REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Olimpiniai sportininkai yra vieni labiausiai atsidavusių žmonių pasaulyje, tačiau šie septyni varžovai padarė viską, kad tik įgyvendintų savo svajones, ir kad jų šalis jais didžiuotųsi.

Olimpiniai sportininkai yra vieni labiausiai atsidavusių žmonių pasaulyje, tačiau šie septyni varžovai padarė viską, kad tik įgyvendintų savo svajones, ir kad jų šalis jais didžiuotųsi.

REKLAMA

Portalas tv3.lt siūlo pažvelgti į kai kurių iš jų istorijas.

Olimpinis plaukikas, ką tik išmokęs plaukti

Ericas „ungurys“ Moussambanis

Likus 12 mėnesių iki 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių, Ericas Moussambanis dar niekuomet nebuvo išvykęs iš savo gimtosios šalies – mažytės Pusiaujo Gvinėjos – kur dauguma gyventojų per dieną uždirba vos vieną dolerį.

Užsitikrinęs savo vietą olimpinėse žaidynėse – nors jis nedalyvavo nei vienoje atrankoje – E. Moussambanis pradėjo mokytis plaukti. Vienintelis jam prieinamas baseinas priklausė vietiniam viešbučiui, kurio šeimininkas leido sportininkui jame plaukioti nuo 5 iki 6 ryto, tačiau tik tris kartus per savaitę. Prieš atvykdamas į Sidnėjų, jis niekada nebuvo matęs olimpinio baseino, o juo labiau tokiame plaukiojęs.

E. Moussambani neturėjo jokio trenerio, jokių juostų, jokių įrankių, su kuriais galėjo sekti savo pasiekimus. Jo treniravimosi procesą dar labiau apsunkino komunikacijos nesusipratimas – jis manė patekęs į 50 m varžybas, kai iš tikrųjų jis užsitikrino vietą 100 m ištvermės plaukime.

REKLAMA
REKLAMA

Atėjus lemtingai dienai, pradėjo dėtis dar keistesni dalykai. Vienas iš trijų plaukikų, E. Mousambanis buvo vienintelis varžovas, kuris nebuvo diskvalifikuotas už ankstyvą startą. Jis, stebint 17 000 žiūrovų, už šansą patekti į finalą, lenktyniavo tik su laiku.

REKLAMA

Nepaisant komentatoriaus Andriano Moorhouse‘o pastabos: „Nepanašu, jog šiam vaikinui pavyks“, plaukikas pakerėjo australų širdis. Ir nors jam nepavyko patekti į finalą, jis finišavo po 1 minutės ir 53 sekundžių.

Tai buvo pats lėčiausias plaukimas per visą olimpinių žaidynių istoriją, tačiau geriausias asmeninis sportininko rezultatas.

Tarptautinė žiniasklaida praminė jį „unguriu Eriku“, ir jis buvo laikomas olimpinio idealo, kad svarbiau yra ne laimėti, o dalyvauti, įsikūnijimu.

Vis dar varvėdamas po savo alinančio žygdarbio, interviu metu E. Moussambani sakė: „Pirmuosius 50 metrų viskas buvo gerai, tačiau per antruosius 50 metrų pradėjau nerimauti, ir pagalvojau, kad man nepavyks. Tuomet kažkas nutiko. Manau, kad tai buvo žmonių palaikymas. Labai, labai didžiuojuosi. Man tai vis tiek yra nuostabus jausmas, ir man patiko, kai pabaigoje man visi plojo. Jaučiausi taip, lyg būčiau laimėjęs medalį.“

REKLAMA
REKLAMA

E. Moussambanis dabar yra vyriausiasis Pusiaujo Gvinėjos plaukimo komandos treneris, o jo dėka šalyje buvo pastatyti du 50 m plaukimo baseinai.

Gimnastė, iškovojusi auksą su beveik lūžusia kulkšnimi

Kerri Strug

Atėjus 1996 m. olimpinėms žaidynėms, amerikietė Kerri Strug treniravosi jau 16 metų. Savo gimnastikos kelią ji pradėjo būdama trylikos.

Jungtinių Amerikos Valstijų moterų komanda žaidynėse turėjo labai sėkmingą startą, o žiniasklaida net gi vadino jas „nuostabiuoju septynetu“. Tačiau olimpinėms žaidynėms įpusėjus, tapo aišku, kad ir rusės yra stiprios varžovės.

Nepaisant merginų pastangų, atėjo Kerri Strug pasirodymui, JAV jau buvo praradusi lyderės poziciją. Per pirmąjį šuolį. K. Strug pasitempė savo kulkšnį, o supratusi, kad jai vėl reikės žengti ant platformos, ji nuoširdžiai paklausė savo trenerio: „Ar mums to reikia?“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

JAV viltis iškovoti auksą priklausė tik nuo paskutinio Kerri šuolio, taigi ji nušlubavo ant pakylos antrajam bandymui. Jos pasirodymas buvo neįtikėtinas, o jos šuolis buvo beveik tobulas, kadangi ji nusileido ant abiejų savo kojų. Tai buvo pirmasis kartas nuo 1948 m., kai šioje rungtyje auksą iškovojo ne Rusija.

Tačiau iškart tapo aišku, kad Kerri smarkiai susižeidė. Ji krito ant kelių, ir jei prireikė pagalbos, kad ji galėtų palikti platformą. Kerri ant medalių podiumo nunešė komandos treneris Bela Karolyi, o po ceremonijos ji buvo paguldyta į ligoninę dėl III laipsnio čiurnos raiščių patempimo ir sausgyslių pažeidimų. „Žmonėms atrodo, kad šios merginos yra trapios lėlės. Tačiau jos tokios nėra. Jos yra pavojingos“, – susirinkusiems žurnalistams sakė B. Karolyi.

REKLAMA

K. Strug tapo nacionaline heroje. Ji susitiko su prezidentu Billu Clintonu, dalyvavo pokalbių laidose visoje JAV ir pateko ant „Sports Illustrated“ viršelio. Kalbėdama su žiniasklaida ji sakė: „Tai yra olimpinės žaidynės. Apie tai svajoji dar nuo penkerių metų. Neplanavau sustoti.“

Sportininkas, kuris privalėjo finišuoti, net su nutrūkusia pakinkline sausgysle

Derekas Redmondas

1992 m. 400 m finalas sugraudino visą pasaulį. Ne tik dėl užuojautos sužeistam Derekui Redmondui, bet ir dėl jo istorijos, sujaudinusios kiekvieną tėvą ir žiūrovų viduje esantį vaiką.

Skausmas D. Redmondui buvo pažįstamas. Sportininkas buvo priverstas pasitraukti iš 1988 m. Seulo olimpinių žaidynių dėl tendinito, o 1986 m. Sandraugos žaidynėse jis negalėjo dalyvauti dėl rimtos pakinklinės sausgyslės traumos. Tai, kas nutiko 1992 m. olimpinėse žaidynėse, buvo žmogaus, neleidusio traumoms jo sustabdyti, ryžtas.

REKLAMA

Kalbėdamas su žurnalistais D. Redmondas prisiminė: „Tądien viskas vyko sklandžiai. Turėjau labai gerą pradžią, o tai man yra neįprasta. Manau pirmas sureagavau į pistoletą. Mano įprasta taktika yra pasiekti pirmąjį vingį ir tuomet kokius 30 m bėgti kuo sparčiau. Bet kai išsitiesiau, aš buvau jau beveik įveikęs visą vingį, nubėgau daug toliau nei įprastai, todėl nusprendžiau nesivarginti  ir pataupyti energiją, jei man tektų pakovoti dėl finišo. Maždaug po trijų žingsnių, pajutau pokštelėjimą.“

Tą pokštelėjimą sukėlė jo pakinklinė sausgyslė. D. Redmondas iš skausmo suklupo ant žemės. Buvo aišku, kad vyras buvo rimtai sužeistas. Tačiau vietoje to, kad jis būtų leidęs sau palikti varžybas ant paramedikų neštuvų, vyras savo poelgiu sužavėjo pasaulį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

D. Redmondas atsistojo, ir sunkiai šlubuodamas pabandė pasiekti finišą. Kol žiūrovai atsistoję plojo sportininkui, jo tėvas prasiveržė pro apsaugą ir atbėgęs prie savo sūnaus apglėbė D. Redmondą. Jie finišavo kartu.

Pasakodamas apie tą dieną, Dereko tėvas prisiminė, kaip jis sakė savo sūnui sustoti. Tačiau kai paaiškėjo, kad sportininikas buvo pasiryžęs finišuoti, jis pasakė: „Na, tuomet finišuosime kartu. Net ir dabar, man būtų sunku pasakyti, kaip ar kodėl aš tai padariau. Tai buvo spontaniška reakcija, lyg būčiau pamatęs, kaip ji partrenkia automobilis.“

D. Redmondo ryžtas dabar leidžia sportininkui keliauti po pasaulį, sakant motyvacines kalbas.

Disko metimo medalininkas, prieš tai niekada nematęs disko

Robertas Garrettas

1896 m. buvo surengtos pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės. Tačiau jos buvo visiškai nepanašios į šiandienines olimpines žaidynes. Jose dalyvavo 14 valstybių, kurios varžėsi 43 rungtyse dešimtyje sporto šakų, o kai kurie žaidėjai į jas atvyko nežinodami, ko tikėtis.

REKLAMA

Vienas tokių sportininkų buvo Robertas Garrettas. Studijų metais amerikietis pasižymėjo savo lengvosios atletikos sugebėjimais, o į olimpines žaidynes jis pateko per savo mylimiausią rungtį – rutulio stūmimą. Vienas jo profesorių pasiūlė jam dalyvauti ir disko metimo rungtyje. Vienintelis dalykas, kurį R. Garrettas tuo metu žinojo, kad ši rungtis vykdavo ir senovės Graikijoje, tačiau jis nė neįsivaizdavo, kaip tas diskas atrodė, kaip jį reikia mesti, ir kas galėtų padėti jam pasiruošti. Tačiau pati sudėtingiausia problema buvo paties disko gavimas.

R. Garrettas paprašė klasikos departamento pagalbos. Jie peržiūrėjo įvairius senovės įrašus, ir, kaip pasakojama, nupiešė disko atvaizdą, remdamiesi iliustracijomis ant senovės graikijos vazų. Tuomet jis paprašė kalvio nukalti šį diską. Tiesa, jis buvo maždaug 11 kg per sunkus ir 12 cm per platus, todėl buvo praktiškai neįmanoma jo išmesti.

REKLAMA

Žinoma, buvo tikėtasi, kad šią rungtį laimės graikai, kurie gražiu ir klasikiniu stiliumi, vaizduojamu visame graikų mene, metė diską į orą, kur jis po sklandaus skrydžio grakščiai nusileido ant žemės. R. Gerrettas greitai suprato savo klaidą, tačiau jis vis tiek nusprendė dalyvauti dėl savo malonumo.

Jo stilius buvo nerangus, kiek primenantis kūjo metimą. Ji vis sukosi ir sukosi ratu, o išmetus diską į orą jis vinguriuodavo, kol galiausiai greitai krisdavo žemėn. Po pirmųjų dviejų metimų jis tapo tikru pajuokos objektu. Tačiau trečiasis jo metimas buvo sėkmingas ir diskas sklandžiai skriejo oru, kol nusileido 48 cm toliau negu jo artimiausio priešininko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žiūrovas iš Amerikos Burtonas Holmesas rašė: „Visi buvo apstulbę. Graikai buvo nugalėti savo pačių klasikinėje rungtyje. Juos pribloškė aukštesni amerikiečių įgūdžiai ir drąsa, suteikiantys jiems antgamtinį nenugalimumą, leidžiantį atsisakyti treniruočių ir laimėti rungtyse, kurių jie dar niekada nėra matę.“

R. Gerrettas laimėjo disko metimo ir rutulio stūmimo auksą bei iškovojo sidabrą šuolio į aukščio ir į tolį rungtyse.

Bėgikas, nugalėjęs Hitlerį

Jesse Owensas

Garbę rengti olimpines žaidynes Berlynas gavo dveji metai prieš Hitleriui tampant Vokietijos kancleriu ir įvedant nacių režimą. Iš pradžių jam nepatiko, kad Vokietija turės rengti žaidynes, tačiau kai jis sužinojo apie Tarptautinio olimpinio komiteto planus transliuoti šį renginį per televiziją, jis pamatė tobulą propagandos skleidimo galimybę.

REKLAMA

Mažumos Vokietijoje, o ypač Berlyne, tuo metu patyrė siaubingą prievartą, ir pasaulis jau buvo pradėjęs tai pripažinti. Tačiau savimi pasitikintys naciai laikėsi savo fanatiškų įsitikinimų, ir žaidynes laikė tobula galimybe skleisti rasinės viršenybės idėjas, teigdami, kad olimpiada yra skirta tik arijams, todėl žaidynėse negalės varžytis jokių kitų rasių žmonės. Susidūrę su masiniu boikotu, naciai atšaukė savo reikalavimus ir į Vokietijos moterų komandą netgi įtraukė vieną žydę.

Atvykus sportininkams, naciai slėpė savo antisemitinę propagandą, tačiau įtampa vis tiek buvo jaučiama.

Po ilgų diskusijų boikotuoti žaidynes, JAV nusprendė leisti savo sportininkų komandai, kurioje buvo ir 10 afroamerikiečių, vykti į Berlyną. Jie suprato, kad stiprūs juodaodžiai sportininkai padės kovoti su nacių rasinės viršenybės idėjomis. O tikra žvaigžde tapo Jesse Owensas.

REKLAMA

J. Owensas laimėjo keturis aukso medalius: 100 m bėgime, šuolyje į tolį, 200 m bėgime ir 4x100 m estafetėje. Šie sportininko pasiekimai nebuvo pagerinti iki pat 1984 m.

J. Owensas Berlyne tapo tikra žvaigžde. Atvykęs, jis buvo sutiktas minios moterų gerbėjų, skanduojančių „kur yra Jesse?“, ir mosuojančių žirklėmis, su kuriomis jos norėjo sukarpyti sportininko drabužius. Kai vokiečių sportinės aprangos prekės ženklas „Adidas“ paprašė jo per rungtynes dėvėti „Gebrüder Dassler Schuhfabrik“ batus, jis tapo pirmuoju juodaodžiu sportininku, turėjusiu rėmėjus.

Net Hitleris liko sužavėtas. Nors daugelis pasakoja, kad Hitleris ignoravo sportininką, iš tikrųjų buvo kitaip. Kadangi iš pradžių jis sveikino tik Vokiečių sportininkus, Hitleris susilaukė nemažai kritikos, ir jam buvo liepta pasirinkti: arba sveikinti visus sportininkus, arba nei vieno. Jis pasirinko antrąjį variantą. Net pats J. Owensas sakė: „Hitleris į stadioną atvykdavo tam tikru laiku, ir tam tikru laiku jį palikdavo. Taip jau nutiko, kad jis turėjo išeiti prieš apdovanojimų ceremoniją po 100 m. Bet prieš jam išeinant, aš ėjau duoti interviu ir praėjau pro jo ložę. Jis man pamojavo, o aš pamojavau atgal. Manau yra neskoninga kritikuoti šį svarbų asmenį kitoje šalyje.“

REKLAMA
REKLAMA

Sklando gandai, kad egzistuoja nuotrauką, kurioje Fiureris spaudžia J. Owenso ranką. Ericas Brownas, Didžiosios Britanijos naikintuvo pilotas, „BBC“ dokumentiniame filme pasakojo: „Aš iš tikrųjų mačiau, kaip Hitleris spaudė ranką Jesse Owensui ir pasveikino jį su jo pasiekimais.“

Olimpietė, išgelbėjusi 20 žmonių

Yusra Mardini

Yusra Mardini yra vos 18, tačiau ji jau yra nemažai iškentėjusi. Pabėgėlė iš Sirijos atstovavo pabėgėlių komandai Rio 2016 m. žaidynėse, kur ji dalyvavo 100 m plaukimo nugara ir 100 m plaštake rungtyse. Nors medalio laimėti jai nepavyko, jos pasiekimai už olimpiados ribų yra neįtikėtini, ypač prisiminus jos amžių. Visi šie dalykai leidžia ją vadinti tikra heroje.

Prieš paliekant Siriją, Y. Mardini buvo sulaukusi savo valstybės olimpinio komiteto palaikymo, tačiau situacija jos tėvynėje darėsi vis pavojingesnė ir pavojingesnė. Netrukus ji treniravosi baseinuose, kurių stogus buvo sugriovusios bombos. Likti ten pasidarė nebesaugu.

Ji išvyko į Graikiją pro Turkiją. 20 žmonių išplaukė į Turkijos valtyje, kuri buvo sukurta plukdyti šešis žmones. Kelionei vos prasidėjus sugedo jos variklis. Y. Mardini ir dar trys joje buvę keleiviai nematė jokio kito pasirinkimo, kaip tik patiems plukdyti valtį, kad ši neapvirstų. Jie plaukė ištisas tris valandas.

REKLAMA

„Tik mes keturiese mokėjome plaukti, – pasakojo mergina. – Viena ranka laikiau prie valties pririštą virvę, o iriausi abiem savo kojomis ir viena ranka. Šaltame vandenyje plaukėme tris su puse valandos. Atrodo, kad tavo kūnas jau tuoj pasiduos. Nežinau, ar sugebėčiau tai apibūdinti.“

Merginai įsikūrus Berlyne, treneris Svenas Spannekrebsas greitai pastebėjo jos potencialą ir pradėjo ją treniruoti galvodamas apie 2020 m. olimpines žaidynes. Tačiau dėl pabėgėlių olimpinės komandos įkūrimo, jos kelias į žaidynes buvo daug trumpesnis.

Plepus maratono čempionas, nežinojęs taisyklių

Emilis Zatopekas

1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse, bėgikas iš Čekoslovakijos jau buvo laimėjęs 5000 m ir 10 000 m auksą. Tačiau įsimintiniausias jo pasiekimas buvo paskutinės minutės sprendimas žaidynėse nubėgti pirmąjį savo maratoną.

Emilis Zatopekas dėl savo plepumo buvo vadinamas visų draugu, o pati mėgstamiausia jo vieta pokalbiams buvo bėgimo trasa. Kadangi jis bėgo ilgas distancijas, tai leido jam artimiau susipažinti su jo varžovais. Tai erzino organizatorius, kurie atsisakė paaiškinti jam maratono taisykles.

Tačiau E. Zatopekas nesutriko. Jis nusprendė atsipalaiduoti ir paprasčiausiai sekti savo varžovus ir daryti taip, kaip daro jie. Jis greitai pasivijo maratono lyderį, britą Jimą Petersą. J. Petersas anksčiau buvo ilgų distancijų bėgikas, tačiau po žeminančio pralaimėjimo E. Zatopekui 10 000 m bėgime, ji nusprendė bėgti maratonus. Taigi kai J. Petersas išgirdo žodžius „Labas, aš esu Zatopekas“, jis puikiai žinojo, kas jis toks.

REKLAMA

Lenktynėms įpusėjus, E. Zatopekas paprašė J. Peterso patarimo. „Jimai, – pasakė E. Zatopekas. – Ar toks tempas nėra per greitas?“ „Ne, – atsakė J. Petersas. – Jis nepakankamai greitas.“

Nors šis komentaras buvo pasakytas juokais, E. Zatopekas jį priėmė rimtai ir pradėjo bėgti greičiau. Galiausiai jis laimėjo maratoną ir netgi pagerino pasaulio rekordą.

Kadangi jis nebuvo susipažinęs su maratono taisyklėmis, E. Zatopekas praleido visas galimybes atsigerti, užkąsti ir atsigaivinti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų