Gražų ir įtikinamą fiskalinio deficito mažinimo pavyzdį pateikė Latvija. 2009-2010 m. ši valstybė patyrė bene giliausią ekonominį sukrėtimą Baltijos regione ir buvo priversta kreiptis finansinės paramos į Tarptautinį valiutos fondą. Vis dėlto, net ir laižydamasi krizės žaizdas, Latvija iškėlė sau ambicingą tikslą tapti antrąja eurą įsivesiančia Baltijos šalimi. Pasišovę įstoti į euro zoną 2014 m., latviai sukoncentravo pastangas viešiesiems finansams suvaldyti ir infliacijai sumažinti.
Rezultato ilgai laukti neteko – per pirmuosius tris 2012 m. ketvirčius užfiksuotas net fiskalinis perteklius, o per visus metus – kuklus 1,2 proc. BVP deficitas. Infliaciją taip pat pavyko išlaikyti saugiu atstumu nuo atitinkamo Mastrichto kriterijaus. Įdomu tai, kad Latvijos BVP augo sparčiau nei Lietuvos, skatinamas be kita ko stiprios vidaus rinkos. Tai atspindėjo ir sparčiau nei Lietuvoje didėjantis vidutinis darbo užmokestis. Kitaip tariant, kainų kilimą Latvijoje turėjo „kaitinti“ ne tik sąnaudų spaudimo (angl. cost-push) kaip Lietuvoje, bet ir paklausos traukos (demand-pull) veiksnys.
Paradoksalu - nors teoriškai infliacija mūsų šiaurinėje kaimynėje turėjo būti didžiausia, 2012 m. ji buvo kur kas mažesnė nei Lietuvoje ir ypač Estijoje – atitinkamai 2,3 proc., 3,2 proc. ir 4,2 proc. Vien tik praėjusių metų viduryje nuo 22 iki 21 proc. sumažintu PVM tarifu šių infliacijos skirtumų paaiškinti neįmanoma, tad tenka ieškoti atsakymo konkurencijos skatinimo ir energetinių išteklių kainodaros srityje. Tai leidžia taip pat įžvelgti pasiryžimo svarbą, įgyvendinant kertinius šalies ekonominės raidos sprendimus. Jeigu tikslo siekiama nuosekliai, nepajėgia sutrukdyti nei šešėlinė ekonomika, nei dujų kainos, nei prastas derlius ir pan.
Kita vertus, tai, jog Latvijos BVP plėtrą labiau nei Lietuvos lėmė vidaus paklausos elementas, iš dalies padėjo kaimynams sparčiau nurėžti fiskalinį deficitą. Ne paslaptis, kad namų ūkių vartojimas, vidaus investicijos greičiau pripildo iždo aruodus, palyginti su eksportu, kuris virsta papildomomis biudžeto pajamomis ne tiesiogiai (eksportas neapmokestinamas PVM ir akcizais), o netiesiogiai – per įmonių pelno ir gyventojų pajamų mokestį. Deja, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai įmanoma, kad įmonė sparčiai didina eksporto apimtį, nekurdama naujų darbo vietų ir nekeldama atlyginimų, o ir pelningumą ji gali tam tikrą laiką aukoti įsitvirtinimo nuožmios konkurencijos rinkoje labui. Tuomet produkcijos gamybos kreivė juda sau, o atseikėjamų biudžetui mokesčių suma – sau.
Žinoma, rinkos ekonomikoje prekės gaminamos ne dėl gamybos, o maksimaliam pelnui uždirbti, todėl anksčiau ar vėliau sėkmingą eksportą turėtų materializuoti „riebesnis“ bendrovės finansinis rezultatas, didesnis vidutinis darbo užmokestis ir t.t. Šį aspektą laikytume potencialiu valstybės biudžeto pajamų didėjimo rezervu artimiausioje ateityje. Pirmąjį šių metų ketvirtį nepavyko pasiekti planuoto PVM ir akcizų įplaukų dydžio ir tai lėmė tiek techniniai šių mokesčių procedūros niuansai, tiek šildymo sąskaitų nualintas gyventojų vartojimas.
