REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ir nors pasaulyje vyksta rimtos diskusijos ar dešiniųjų vyriausybių pasirinktas vadinamas “griežto taupymo„ kelias yra teisingas, Lietuvoje ši pozicija tarsi ir nekvestionuojama, o viešoje erdvėje dominuojantys bankiniai ekspertai atkakliai perša nuomonę, jog kito kelio nėra ir nebuvo. Kartais jau tapdami kone dabartinių valdančiųjų propagandininkais. Dar daugiau – tie patys bankiniai ekspertai net mėgina įspėti partijas, jog pasikeitus vyriausybei, finansų ministerijai privalo vadovauti vos ne toks pats kaip I. Šimonytė “griežto taupymo“, o iš tikrųjų brangaus skolinimosi (aišku, iš jų bankų) šalininkas...

REKLAMA
REKLAMA

Kodėl bankiniai ekspertai šį kelią, kuris kol kas dar neišvedė nei vienos šalies iš ekonominės depresijos, atkakliai gina, atskleidžia Nobelio premijos laureatas P. Krugmanas savo knygoje “Įveikime ekonominę depresiją„. Pateiksiu kiek ilgesnę jo citatą: “ko trokšta griežto taupymo šalininkai, - fiskalinės politikos, kuri kovoja ne už darbo vietų kūrimą, o už deficito mažinimą, ir pinigų politikos, kuri liguistai kaunasi net su infliacijos užuomina ir didina palūkanų normas tada, kai nedarbas milžiniškas, - tai pamatysite, kad iš tiesų visa tai tarnauja kreditoriams, taigi tiems, kurie skolina sąskaita tų, kurie skolinasi ir / ar dirba, kad pragyventų. Kreditoriai (o Lietuvos atveju, skandinaviški bankai – aut.past.) nori, kad vyriausybė teiktų pirmenybę jų interesams ir pirmiausia pasirūpintų jų pinigais, tad jie prieštarauja bet kokiems pinigų politikos veiksmams, kurie dėl mažesnių palūkanų normų susiaurina galimybes gauti didesnį pelną arba dėl infliacijos sumažina jų reikalavimų vertę“.

REKLAMA

Būtent taip viskas vyksta ir Lietuvoje. Tiesa sakant, mūsų atveju dar blogiau. Jei kai kuriose eurozonos šalyse iš tiesų buvo didelis biudžeto deficitas ir valstybės skola, tai Lietuvoje nieko panašaus niekada nebuvo. Mes vykdėme Mastrichto kriterijus, o visos ligšiolinės vyriausybės laikėsi finansinės disciplinos, ir tik dėl labai nežymiai didesnės infliacijos 2006-ais neprisijungėme prie euro. Net ir šiandien, dešiniųjų vyriausybei išauginus skolą nuo 17 iki  41 milijardo litų, Lietuvos makroekonominiai rodikliai geresni nei dalies eurozonos narių... Todėl konservatorių ir liberalų teiginiai, kad jie neva suvaldė krizę, niekuo nepagrįsti, nes visi rodikliai šiandien blogesni, nei 2008-aisiais.

REKLAMA
REKLAMA

Ir čia svarbus klausimas – kodėl tuomet konservatoriai taip garsiai šaukė apie krizę, kurios iš esmės Lietuvoje ir nebuvo, bet dar svarbesnis, kodėl tos krizės jiems taip reikėjo? Pagaliau, kokiais kriterijais krizė yra apibrėžiama, jei tuomet kai visi makroekonominiai rodikliai yra geresni, kaip buvo 2008-aisiais, krizė, anot jų, buvo, o kai daug blogesni, kaip yra dabar, krizė esą suvaldyta?

Kodėl 2008-jų pabaigoje reikėjo panikuoti, gąsdinti krize, sudarkyti mokesčių sistemą, žlugdyti verslą, ypač smulkų ir vidutinį? Kam reikėjo kone sąmoningai (nors tikiuosi, kad tik dėl nenorinčio mąstyti dešiniųjų dogmatizmo) smukdyti šalies verslą, gamybą, bendrą vidaus produktą. Ar tik tam, kad pateisinti brangų skolinimąsi?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Juk pagrindinis vyriausybės tikslas ir tuomet, ir juolab dabar turi būti darbo vietų išsaugojimas. Taip elgėsi Vokietijos, Lenkijos, daugelio kitų šalių vyriausybės. Kaip visiškai pagrįstai rašo minėtoje knygoje tas pats P.Krugmanas “Žala, kurią padarė darbo vietų stygius, yra reali ir baisi..., tuo tarpu žala, kurią daro dabartinės apimties deficitas (autorius kalba apie JAV, kurios deficitas daug kartų didesnis nei Lietuvos), daugeliu aspektų yra tik hipotetinė".

Nobelio premijos laureatas savo analizėje beveik atsiriboja nuo visų kitų nedarbo pasekmių, nors ir vadina jas “baisiomis". Tačiau mūsų atveju, tai ir didžiulė, jau kelianti pavojų nacionaliniam saugumui emigracija. Kiekvienas išvykęs ar nedirbantis, priklausomai nuo kvalifikacijos, galėtų pagaminti vidutiniškai 50 – 70 tūkstančių litų vertės nacionalinį produktą per metus. O per ketverius? O kiek išvyko  su išsilavinimu, darbine patirtimi, kitokia kompetencija?

REKLAMA

Išvykusieji, beje, dirbs ir kurs produktą bei mokės mokesčius jau kitose šalyse. Be to emigracija, nes išvyksta daugiausia darbingo amžiaus žmonės, sparčiai blogina dirbančiųjų ir socialiai remtinų santykį pačioje Lietuvoje, kas, kaip jau ir perspėja ekspertai, netolimoje ateityje taps dar didesnė problema.

Net ir laikantis visiškai, kaip matome, nepasiteisinusios dešiniųjų “griežto taupymo„ logikos, ar šiandien kas nors iš valdančiųjų galėtų racionaliai paaiškinti, kam ir kokiu tikslu buvo reikalinga “naktinė“ mokesčių reforma? Ar tai padėjo surinkti daugiau mokesčių į biudžetą? Ne. Ar tai pagerino verslo sąlygas sunkmečiu? Ne. Ar didesni mokesčiai padidino šalies įmonių konkurencingumą? Ne, priešingai sumažino. Ar toks radikalus mokesčių sujaukimas nepadidino “šešėlinės" ekokonomikos? Taip ir gerokai.

REKLAMA

Tai kodėl mūsų dešinieji pasirinko tokį kelią? Ir todėl, kad to norėjo užsienio bankai. Tačiau pirmiausia, matyt, todėl, jog tokia “taupymo„ politika leido vyriausybei eiti lengviausiu keliu ir visiškai atsiriboti nuo kuriamosios ekonominės veiklos – “taupai“ ir nieko nedarai. Tai ir matėme šios kadencijos metu, kas ypač buvo ryšku aplinkos ministerijos veikloje, o tiksliau - namų renovacijos susžlugdyme, net nepamėginus panaudoti ES paramos. Be to taupymas Lietuvoje buvo beveik išimtinai pensininkų ir socialiai remtinų žmonių sąskaita, kai net blogiausioje padėtyje esančioje Graikijoje jų keliskart didesnės pensijos ir socialinės išmokos buvo sumažintos tik nežymiai. O latviai ir estai to nė nedarė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jei jau giriamasi “krizės įveikimu„, tai kurie rodikliai šiemet yra geresni, nei prieš ketverius metus? Sumažėjo valstybės skola ar biudžeto deficitas? Ne, skola padvigubėjo, deficitas išliko panašus. Tačiau bendras šalies nacionalinis produktas, o ypač skaičiuojant vienam gyventojui, sumažėjo. Bedarbystė išaugo trigubai, emigracijos mastai taip pat, žmonių pajamos, perkamoji galia sumažėjo, kainos nesulaikomai auga. Liberalai teigia, kad Klaipėdos uosto krova – didžiausia per visą laikotarpį. Taip, bet nedaug skiriasi nuo ankstesniųjų metų ir vargu ar tai yra tiesioginis vyriausybės nuopelnas. Net įmonių konkurencingumas, jei ir padidėjo, kas nuolat pateikiama kaip pasiekimas, tai ne dėl kokių nors technologinių naujovių ar investicijų, kaip turėtų būti, o tik dėl darbuotojų ir jų atlyginimų sumažinimo. Kas vargu ar gali būti laikoma kokiu nors “pasiekimu“.

REKLAMA

Konservatoriai savo rinkiminėje reklamoje ragina žmones tokią politiką tęsti, tačiau ar tikrai tai yra tas kelias, kuris reikalingas Lietuvai? Beje, vadinamo griežto taupymo idėjomis, o ypač tokio kelio veiksnumu, jau abejoja ne tik Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje P.Krugmanas, bet ir vis daugiau Europos ir pasaulio ekonomistų, nes tokia politika tik mažina ekonomikos, ūkio, socialinės paramos, švietimos bei sveikatos apsaugos galimybes.  Viena šiandien aišku, pasaulinės ekonominės depresijos priežastys yra daug gilesnės, jos įveikimui reikia kitokių būdų, o ypač fiskalinės politikos paskatų bei aktyvios vyriausybės politikos. Bankai yra svarbu, tačiau ekonomika nėra tik bankai. Darbo vietų kūrimas ir atkūrimas, smulkus ir vidutinis verslas bei žmonių pajamos – daug svarbesni ir, pirmiausia, vyriausybei turintys rūpėti dalykai.

Ar taip bus, priklausys nuo rinkėjų valios, tačiau bent jau šiandien aišku, tęsti nieko nekuriančios politikos Lietuva negali. Nes jos rezultatas bus net ne toks pats, o dar blogesnis. Pagaliau aiškėja, jog tikroji krizė yra griovėjiška, visuomenę skaldanti ir nieko nekurianti politika. Nueinantys nuo valdžios dešinieji, tai darė iki paskutinio Seimo posėdžio, kai pamėgino užsidėti viską sprendžiančių moralistų ir meno cenzorių mantiją. Tiesa sakant, tai – ne tik simboliška, bet ir logiška, vertinant visą jų ketverių metų kadenciją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų