Susėdus prie Kūčių stalo pagerbiamos ir mirusiųjų vėlės (vaišės ant stalo skirtos ir joms). Tad, ši vakarienė yra ir gyvųjų ir mirusiųjų. Kūčios, tai ir krikščionybės ir mūsų senųjų tradicijų santarvė. Krikščionybėje, Kūčios yra laukimo, ramybės, susikaupimo vakaras, Kalėdų išvakarių vigilija. Pagonybėje, tai gamtos virsmas, saulėgrįža, laukimas susijęs su gamtos atgimimu.
Dvylika dienų prieš Kalėdas imama laukti šios šventės. Gruodžio tryliktoji – šventosios Liucijos diena labai sureikšminama visame Baltijos regione. Nuo gruodžio 13 dienos stebimi ir pranašaujami kitų metų orai. Per šią saulėgrįžos šventę atsirado ir Kristaus gimimo diena, kadangi nežinoma kada Kristus gimė, tad ši data pasirinkta labai įžvalgiai. Kaip senose tradicijose sugrįžtančios saulės laukimas, taip krikščionių pasauliui Kristaus gimimas yra kaip saulės užtekėjimas.
Paprastai Kūčių dieną buvo puošiama eglutė. Labiausiai įtikinanti versija, kodėl ji puošiama štai tokia: ankstyvaisiais viduramžiais, siekiant šviesti prastuomenę, būdavo rengiami bažnytiniai vaidinimai. Ir, vaidinime, vaizduojančiame Kristaus gimimą, buvo ir pasaulio sutvėrimo tema su Adomu ir Ieva bei Rojaus medžiu. Rojaus medžiui pavaizduoti žiemą reikėjo visžalio krūmo ar medžio, kurį apkabinėdvo obuoliais. XVI amžiuje šie vaidinimai nebebuvo rengiami, bet žmonės, greičiausiai, tokį Rojaus medį ėmė puošti savo namuose.
Kūčių diena yra pasninko diena. Vakarieniauti pradedama užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Ant stalo dedama šieno, uždengiama balta staltiese, šieno dedama ir pastalėn. Paprastai būna ne mažiau kaip 12 pasninko valgių. Mirusiam šeimos nariui paliekama vieta prie stalo ir padedama lėkštė, kurioje uždegama žvakelė. Prieš valgant vakarienę pasimeldžiama, laužomi kalėdaičiai.
Ragaujami visi esantys ant stalo valgiai: kūčia, kūčiukai, avižinis kisielius (ar spanguolių kisielius), maltiniai, barščiai su grybais, grucės košė, žuvis ir silkė, duona ir pyragas, obuoliai ir pan. Iki krikščionybės buvo valgoma ir mėsa, vėliau ją pakeitė žuvis. Manoma, kad kūčiukai, tai duonelė skirta vėlėms pamaitinti, kadangi mūsų protėvių daug šioje žemėje, tai ir dubuo su kūčiukais turėtų būti didelis.
Obuoliai simbolizuoja Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, grūdų mišiniai – derlingus metus, medus – šviesą ir sveikatą, žuvies patiekalai – apaštalus žvejus, stebuklingą Simono tinklų pripildymą bei minios pamaitinimą dviem žuvimis. Spanguolės – apsauga nuo priešų. Labai svarbus patiekalas buvo avižinis kisielius, jo spalva, skonis, tikėta, kad jis lėmė ūkio ir šeimos narių sėkmę. Jo gaminimo procesas neatsiejamas nuo žodinių formulių ir užkalbėjimo elementų. Užraugdavo duonkubilyje, raugindavo bent tris dienas, vaikai turėdavo bėgt apie trobą, kad jis stingtų. Jį aukodavo ir vėlėms ir vėjui: statydavo ant lango, kabindavo šaukštu ir mėtydavo pro langą arba nešiodavo apie namą. Jis, kaip ir duona, buvo žegnojamas.
Burtai. Iš po staltiesės ištrauktas šiaudas rodo gyvenimo trukmę ilgas – ilgą gyvenimą, trumpas – trumpą. Kokių grūdų po staltiese, po šienu būna daugiausiai – tokių javų daugiausiai ir sėdavo. Iš avižinio kisieliaus paviršiaus spręsdavo apie ateinančių metų sėkmę. Žvaigždėtas dangus – derlingi metai, dėslios vištos, daug grybų, smarkus vėjas – daug riešutų, lietus – geri miežiai. Buvo manoma, jog Kūčių naktį, galima išgirsti ką kalba gyvuliai. Taip pat vidurnaktį šuliniuose vanduo pavirsta vynu, kurio išgėrus žmogus tampa visažiniu.
Ypač svarbūs vedybų burtai: iš kurios pusės šunys loja, iš ten laukti piršlių, kiek vienu ypu atneši malkų, jei jų skaičius porinis – ištekėsi ateinančiais metais, jei ne – teks laukti dar metus. Kurios merginos padėtą kūčiuką ant slenksčio ar grindų trobon įleistas šuo suės – ta ištekės. Nematant, po viena lėkšte paslepiamas žiedas, po antra – rožančius, o po trečia rūtos šakelė, mergina ištraukusi žiedą – ištekės, rožančių – liks senmerge, o rūtą – liks dar mergauti.
Prieš Kūčias stengdavosi užbaigti visus darbus, susitaikyti su žmonėmis su kuriais būdavo susipykę, taip pat atiduodavo skolas, jei kam skolingi. Tik apsivalęs žmogus, atlikęs išpažintį ar tam tikras apeigas, susitaikęs, gali sėsti prie Kūčių stalo. Daug senų ir gražių tradicijų yra išsaugojusi lietuvių tauta, tad, labai svarbu išlaikyti, tai ką turime.
