Kas geriau šalies ekonomikai: 10 mln. dolerių išleistų kalėjimo statyboms ar tiek pat gaminant išmaniuosius telefonus? O gal geriau būtų iškirsti atogrąžų miškus ir pagaminti medienos prekių už dešimtį milijonų dolerių? Arba kad užkluptų audra, kurios padarytus 10 milijonų dolerių nuostolius turėtų atitaisyti šalies bendrovės?
Jeigu ekonominės gerovės mastą vertintume pagal dabar labiausiai paplitusį gerovės rodiklį, bendrąjį vidaus produktą (BVP), visi šie dalykai valstybės ekonomikai darytų vienodą poveikį, rašo „Bloomberg“. BVP kreipia dėmesį tik į pagaminamą produkciją, o į kokybę, kaip, pavyzdžiui, visuomenės progresas ar būsena, nekreipia jokio dėmesio. BVP skaičiuoja tai, kam ir buvo išrastas – per tam tikrą laiką pagamintų prekių ir paslaugų kiekį konkrečioje šalyje – ir tai daro pakankamai gerai.
Be to, BVP nematuoja tos naudos, kurią suteikia gamta ir nesugeba paskaičiuoti laisvalaikio švietimo, švarios aplinkos poveikio mums. Arba, kaip kartą pasakė Robertas Kennedy‘is, BVP matuoja viską, išskyrus tai, kas daro mūsų gyvenimą vertingu.
Perskaičiuoti BVP metodiką
Dėl šių priežasčių vis daugiau ekonomistų kalba apie tai, kad reikėtų atnaujinti BVP skaičiavimo metodiką. Čia iškyla ir rizika, kad bus įtraukta per daug rodiklių, kuriuos paskaičiuoti labai sunku – pavyzdžiui, visuomenės gerovės lygis.
Štai keletas dalykų, į kuriuos, pasak ‚Bloomberg“, derėtų atsižvelgti.
Pirmiausia, ekonomistai turi gauti greitesnį priėjimą prie informacijos apie šalies ekonominius rodiklius, ypatingai recesijos metu.
Pavyzdžiui, iš pradžių ekonomistai skelbė, kad paskutinįjį 2008–ųjų metų ketvirtį JAV ekonomika susitraukė 3,8 procento, o vėliau peržiūrėjus statistiką paaiškėjo, kad iš tiesų susitraukimas buvo gerokai didesnis ir siekė 8,9 procento. Žmonės tik gerokai vėliau suprato, kokia prasta iš tiesų buvo situacija.
Dar vienas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį – ne į rinkose sukuriamą pridėtinę vertę, o ir tą, kurią sukuria namų ūkiai. Nesenas JAV namų ūkių tyrimas, kurio metu buvo įtrauktos ir ne tik rinkoje vertinamos prekės ir paslaugos, o taip pat ir paslaugos namų ūkiuose (sodininkų ar tarnaičių samdymas ir kt., parodė, kad šie dalykai daro įtaką ilgalaikio vartojimo prekėms ir galiausiai žymiai atsiliepia ir valstybės finansams. Jei šie dalykai būtų įtraukti į tyrimą, BVP JAV 2010 m. būtų buvęs 26 procentais didesnis.
Žalos gamtai nerodo
Svarbu ir tai, kad BVP, matuodamas vidutines namų ūkio pajamas, gali maskuoti ir didelius neatitikimus tarp namų ūkių. Jeigu darbo užmokesčio augimas visuomenėje pasiskirsto neproporcingai, BVP gali rodyti, kad darbuotojų atlyginimai šalyje kilo ir tokiu atveju, kai didžiajai visuomenės daliai jie smuko. Pavyzdžiui, neseni tyrimai rodo, kad, nors JAV BVP per pastaruosius trisdešimt metų daugiau nei padvigubėjo, vidutinės vieno namų ūkio pajamos ūgtelėjo vos 16 procentų.
Kai kurie ekonomistai pataria skaičiuojant BVP įtraukti ir poveikį aplinkai. Dabartinė sistema neįtraukia duomenų apie aplinkos taršą ir gamtinių išteklių eikvojimą. Gera žinia ta, kad laikui bėgant tobulėja skaičiavimo metodai ir gali būti, kad greitai galima bus gana tiksliai nustatyti žalą gamtai pinigine išraiška.
O kaip duomenys apie socialinę žmonių gerovę? Ši informacija svarbi, tačiau jos mato vienetai, tokie kaip Tikrasis visuomenės pažangos kriterijus (angl. Genuine Progress Indicator) nėra objektyvus, nes juos skaičiuojant visuomet susiduriama su subjektyviu vertinimu.
BVP yra universalus ir labai reikšmingas rodiklis. Bet reikėtų suprasti, kad jis apima ne viską. Didėjantis valstybės BVP neturėtų būti vienintelis valstybės tikslas, lygiai taip pat, kaip BVP lygiu neturėtų būti matuojamas žmonių gerovė.
