl kalkiniais dažais nuspalvinti paviršiai dažniausiai būna švelnių pastelinių spalvų. Kalcio hidroksidui, pagrindiniam šių dažų komponentui, gana stipriam šarmui, būdingos dezinfekcinės savybės, todėl mūsų seneliai ir proseneliai tokius dažus naudodavo trobose, žemės ūkio produktų saugyklose, palėpėse, o stengdamiesi išvengti gaisrų, laiku pastebėti įtrūkusius dūmtakius, suodžių sankaupas, balindavo dūmtraukius. Tokie dažai greitai įmirksta, dėl drėgmės tamsėja, todėl netinkuoto mūro sienose, po stogų konstrukcijomis, rūsiuose jie „įspėdavo“ apie drėgmės skverbimąsi, konstrukcijų įmirkimą.
Kalkiniai dažai gali būti naudojami plytų, keraminių, keramzitbetonio ar betoninių blokelių, taisyklingos ar grubesnės formos akmenų mūrui, beveik visiems mineralinio (kalkinio, sudėtinio, cementinio) tinko paviršiams dažyti voleliu, teptuku bei purkštuvu. Dažniausiai purkštuvas naudojamas lubų, kitų paviršių baltinimo darbams, tačiau gruntuojant ir didesniam dažų sluoksnio tvarumui pasiekti rekomenduojama naudoti teptukus – jais skysti dažai įtrinami į paviršiaus poras. Patyrę dažytojai pasakoja, kad takesnį, didesniu vandens kiekiu atskiestą kalkinių dažų gruntą (kalkinį pienelį) į paviršių reikėtų įtrinti teptuku, braukiant tik viena kuria kryptimi, pavyzdžiui, horizontaliai, o štai pagrindinį (dengiamąjį) dažų sluoksnį rekomenduojama tepti statmenais (vertikaliais) teptuko judesiais. Vis dėlto geriausiai kalkinių dažų sluoksnelis prisitvirtina prie kalkinio tinko, porėtų paviršių, prasčiau – prie tankių, lygių paviršių (lygaus glaisto, gipsinio tinko, sutankinto betono, mažai įgeriančio akmens).
Šiuo metu tokie dažai dažniausiai naudojami istoriniuose (restauruojamuose) pastatuose. Ribotą jų rinką sudaro ir ekologiškų statybinių medžiagų propaguotojai. Tiesa, mūsų statybinių medžiagų parduotuvėse tokių dažų jūs tikriausiai nerasite – sunku užtikrinti, kad kalkių dalelės vandenyje ilgainiui nenusėstų, todėl jų galiojimo trukmė yra palyginti trumpa. Be to, šiems dažams saugoti reikalinga specifinė tara (sandari ir pakankamai tvirta vakuuminė arba su plūdriuoju dangteliu, kuris kalkių „tirpalą“ apsaugo nuo karbonatizacijos – negrįžtamo paviršinės plėvelės susidarymo). Tikėtina, kad atkakliems pirkėjams sumanesnis pardavėjas konsultantas patars įsigyti gesintų kalkių, pigmentų ir, juos sumaišius bei atskiedus vandeniu, norimos atmainos dažus pasigaminti patiems.
Kalkiniais dažais dažyti rekomenduojama apsiniaukusią, tačiau ne lietingą dieną, patariama vengti saulės spindulių, saulėkaitoje įkaitusių paviršių. Aišku, kad jų nepanaudosite ir šaltyje, esant neigiamai aplinkos ar pagrindo temperatūrai. Technologiniu požiūriu jie nepatogūs ir dėl kitko – norėdami perdažyti šiais dažais kartą jau padengtą paviršių, jį pirma turėsite nuplauti, pašalinti pirmąjį kalkinių dažų sluoksnį. Kadangi gesintos kalkės kaip stiprus šarmas stiklo ir aliuminio paviršiuje gali palikti dėmes, tai dažymo metu teks saugoti (apdengti) langus, jų rėmus, fasado apdailos detales. Dažymo kalkiniais dažais metu darbo nerekomenduotina nutraukti, kol nebus nudažytas visas paviršius, o jei reikia daryti pertraukas, tai geriausia pertraukti dažymą pastato kampuose, prie deformacinių siūlių.
Daugelyje žinynų nurodoma, kad niekuo nemodifikuotais kalkiniais dažais nudažyti paviršiai užmiesčių vietovėse išliks nepakitę iki 4–5 metų, didmiesčiuose – dar trumpiau. Kalkiniams dažams gali būti būdingas laipsniškas, palyginti tolygus ir nepastebimas irimas tarsi byrant, nusiplaunant dangos milteliams arba ištisų jos fragmentų atsiskyrimas nuo pagrindo. Netvarūs šie dažai ir išsikišusiose pastatų fasadų dalyse, lietaus plaunamose atbrailose. Todėl nei žema šių dažų kaina, nei puikus vandens garų laidumas, nei ekologiškumas nelemia jų populiarumo.
Žinoma, šiuolaikinius kalkinius dažus stengiamasi modifikuoti, į jų sudėtį įtraukti dar vieną rišiklį plėvėdarį. Kalkiniai dažai tampa patvaresni, į juos įmaišius pokosto – plėvelę sudarančio gamtinio ar sintetinio aliejaus su priedais: tirpikliais, skiedikliais, džiūvimą spartinančiais sikatyvais. Senųjų receptūrų su pokostu kalkiniai dažai gali būti eksploatuojami 1,5–2 kartus ilgiau. Panašiai ar dar efektyviau veikia ir įvairūs su vandeniu susimaišantys polimeriniai plėvėdariai – polimerinės (akrilinės, stireno-butadieno ir pan.) dispersijos, tačiau šiose naujosiose modifikuotų kalkinių dažų receptūrose yra labai svarbu tinkamai parinkti kalkių ir polimerinio priedo santykį, kitaip modifikuojanti medžiaga užgoš gerąsias tokių dažų savybes.
Dažnai restauraciniams darbams naudojamus kalkinius dažus stengiamasi papildyti itin smulkiai pagesintų kalkių dalelėmis. Jų suspensija vandenyje stabilizuojama specialiais priedais, pridedamas papildomas kiekis biologinę dažytų paviršių taršą stabdančių ir dažų tvarumą pakuotėje didinančių priedų, be to, dažų receptūra modifikuojama rūpestingai subalansuotu polimerų priedu. Aišku, kad dėl to didėja kalkiniais dažais padengtų paviršių ilgalaikiškumas, bet jie praranda kitą vartotojui svarbią savybę – patrauklią kainą.
Cementiniai dažai
Šie dažai taip pat nepriklauso populiariausiųjų dažų grupei. Statybose jie pradėti naudoti XIX a. pabaigoje. Juose pagrindinis rišiklis dažniausiai yra baltasis portlandcementis, nors tam tikromis sąlygomis tamsių atspalvių dažų, specialios paskirties dangų gamybai gali būti panaudotas ir įprastinis pilkasis portlandcementis. Kitaip nei kalkinių dažų, šių dažų receptūroms naudojami ir užpildai – smulkiai sumaltas marmuras, klintis, dolomitas, kvarcinio smėlio grūdeliai ir pan.). Dėl to dažų plėvelės storis, paviršiaus šiurkštumas priklausys nuo jų konsistencijos. Kai receptūrose naudojami grubesni užpildai, tuomet tepami dažai yra tirštesnės konsistencijos ir jais galima išgauti reljefinius paviršius (jie kartais įvardijami faktūriniais) arba pasitenkinti lygiu paviršiumi (daugiau atskiestais dažais).
Kartais cementinių dažų trūkumu įvardijama tai, kad su jais išgaunamas ne itin ryškus, pastelinis, ribotos spalvų gamos paviršius. Mat jų pigmentu tegali būti šarmams atsparių atmainų spalvikliai, dažniausiai naudojami tie patys sintetiniai ar gamtiniai geležies oksidų, hidroksidų, chromo, mangano junginių milteliai kaip ir kalkiniams dažams. Tiesa, cementiniai dažai yra gerokai tvaresni už kalkinius, pavyzdžiui, ant betoninio paviršiaus jie gali išlikti 10–14 metų. Vis dėlto šiuo metu kaip dekoratyviniai cementiniai dažai naudojami rečiau.
Cementinius dažus lengva modifikuoti polimeriniais priedais. Pastarieji pagerina šių dažų sukibtį su pagrindu, padidina dažų sluoksnelio deformatyvumą, sumažina jau paruoštų dažų dalelių sedimentaciją, prailgina panaudos laikotarpį ir pan. Pavyzdžiui, toks priedas gali būti daugeliui žinoma polivinilacetatinė (PVA) emulsija, nors praktiškai naudojami dar geresnės kokybės modifikuojantys priedai. Todėl komercinių atmainų šiuolaikinius cementinius dažus derėtų vadinti cementiniais polimeriniais arba polimercementiniais dažais. Kartais jų sudėtyje būna net organinių tirpiklių – tada šiuos dažus galima naudoti ir žemoje (neigiamoje) temperatūroje. Šiuo metu cementiniai ar polimercementiniai dažai dažniausiai naudojami remonto darbams – jais galima padengti aižėjantį, drėgmę įgeriantį mūrą ar tinką, taip pat kitus ne itin tvirtus paviršius.
Laukite tęsinio.
Julius Justinavičius
