2004 m. į ES įstojusi Lietuva gavo milijardus eurų paramos, bet iki šiol nesukūrė tokios valstybės, kurioje būtų gera gyventi. Gegužės 1-ąją buvo minima ne tik Tarptautinė darbo diena, bet ir devintosios šalies narystės ES metinės. Per šį laiką vidutinis atlyginimas Lietuvoje išaugo beveik du kartus, tačiau socialinė rūpyba biudžetui kainuoja bemaž 3 kartus brangiau. Vis dėlto specialistai teigia, kad be ES gyventume kur kas prasčiau.
Nėra ko gręžiotis atgal
Žiniasklaida šiais metais beveik neužsiminė apie devintąsias Lietuvos narystės ES metines. Būtent 2004 m. gegužės 1 d. mūsų šalis tapo visateise ES nare. Bendrija šiuo metu vienija 27 valstybes ir jau vasarą ES gretas papildys Islandija. „Sunku ką nors pasakyti ES nenaudai: kodėl po globalios ekonominės krizės į šią sąjungą pasiprašė Islandija, laikyta turtinga šalimi“, – retoriškai klausė buvęs premjeras Gediminas Kirkilas.
Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas G.Kirkilas neabejoja, kad gręžiotis atgal ir svarstyti, ar reikėjo Lietuvai stoti į ES, ar nereikėjo, nėra prasmės. „Viską įvertini tada, kai susitinki su kitų šalių, kurios dar tik siekia narystės ES, pareigūnais. Tada jokių klausimų nekyla“, – teigė jis. ES parama sudaro apie ketvirtadalį Lietuvos biudžeto. 2007–2013 m. finansinės programos laikotarpiu Lietuvai iš ES biudžeto iš viso skirta 36,8 mlrd. Lt (2004 m. kainomis). Vidutiniškai per metus tai buvo 5,26 mlrd. Lt, arba maždaug 55 proc. daugiau nei 2004–2006 m. laikotarpiu. Tada bendra ES paramos suma buvo 5,49 mlrd. Lt.
2014–2020 m. Lietuva gaus panašaus dydžio paramą, kaip ir 2007–2013 m. „Nėra abejonės, kad ši parama padėjo mums lengviau atsispirti ekonominei krizei, nes priešingu atveju mūsų valstybė būtų parklupdyta ant kelių“, – kalbėjo G.Kirkilas. Vien ES rinkos atvėrimas Lietuvos gamintojams bei laisvas prekių, paslaugų ir asmenų judėjimas mūsų šaliai, pasak G.Kirkilo, suteikė neįtikėtino proveržio galimybių.
Didžiausia sėkmė
Didžiausiu laimėjimu per devynerius metus G.Kirkilas, Vyriausybei vadovavęs 2006–2008 m., laiko Lietuvos prisijungimą prie Šengeno zonos 2007-aisiais. „Tapę jos nariais, suteikėme galimybę Lietuvos piliečiams be jokių vizų judėti po Šengeno erdvę ir tai yra neabejotinas laimėjimas“, – sakė G.Kirkilas. Tačiau didžiausias nusivylimas, anot jo, apima todėl, kad Lietuva iki šiol neįgyvendino savo siekio – neprisijungė prie euro zonos, nors šią unikalią galimybę turėjo 2006-aisiais. Jei Lietuvai pavyktų prie euro zonos prisijungti 2015 m. sausio 1 d., kiekvienais metais mūsų šalies piliečiai ir įmonės sutaupytų apie 500 mln. Lt.
O ekonomistė Rūta Vainienė 2006 m. neprisijungimo prie euro zonos nelaiko fataline nesėkme. „Gal ir gerai, kad nespėjome tada prisijungti, nes dabar būtume patyrę tokių pat problemų, kurias per šią globalią ekonominę krizę išgyveno pietinės ES šalys“, – sakė ji. Ekonomistė įsitikinusi, kad bus kur kas geriau, jei euro zonos nare Lietuva taps tada, kai krizė euro zonoje baigsis. „Pasižiūrėkite, kokių problemų šiandien patiria Latvijos bankų sektorius. Jis – ties žlugimo riba“, – pabrėžė R.Vainienė.
Beveik viskas pabrango
Vis dėlto ne viską pavyko pasiekti. Per devynerius metus Lietuvoje gerokai išaugo socialinė atskirtis tarp pasiturinčių ir nepasiturinčių gyventojų. Vidutinis atlyginimas šalyje per šį laikotarpį padidėjo beveik dvigubai – nuo 1 222 Lt (2004 m.) iki 2 232 Lt (2012 m.), o kai kurių prekių ir paslaugų kainos šoktelėjo net iki trijų kartų.
Duona ir grūdų produktai per 9 metus pabrango du kartus, pienas, sūris ir kiaušiniai – 54 proc., būstas, vanduo, elektra ir dujos – 102 proc., žuvis – 91 proc., šiluma – 115 proc. Bendras maisto krepšelis vartotojams padidėjo beveik 70 proc. Brangiausiai valstybės iždui pabrango socialinė rūpyba. Jos kainos pašoko 306 proc.
Tačiau pabrango ne viskas. Yra prekių ir paslaugų, kurios per minėtą laikotarpį netgi atpigo. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos gyventojams atpigo apranga ir avalynė (22 proc.), transporto priemonės (25 proc.), dviračiai (21 proc.), ryšių paslaugos (23 proc.). „Gal mes ir nesame viena iš turtingiausių ES narių ir lenkiame gal tik Bulgariją, Rumuniją ir iš dalies Latviją, tačiau gerai tai, kad, būdami ES, jau žinome, kur turime judėti, nes lygiuojamės pagal Eurostato metodikas“, – sakė ekonomistas ir sociologas Romas Lazutka. Jo nuomone, kur kas geriau lygiuotis į ES nares nei mėginti puikiai atrodyti tarp buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. „Tas atsilikimas nuo kitų ES narių nėra narystės ES pasekmė, o veikiau mūsų pačių problema, nes buvimas ES savaime nesukurs tos gerovės. Į tai pirmiausia dėmesį turi atkreipti mūsų valdžia“, –samprotavo Vilniaus universiteto profesorius R.Lazutka.
Teiginius, kad Lietuva sumoka milžiniškas įmokas į ES biudžetą, R.Lazutka laiko netoliaregiškais, nes vis tiek gaunama nauda yra gerokai didesnė. „Narystė ES mums padėjo greičiau perorientuoti eksportą iš rytų krypties į vakarų“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė jis.
Įmokos ne tokios ir didelės
Dalis euroskeptikų aiškina, esą Lietuva pernelyg daug įmokų sumoka į ES biudžetą. 2004–2006 m. Lietuva į ES biudžetą įmokėjo beveik 2 mlrd. Lt., 2007–2011 m. – 5,15 mlrd. Lt. Tačiau vien Lietuvos žemės ūkis 2007–2013 m. gavo 8,9 mlrd. Lt tiesioginės paramos, neįskaitant milijardų, skiriamų aplinkos apsaugai. „Anksčiau teršėme savo žemę, o dabar žemdirbiai ją dirba neabejotinai atsakingiau. Ir tai – taip pat mūsų narystės ES pasekmė. Ypač didės ekologinio ūkininkavimo poreikis“, – tikino G.Kirkilas.
Buvęs premjeras G.Kirkilas pridūrė, kad vien dėl narystės ES mūsų upės ir ežerai švaresni. „Jau nekalbu apie energetinio saugumo projektus, įskaitant ir įgyvendinamą Trečiąjį energetikos paketą, kuris dar labiau įtvirtins mūsų energetinę nepriklausomybę“, – sakė jis. Būtent energetinė nepriklausomybė ir kiti esminiai projektai, pasak G.Kirkilo, turėtų likti pagrindinėje ES darbotvarkėje nuo 2013 m. vasaros, kai Lietuva pradės pirmininkauti Europos Tarybai. „Simboliška, kad būsime pirmieji iš buvusio socialistinio bloko šalių, kuriems suteikta privilegija pirmininkauti“, – pridūrė G.Kirkilas.
Per 6 mėnesių pirmininkavimo laikotarpį įvyks 3 400 įvairių susitikimų, iš jų apie 200 bus Lietuvoje, kiti – Briuselyje ir Liuksemburge. Pirmininkavimo komandą sudarys apie 1 500 asmenų, atstovausiančių 80 institucijų, iš jų apie 240 būsimų darbo grupių pirmininkų, 270 darbo grupių pirmininkų pavaduotojų, apie 1 000 ekspertų, padėjėjų, patarėjų ir koordinatorių. Lietuvoje apsilankys apie 20 tūkst. užsienio svečių.
KOMENTARAI
Ne viskas taip gražu
Algis Krupavičius, politologas
Narystę ES vertinu labai teigiamai, nes Lietuva iš šios narystės gavo daug daugiau, nei patyrė nuostolių. Žinoma, ne viskas taip gražu. Nepasitikėjimas ES sustiprėjo per krizę. Ištikus euro zonos krizei, sprendimai Pietų Europoje parodė, kad Bendrijos afišuojamu solidarumu visai net nekvepėjo. Lietuva pati apsisprendė imtis griežtos taupymo politikos, o „Kipro gelbėjimo planas“ buvo įgyvendinamas ne su ES pagalba, bet suvertus problemų sprendimą ant Kipro gyventojų pečių. Kitaip tariant, Europos centrinis bankas pasiūlė tokį planą, kuris visiškai netenkino Kipro. Graikijoje tas „gelbėjimo planas“ buvo gana panašus, nors mėginta pateikti, esą šiai šaliai gelbėti ES skiria dešimtis milijardų. Tarp neigiamų pasekmių įvardyčiau gerokai išaugusią emigraciją, kurią paskatino prisijungimas prie Šengeno zonos. Tačiau emigracijos šaknys ir priežastys slypi tikrai ne ES, o Lietuvoje. Be to, narystės ES metu gerokai sustiprinome ekonominius, socialinius, politinius ir mokslo ryšius su kitomis ES šalimis.
Kad dar ilgai gyvuotų
Andrius Kubilius, Seimo narys
Narystė ES pakeitė visos Lietuvos tragišką sovietinės okupacijos istoriją. Bet gaila, kad vis dar girdėti lūkesčių, jog kažkas kitas už mus turėtų sukurti gerovę šalyje. Aišku, buvo ekonominė krizė ir mes patys padarėme klaidų, o pati Europa vis dar kovoja su krizės pasekmėmis. Euro neįsivedimo nelaikau nesėkme. Iš tos situacijos 2006 m. galbūt tik pasimokėme, nes, žvelgiant į 2004–2008 m. laikotarpį, galima teigti, kad per daug atsipalaidavome. Tuomet ir valdžia, ir bankai pernelyg atsainiai žvelgė į besikaupiančias ekonomines problemas. Mūsų ekonomika tada stipriai perkaito, todėl 2008 m. pabaigoje globali ekonominė krizė Lietuvai kirto labai skausmingai. Kad ir kaip ten būtų, esame ES narė kartu su taikia ir saugia Europa. Norėčiau, kad ES gyvuotų dar 70 metų.
VL žurnalistas Gediminas Stanišauskas
