Rugsėjį pasaulyje minima seksualinės sveikatos diena. Deja, Lietuvoje šios dienos minėjimas tebėra naujovė – kaip ir daugybė su seksualumu ar lytiškumu susijusių temų yra griežtas tabu net tik šeimose, bet ir apskritai visuomenėje.
Specialistai pripažįsta, kad turėdami per mažai informacijos, jausdami tam tikrą socialinį spaudimą žmonės dažnai tampa visuomenės sukurtų mitų, stereotipų ir tradicinių vaidmenų įkaitais, o to pasekmės – ankstyva seksualinė patirtis, smurtas šeimose, nemokėjimas kurti visaverčių santykių. Stebėdami liūdną situaciją įvairių sričių specialistai kelia klausimą, ar mūsų šalyje egzistuoja seksualinė kultūra?
Lietuvoje seksualinės kultūros dar nėra
„Seksualinė kultūra Lietuvoje dar nesukurta, bet suformuotas suvokimas, kad tokia kultūra būtina. Tai būtų šeimos, visuomenės formavimo ir demokratijos principų įgyvendinimo veiksnys. Seksualinės kultūros gelmę galima suvokti tik gilinantis į visuomenės raidą, nes skirtingose epochose seksualumo suvokimas ir lytiškumo sklaida buvo kitokie. Tai lėmė mokslo pažangos lygis ir bažnytinės valdžios pastangos kontroliuoti žmogaus lytiškumą. Verta prisiminti kelis istorinius faktus. Seksualinė kultūra yra labai jauna, nes tik 1800 metais anglų kalboje atsirado žodis „seksualumas“. Terminas „homoseksualumas“ pradėtas vartoti tik XIX a. viduryje. 1949 metais paskelbus Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, XX a. viduryje sukuriamos žmogaus reprodukcinės teisės ir lytiškumas tampa tikru žmogaus teisių ir laisvių aspektu, asmenybės tapatumo formavimo veiksniu“, – kalbėjo politikė ir visuomenės veikėja Marija Aušrinė Pavilionienė.
Diskusija „Seksualinė kultūra Lietuvoje" (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Anot jos, XX a. septintajame dešimtmetyje moterų, jaunimo, lytinių mažumų judėjimai bei kuriamos feminizmo teorijos, lytiškumą įvardija kaip politinę tema. „Lytiškumas išlaisvinamas iš asmens intymaus gyvenimo ir tampa visuomenės problema, kuri išryškino lyčių nelygybę, lytinių mažumų diskriminaciją ir smurtą šeimoje“, – kalbėjo moteris.
Bažnyčia nepaiso žmogaus teisių?
M. A. Pavilionienės teigimu, Lietuvos žmonėms dėl žinių stokos kai kurios sąvokos tebėra nesuprantamos, o lytiškumo tyrėjai dažnai apšaukiami moralės ir šeimos griovėjais, iškrypėliškumo platintojais: „Stereotipinis visuomenės mąstymas formuoja socialinę atmosferą ir žmonėms tenka taikstytis su stereotipine moteriškumo ar vyriškumo raiška, lyties vaidmenimis šeimoje ir visuomenėje. Tais, kurie nesutinka su visuomenės primetama nuomone, visuomenė baisisi. Moterys ir vyrai priverčiami tarnauti visuomenės tikslams: moterys gimdo vaikus, kurie kuria šalies ekonomiką ir vėliau išlaiko pagyvenusius žmones.“
Politikė pakartojo ne kartą viešumoje išsakytus pamąstymus, kad itin aktyvus bažnyčios kišimasis į į visuomenės raidą atneša daugiau žalos nei naudos: „Lietuvoje katalikų bažnyčia iki šiol tęsia viduramžiais pradėtą darbą. Ji iki šiol priešiška reprodukcinėms teisėms, kontracepcijos naudojimui, lyties keitimui, tos pačios lyties asmenų santuokai. Be žmogaus teisės gina žmogaus teisę žinoti. Gina teises žinoti tiesą ne tik apie lytiškumą, bet ir moralistų dviveidystę. Aukštindami dvasią ir dorą teisuoliai naudojasi prostitučių paslaugomis, pažeidžia celibatą.“
Kodėl gėda pirkti „Playboy“?
Buvęs žurnalo „Playboy“ redaktorius Liudas Dapkus teigė, kad mūsų visuomenė tebegyvena tikėdama sovietmečio sukurtais stereotipais: „Kai pradėjome Lietuvoje leisti „Playboy“ supratome, kad Lietuva gyvena tarsi po dvigubu dangčiu. Pirmasis dangtis – viduramžių, o antrasis – sovietmečio patirties, kuomet viena moteris per tiesioginį televizijos tiltą su JAV pasakė, kad Sovietų Sąjungoje sekso nėra. Blogai, kad žmonės jaučia spaudimą meluoti apie savo poreikius sau ir visuomenei.“
Diskusija „Seksualinė kultūra Lietuvoje" (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
L. Dapkus pateikė pavyzdį, kad tuo pačiu metu Lietuvoje pradėti leisti žurnalai „National Geografic“ ir „Playboy“, bet požiūris į šiuo leidinius labai skyrėsi: „Jei pirmąjį galėjo kartu pirkti, ramiai vartyti vyras ir žmona, tai „Playboy“ dažniausiai pirkdavo apverstu viršeliu, įmetę į vežimėlio dugną, ir dar ant viršaus parduotuvėje būdavo uždedamas koks nors kaktusas. Žmogus gal norėtų paskaityti, bet juk jis ne toks – ne koks iškrypėlis ar nevisavertis, jam to nereikia. Ne kartą girdėjau klausimą, kam leisti tokį žurnalą, jei pilnas internetas pornografijos? Apie kokią seksualinę kultūrą galime kalbėti?“
Ar sveikata – tik ligų nebuvimas?
Pasaulio Sveikatos Organizacijos biuro Lietuvoje vadovas dr. Doc. Robertas Petkevičius seksualinę sveikatą apibrėžė taip: „Seksualinė sveikata – tai fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būklė, susijusi su žmogaus seksualumu. Tam reikalingas pozityvus ir pagarbus požiūris į seksualumą bei seksualinius santykius, taip pat galimybė turėti teikiantį malonumą, saugų seksą, laisvą nuo prievartos, diskriminacijos ir smurto“..
Specialistas pabrėžė, kad sveikata – tai ne tik ligų nebuvimas, bet ir gera savijauta apskritai.
Kada prasideda smurtas?
Vilniaus gimdymo namų direktorė dr. Kornelija Mačiulytė kalbėdama apie seksualinę kultūrą Lietuvoje sakė: „Kai šiandien kalbama apie seksualinę kultūrą, tai nė vienas teisininkas ar politikas, o juo labiau gydytojas ar kitas koks medicinos personalo darbuotojas negalėtų įvardyti, kur prasideda seksualinis smurtas, o kur yra normalus seksualinis gyvenimas. Dažniausiai tenka bendrauti su moterimis, kurios jau tapo aukomis, bet pačios neskiria, kur yra riba tarp normalaus gyvenimo ir prievartos. Kai kalbuosi su moterimis, suprantu, kad jos neturi informacijos, niekas nepaaiškina, neranda, kur paskaityti, dažniau pasižiūri į viešumoje kuriamus įvaizdžius ir kažką bando imituoti savame gyvenime“, – sakė ji ir pridūrė, kad tokia „užmerktų akių“ situacija negali ilgiau tęstis.
„Daugybė šeimų kenčia nuo seksualinio smurto – smurtauja ir partneriai, ir partnerės. Su šeimomis turi dirbti personalas, kuris gebėtų atskirti, kur yra seksualinis smurtas, o kur seksualinis gyvenimas“, – sakė medikė.
2 proc. vyrų prisipažino, kad buvo prievartauti moterų
K. Mačiulytė pateikė Kanados mokslininkų atlikto tyrimo, kuomet buvo apklausiamos tik susituokusios šeimos, rezultatus. 10 proc. tyrime dalyvavusių moterų pripažino, kad seksualiai prievartauja savo vyrus. Kai vyrams buvo užduotas klausimas, ar juos prievartauja moteris, tik 2 proc. vyrų atsakė, kad buvo prievartaujami moterų. Anot medikės, Lietuvoje toks tyrimas nebuvo atliktas, bet rezultatai veikiausiai būtų panašūs, nes seksualinį smurtą atskirti yra sunku.
Diskusija „Seksualinė kultūra Lietuvoje" (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
„Esame atlikę tyrimą, kurio metu anonimiškai buvo apklausta 300 moterų. Net 80 proc. moterų negalėjo apibrėžti, kur yra riba tarp seksualinio smurto ir nesmurtinių santykių šeimoje ir partnerystėje. 40 proc. apklaustųjų teigė niekada nėra patyrusios seksualinio smurto ar kitokio priekabiavimo. Bet negalima pamiršti, kad šios moterys menkai žinojo, kas yra seksualinis smurtas“, – sakė specialistė.
Verčiamos užsiimti seksu moterys galvoja apie savižudybę
Tyrimo metu 30 moterų pripažino, kad buvo verčiamos lytiškai santykiauti, kai to nenorėjo. „Tos, kurios teigė, kad buvo prievartaujamos, taip pat pripažino, kad tuo metu buvo apsvaigusios nuo alkoholio ir nieko dėl tokių veiksmų nesakė savo partneriui“, – tyrimo rezultatus komentavo medikė.
„Kai šių moterų buvo klausiama, ką jos tuo metu jautė, 15 proc. atsakė, kad jautė gėdą dėl savęs – „galbūt kažką negerai padariau, kad su manimi taip pasielgė“. 10 proc. moterų išgyveno nerimo ir baimės atakas, o 5 proc. moterų net ėmė galvoti apie savižudybę, nes joms atrodė, kad yra taip paniekintos, kad niekuomet neįstengs grįžti į normalų gyvenimą.“
Kalbėdama apie tai, kas tyrime dalyvavusioms moterims padėjo atsigauti, K. Mačiulytė akcentavo, kad dažniausiai pasitaikęs atsakymas, jog situaciją pagerino pokalbiai su draugėmis, artimaisiais.
Anoniminių anketų atsakymuose buvo užsiminta ir apie kreipimąsi į medikus, bet moterys teigė, kad atvirumas ir pagalbos kokybė priklauso nuo to, ar pats medikas yra įsigilinęs į šias problemas.
„Problema yra didelė ir pirmasis žingsnis, mano manymu, turėtų būti išsamios informacijos apie seksualinį gyvenimą teikimas“, – sakė medikė.
