Kas suaugusiuosius parveja į mokyklos suolą?

Grįž­ti į mo­kyk­li­nį suo­lą jau suau­gus – tai ga­li­my­bė iš­tai­sy­ti jau­nų die­nų klai­das, atei­ty­je tu­rė­ti no­ri­mą dar­bą, at­skleis­ti sa­vo ge­bė­ji­mus. Tuo įsi­ti­ki­no ne vie­nas pa­kruo­jie­tis.

Ge­riau vė­liau nei nie­ka­da

Pak­ruo­jie­čiui Da­riui Ši­mo­liū­nui – tris­de­šimt ket­ve­ri. Ki­tą sa­vai­tę jis pra­vers Pak­ruo­jo suau­gu­sių­jų ir jau­ni­mo švie­ti­mo cent­ro Suau­gu­sių­jų mo­ky­mo kla­sių du­ris. Šiais moks­lo me­tais jis mo­ky­sis aš­tun­to­je kla­sė­je.

„Man čia – tar­si pa­sku­ti­nis kab­liu­kas, už ko ga­li­ma už­si­ka­bin­ti, kad atei­ty­je tu­rė­čiau dar­bą su nor­ma­liu at­ly­gi­ni­mu“, – pri­si­pa­žįs­ta vy­ras.

Da­rius pa­sa­ko­jo, jog grįž­ti po pen­kio­li­kos me­tų į mo­kyk­los suo­lą jį pa­ska­ti­no ko­ne be­vai­sės dar­bo paieš­kos.

„Žmo­gui, ne­tu­rin­čiam vi­du­ri­nio moks­lo iš­si­la­vi­ni­mo, dar­bo bir­ža pa­pras­čiau­siai ne­tu­ri ką pa­siū­ly­ti. Ži­no­ma, be dar­bo ne­sė­dė­jau: dir­bau pas ūki­nin­ką, ku­rį lai­ką – ir pa­gal­bi­niu dar­bi­nin­ku že­mės ūkio bend­ro­vė­je. Kai ne­tu­ri jo­kios spe­cia­ly­bės, nie­ko ge­res­nio ir ne­ra­si“ – dės­to vy­ras, rea­liai su­vo­kian­tis sa­vo pa­dė­tį.

Da­rius at­vi­rau­ja, jog paaug­lys­tė­je tin­gė­jo mo­ky­tis, to­dėl daž­nai bė­go iš pa­mo­kų. Pas­kui pra­dė­jo rū­pė­ti ir mer­gi­nos.

„Tais lai­kais bu­vo ga­li­my­bė mo­ky­tis pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je, ne­bai­gus nė de­vy­nių kla­sių. Įs­to­jau į Žei­me­lio že­mės ūkio mo­kyk­lą. Po­rą me­tų pa­si­mo­kiau ir me­čiau“, – me­na pa­kruo­jie­tis.

Da­rius džiau­gia­si sa­vo spren­di­mu po dau­ge­lio me­tų vėl sės­ti į mo­kyk­li­nį suo­lą. Pra­dė­jo nuo šeš­tos kla­sės ir sėk­min­gai ei­na to­liau. Da­bar jam pa­tin­ka mo­ky­tis. Ir nė­ra sun­ku, nes, jo žo­džiais, čia ge­ri pe­da­go­gai, ku­rie vis­ką išaiš­ki­na iki smul­kiau­sių de­ta­lių. Į juos bet ka­da ga­li­ma kreip­tis.

„Suau­gęs žmo­gus vi­sai ki­taip įver­ti­ni mo­ky­to­ją ir mo­ky­mo­si svar­bą. Ge­riau vė­liau nei nie­ka­da“, – aiš­ki­na vy­ras, ku­rio sva­jo­nė – įgy­ti vi­du­ri­nio moks­lo iš­si­la­vi­ni­mą, vė­liau – no­ri­mą spe­cia­ly­bę ir tu­rė­ti ge­rą dar­bą.

Tramp­li­nas į sėk­mę

Dia­na (var­das pa­keis­tas – red. pa­sta­ba) – Pak­ruo­jo ra­jo­no gy­ven­to­ja. Jau­na mo­te­ris su šei­ma gy­ve­na pa­si­tu­rin­čiai, tu­ri dar­bą, už ku­rį gau­na ne­men­ką at­ly­gi­ni­mą. Ra­jo­ne gy­ve­na ne­se­niai, to­dėl nei kai­my­nai, nei bend­ra­dar­biai ne­nu­tuo­kia, kad ir šiai dai­liai in­te­li­gen­tiš­kai mo­te­riai tramp­li­nas į nau­ją gy­ve­ni­mą bu­vo suau­gu­sių­jų mo­kyk­la.

„Nuo pat pir­mos kla­sės mo­kiau­si ga­na ge­rai, ne kar­tą esu ga­vu­si pa­gy­ri­mo raš­tų. Ma­no moks­lai pra­dė­jo ris­tis že­myn, kai de­šim­to­je kla­sė­je įsi­my­lė­jau ge­ro­kai už sa­ve vy­res­nį vai­ki­ną. Net­ru­kus pa­si­ju­tau be­si­lau­kian­ti, – pa­sa­ko­ja re­dak­ci­jos pa­šne­ko­vė.

„Me­čiau mo­kyk­lą, nes ne­ga­lė­jau to­liau kęs­ti bend­ra­moks­lių pa­šai­pių, o mo­ky­to­jų smer­kian­čių žvilgs­nių. Lai­mė, tu­rė­jau su­pra­tin­gus ir vi­sur ma­ne pa­lai­kan­čius tė­vus. Ne­pa­li­ko ir my­li­mas vai­ki­nas. Su­si­tuo­kėm. Gi­mė sū­nus“, – sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja Dia­na.

„At­ro­do, vis­kas klo­jo­si ge­rai: vai­kas au­go svei­kas, vy­ras iš­lai­kė šei­mą, pa­dė­jo ir tė­vai. Ko be­ga­li trūk­ti? – tę­sia mo­te­ris. – O vis dėl­to kaž­ko trū­ko. Ju­tau kaž­ko­kią tuš­tu­mą. Pa­vy­dė­jau bend­raam­žiams, kad jie kaž­kur stu­di­juo­ja, kaž­ko sie­kia gy­ve­ni­me. O aš nė vi­du­ri­nės ne­bu­vau bai­gu­si...“

Kol vie­ną die­ną Dia­na nu­sto­jo sa­vęs gai­lė­tis ir pa­si­ry­žo ei­ti į prie­kį. Pir­miau­sia ji per­žen­gė Suau­gu­sių­jų mo­ky­mo kla­sių slenks­tį. Bū­tent šį sa­vo žings­nį ji lai­ko tramp­li­nu į sėk­min­gą atei­tį.

„Iš pra­džių bu­vo ne­leng­va, bet pa­ma­žu „įsi­va­žia­vau“. Nė ne­pas­te­bė­jau, kai atė­jo me­tas lan­ky­ti bran­dos eg­za­mi­nus. Sėk­min­gai įvei­ku­si šį bar­je­rą, nu­spren­džiau sto­ti į uni­ver­si­te­tą. Tuo la­biau, kad šią ma­no idė­ją pa­lai­kė ir ar­ti­mie­ji. Po ke­le­rių me­tų ran­ko­se tu­rė­jau aukš­to­jo moks­lo bai­gi­mo dip­lo­mą“, – sa­vo sėk­me džiau­gia­si Dia­na.

Kiek­vie­nas moks­lei­vis – as­me­ny­bė

Pak­ruo­jo suau­gu­sių­jų ir jau­ni­mo švie­ti­mo cent­ro di­rek­to­rė Ri­ma Juo­za­pa­vi­čie­nė to­kių is­to­ri­jų ži­no ne vie­ną.

„Suau­gu­sių­jų mo­ky­mo kla­sė­se mo­ko­si žmo­nės su sa­vo­mis gy­ve­ni­mo is­to­ri­jo­mis, skir­tin­ga pa­tir­ti­mi“, – sa­ko R. Juo­za­pa­vi­čie­nė, pri­dur­da­ma, jog mo­ky­ma­sis šio­se kla­sė­se – ne tik ga­li­my­bė iš­tai­sy­ti sa­vo jau­nų die­nų klai­das.

Jos tei­gi­mu, čia moks­lus tę­sia ir svei­ka­tos pro­ble­mų, ki­tų bė­dų tu­rė­ję žmo­nės. Taip pat – pri­spaus­ti ne­pri­tek­liaus, nes kai ku­rie siek­ti vi­du­ri­nio moks­lo bai­gi­mo ates­ta­to atė­jo ke­le­rius me­tus pa­dir­bė­ję už­sie­ny­je.

„Taip pat – ir bend­raam­žių at­stum­tie­ji. Ir tie, ku­riems per sun­ku mo­ky­tis gim­na­zi­jo­je. Štai vie­nos ra­jo­no mo­kyk­los pe­da­go­gai pa­sa­ko­jo, jog nie­kaip ne­pa­vy­ko įkal­bė­ti tė­vų leis­ti duk­rą mo­ky­tis Suau­gu­sių­jų mo­ky­mo kla­sė­se. Jiems tai – ne­ pres­ti­žas. Nes­var­bu, kad mer­gai­tė silp­nai mo­ko­si, kad gim­na­zi­jo­je ji tie­siog „pra­puls“, – pa­sa­ko­jo cent­ro di­rek­to­rė, įsi­ti­ki­nu­si, jog tą pa­tį ga­li­ma pa­siek­ti ir ne­su­men­ki­nant žmo­gaus sa­vi­ver­tės.

„Žmo­nės ne­ži­no si­tua­ci­jos. Gal­vo­ja, kad čia mo­ko­si ko­kie at­si­li­kė­liai. Mū­sų kla­sė­se to­kios pat są­ly­gos, kaip ir ki­to­se mo­kyk­lo­se. Dės­to­mi to­kie pat da­ly­kai, lai­ko­mi to­kie pat eg­za­mi­nai.

Mes tai­ko­mės prie žmo­gaus: jei kam rei­kia, ga­lės mo­ky­tis ir va­ka­re ar eks­ter­nu. Mo­ky­to­jai nie­ka­da neat­si­sa­ko kon­sul­tuo­ti in­di­vi­dua­liai. Į kiek­vie­ną žiū­ri­me kaip į as­me­ny­bę“, – mo­ky­mo­si Suau­gu­sių­jų kla­sė­se pliu­sus var­di­jo Ri­ma Juo­za­pa­vi­čie­nė, pri­dur­da­ma, jog ne vie­nas bu­vęs moks­lei­vis stu­di­juo­ja ar jau yra bai­gęs aukš­tą­sias mo­kyk­las, tu­ri ge­rus dar­bus.

Ne­se­niai re­konst­ruo­to­se Suau­gu­sių­jų mo­ky­mo kla­sė­se, ku­rios vei­kia Pak­ruo­jo „Že­my­nos“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los pa­sta­te, ga­li­ma įgy­ti pra­di­nį, pa­grin­di­nį ir vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą.

Šiais moks­lo me­tais čia mo­ky­sis per tris­de­šimt įvai­raus am­žiaus moks­lei­vių. Di­des­nė jų da­lis – jau dvy­lik­to­kai.

Pa­gal mo­kyk­lų tink­lo per­tvar­kos pla­ną po dve­jų me­tų Suau­gu­sių­jų mo­ky­mo kla­ses ke­ti­na­ma pri­jung­ti prie Pak­ruo­jo „At­ža­ly­no“ gim­na­zi­jos. Jei moks­lei­vių ma­žės, tai at­si­tik­ti ga­li grei­čiau.

Stanislava Vičaitė