REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nejaučiant kalbos barjero ir gebant nesunkiai perprasti aplink sklandančią informaciją, nekyla sunkumo tiek įsidarbinant, tiek siekiant žinių.

REKLAMA
REKLAMA

Šiemet studijas baigusi Rita Rakauskaitė, galima sakyti, yra iššūkių mėgėja. Ketverius metus Vilniaus universitete trukusių studijų metu ji sugebėjo pasimokyti trijose šalyse, keturis kartus įsidarbinti ir vieną kartą sau prisiekti – tobulėjimui ribų nėra.

REKLAMA

Gavo ne tai, ko norėjo

Rita iš tų merginų, kuriai, kaip sakoma, Dievas davė ir dar dribtelėjo. Turi „gerą galvą“ ir krūvelę kasdienybėje praverčiančių asmeninių savybių. Įvertindama tai, ji nutarė save palepinti ne kokia nors prestižine laikoma specialybe, o tokia, kuri jai gaivintų kasdienybę ir būtų miela mokytis.

– Kadangi mėgstu skaityti knygas, pagalvojau, kad studijuoti leidybą turėtų būti įdomu, – sako Rita.

REKLAMA
REKLAMA

Ir specialybės aprašyme buvo taip patraukliai žadama, jog baigus bus „galima įsidarbinti reklamos, informacijos vadybos, rinkodaros srityse, dirbti žurnalistinį darbą“ ir panašiai.

Gražios vizijos „įsitaisyti“ širdžiai mielame darbe išgaravo Ritai pradėjus ieškoti darbo.

– Pasirodo, visų tų puikių profesijų aprašymas ir yra tik profesijų aprašymas, realiai aš netikau niekur. Negalėjau žurnale dirbti redaktore, negalėjau ir maketuotoja dirbti.

Tiesa, rodos, visų absolventų trokštama laimė po studijų įsidarbinti nusišypsojo – po tris savaites trukusių darbo paieškų Rita įsidarbino komunikacijų direktorės asistente privačioje lietuviškoje aviacijos mokykloje. Tačiau po poros mėnesių darbo mergina suvokė nesanti tas, kas nori būti, pasaulyje dar yra milijonai galimybių save atrasti iš naujo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Dirbau nuoširdžiai, daug savęs atiduodavau darbui, ateityje tikrai būčiau kilusi karjeros laiptais, įsitvirtinusi kompanijoje. Ta mintis mane labai nuliūdino. Mačiau, kaip aš „užsibūnu“ kokiai 20-čiai metų, kaip pilkėja mano gyvenimas. To tikrai nenorėjau.

Patirties sėmėsi iš asmenybių

Kai kas tokį jauno žmogaus pasiryžimą atrasti savo vietą po saule gali palaikyti nutrūktgalvišku, tačiau, kita vertus, būtent žinojimas, kaip padaryti save laimingą, yra kur kas brandesnis nei pasidavimas aplinkybėms. Nors pripažindama, kad universitetas jai neįdavė į rankas profesijos, Rita studijų jame nekeistų į nieką. Anot jos, akademinis laikotarpis atvėrė galimybes, išmokė savarankiškumo ir padrąsino nebijoti rinktis. O atradimų pradžia Ritai prasidėjo antrajame kurse patekus į tarptautinę studentų vasaros stovyklą (ISSS), kurioje ji buvo viena 55 šalių studentų, išvykusių į Hemskergą (Olandija) mokytis elektroninės leidybos.

REKLAMA

Trečiajame studijų kurse, pavasarį, Ritą paviliojo ERASMUS studentų mainų programa. Po dviejų mėnesių turkų kalbos kursų Ankaroje (Turkija), mergina išsiunčiama į Stambulo Bahcesehiro universitetą, laimėjusi 350 eurų mėnesinę stipendiją ji keturis mėnesius mokėsi prekės ženklo vadybos, fotografijos meno, reklamos kūrimo. Rita sako gerte gėrusi žinias, viskas buvę įdomu.

Įdomu, kad su susižavėjimu mergina pasakoja ne apie pačius dalykus ir įgytas žinias – jos akys žiba pradėjus pasakoti apie ją lydėjusių dėstytojų asmenines savybes. Reklamos mokiusi argentinietė dėstytoja pasižymėjo optimizmu ir plačia šypsena, prekės ženklo vadybą dėstęs 80-metis dėstytojas, dirbęs „Coca cola“ kompanijoje, tryško energija, o meno teorijos dėstytojas, kalbėdamas apie postmodernizmą, užšoko ant stalo. Kiekviename sutiktame žmoguje Rita atrado ką nors tinkamo sau.

REKLAMA

Linksmino turkus, ir anglus

Pakerėta šalies, mergina nutarė iki ketvirtojo kurso pradžios likti Turkijoje ir įsidarbinti. Darbą viešbutyje Ritai rekomendavo pažįstama lietuvaitė. Pramogų organizavimas – toks buvo darbas, kurį Ritai pavyko rasti.

– Prieš išvykdama į Didimą, internetu visiems savo draugams išsiuntinėjau savo koordinates, kur važiuoju ir kur ketinu dirbti – jei mane pagrobtų, kad jie žinotų, kur ieškoti, – juokiasi Rita.

Didime mergina buvo įdarbinta aštuonių jaunų žmonių kolektyve, su kuriais penkių žvaigždučių viešbutyje buvo atsakingi už lankytojų linksminimą. Pareigos – vesti aerobikos pratimus baseine, prižiūrėti vaikus, viešbučio vakaro programose teko ir vaidinti, ir šokti. Mergina su šypsena prisimena pirmuosius išbandymus. Vaikų žaidimų organizavimui mergina buvo paskirta dirbti su nė žodžio angliškai nesuprantančia turkaite.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Tu eiti, aš būti, – pirmuosius padrikus pašnekesius turkų kalba prisimena Rita, kai su kolega mėgindavo susišnekėti žodžių kratiniais.

Vėliau, anot Ritos, merginos viena kitą perkando, ir susirodydavo ir susišnekėdavo – patobulėjo Ritos turkų kalba. Nepaisant pasiklystant vertime kylančių sunkumų, suvaldyti būrį mažų turkų ir anglų vaikų Ritai buvo iššūkis.

– Juk mažamečiui turkui nepasakysi „sorry“, aš nekalbu turkiškai, tad tu, mielasis, nedalyvausi žaidime. Buvo visko, laimei, turkų vaikai nuolaidesni, meilesni. Ne tokie kaip anglai, su kuriais nekilo problemų susišnekėti, tačiau buvo nelengva juos suvaldyti.

REKLAMA

Vienas arogantiškas anglų paauglys apkaltino Ritą smurtavimu, kai ši mėgino jį suvaldyti išdykaujantį prie čiuožyklos. Rita buvo iškviesta pas administraciją „ant kilimėlio“ pasiaiškinti. Laimei, įvykį stebėjęs norvegas paliudijo, kad Rita tiesiog atliko savo darbą mėgindama jį apsaugoti.

Kaltino save žmogžudyste

Be vaikų priežiūros, Ritai tekdavo dalyvauti pasirodymuose – vaidinti viešbučio lankytojams. Mergina neatsistebi turkų lėkštumu – trumpų, neva juokingų vaidinimų pagrindinis „akcentas“ – kaip kas nors ką nors nuskriaudžia, suduota, pažemina ir susikeikia. Be šios pramogų dalies, turkiškos muzikos vakaronių metu ji turėdavo su kolegėmis vaikščioti tarp stalelių ir „užvesti“ lankytojus šokti. Viena tokių vakaronių merginai baigėsi akistata su mirtimi. Tarp kitų lankytojų, kuriuos ji šokdino, teko turkų muzikos ritmu patrypti ir su penkiasdešimtmečiu anglu. Kuris, praėjus dešimčiai minučių po to, kai Rita apleido renginį, mirė nuo infarkto.

REKLAMA

– Tai mane sukrėtė. Jaučiau kaltę, kad aš jį numarinau. Nors mirusiojo artimieji mane ramino, kad anglas buvo ligotas ir teigė neįžvelgiantys mano kaltės, norėjau viską mesti ir važiuoti namo, – pasakoja mergina. – Be to, buvau labai pavargusi. Mano darbas buvo nuolatos būti geros nuotaikos ir ją kelti kitiems, o kartais norėdavosi tiesiog ilsėtis ir liūdėti.

Išmoko mandagiai bartis

Sunkumai merginą ne palaužė, bet įkvėpė, stumtelėjo. Grįžusi Lietuvon baigti ketvirtojo kurso, užuot akademinei praktikai likusi gimtinėje, nusprendė žūtbūt vykti į užsienį. Per tris savaites ji susirado galimybę stažuotis Anglijoje. Įsidarbinusią disleksijos sutrikimų turinčių vaikų knygų leidykloje sekretore merginą pasitiko nauji iššūkiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Iki tol maniau, jog puikiai moku anglų kalbą, tačiau vos suskambėdavo telefonas, bėgdavau šalin prašydama, kad kas nors atsilieptų – bijojau nesuprasti klientų pageidavimų. Nežinojau visų su leidyba susijusių terminų, – juokdamasi savo pirmuosius sunkumus pasakoja mergina.

Per porą mėnesių Rita ne tik išmoko įsiklausyti klientų pageidavimus, bet ir griežtai išsakyti savo įmonės lūkesčius ir išsireikalauti palankių sąlygų.

– Išmokau griežtai pasakyti „gal galėtumėte“. Neįtikėtina, kaip anglai mandagiai barasi. Mano vadovė su klientais telefonu kartais kalbėdavo itin pakeltu tonu, tačiau šaukimą lydėdavo mandagūs žodžiai „prašom, ačiū, gal galėtumėte“, – savo išmoktas pamokas dėstė mergina.

REKLAMA

„Tereikia labai to užsinorėti“

Po stažuotės Anglijoje ir baigtų studijų mergina įsidarbino privačioje lietuviškoje aviacijos kompanijoje. Atėjus laikui rinktis, likti Lietuvoje ar tęsti iššūkių ir nežinomybės kupiną jaunatvišką gyvenimo būdą, mergina pasuko antruoju keliu. Sako nenorinti būti apribota specialybių sąrašo, kuris banaliai nusako tai, kuo neva žmogus esi ir galėtum būti. Galimybės, anot merginos, „kažkuo būti“ daug platesnės už tą sąrašą.

Savęs atradimą nuolat sau teikiant krūvelę iššūkių ir juos įveikiant galima palyginti su smalsumu nepažįstamam miestui. Rita vaizdžiai nusako tą smalsumą, kai būnant svetimame mieste norisi įveikti kelio atkarpą ir pamatyti tuos nuostabius dalykus už kampo. „O aš tai sugebėčiau? – klausi savęs susidūręs su nauju iššūkiu, o gavęs atsakymą „o taip“ prapleti savęs matymą ir, rodos, pasaulis sumažėja. Gali pasiekti ir tai, ko nori, ir tai, kas regis, nepasiekiama.

REKLAMA

Šiuo metu mergina siekia stažuotės užsienyje. Metalo perdirbimu besiverčianti čekų kompanija pasiūlė jai darbą – ištirti Lietuvos rinką. Rita ir vėl pasirinkimų kelyje – griebti darbą, tačiau norisi siekti tarptautinės rinkodaros mokslų Norvegijoje. Į klausimą „ar sugebėčiau?“ mergina girdi atsakymą – „žinoma“. Rita nesijaučia įsprausta į rėmus, anot jos, tobulėjimui ribų nėra.

Margarita PŪDŽIUVIENĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų