REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Su kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais pasitinkami naujieji mokslo metai, „Balsas.lt savaitė“ kalbėjosi su Vilniaus universiteto (VU) rektoriumi prof. habil. Dr. Benediktu Juodka.

REKLAMA
REKLAMA

Džiugina rezultatas

Kokiomis nuotaikomis rugsėjo 1-ąją pasitiko VU?

– Šventiškomis, ir į šį žodį sutelpa daug. Naujų mokslo metų pradžia reiškia, kad į universitetą ateina nauji studentai. Vilniaus universitetas ir šiemet surinko daugiausia studentų krepšelių. Valstybės lėšomis mūsų universitete studijuos apie 2 750 jaunuolių.

REKLAMA

Šis skaičius lenkia studijuosiančius valstybės lėšomis Kauno technologijos, Vilniaus Gedimino technikos ir Mykolo Romerio universitetus kartu paėmus. Turint omeny, kad šiemet vyriausybė skyrė tūkstančiu mažiau krepšelių nei praėjusiais metais, rezultatas džiugina.

Studentų skaičius aukštojoje mokykloje – dar ne viskas, svarbu jaunų žmonių motyvacija renkantis studijas.

Sistemos trūkumas

– Pamažu rimsta aistros dėl 2009-aisiais pradėtos vykdyti aukštojo mokslo reformos. Kuo šiandien galima pasidžiaugti, o kas tebekelia nerimą?

REKLAMA
REKLAMA

– Kai keičiasi valdžia, atėjusi naujoji keikia buvusią ir akcentuoja, kad pradedamos reformos, nes iki šiol niekas nebuvo daroma. Reforma yra procesas ir jis vyksta nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios.

Radikalios reformos buvo numatytos 2009 metais, priėmus naują švietimo įstatymą.

Viena iš reformos „vėliavų“ – mokinių krepšeliai. Jei situaciją vertinčiau tik VU kontekste – ji džiugiai nuteikia: trečius metus iš eilės susirenkame didžiausią krepšelių skaičių ir labiausiai motyvuotus studentus.

Žvelgiant į situaciją plačiau, dėl nesurenkamų krepšelių kituose universitetuose naikinamos studijų programos. Atrodytų, tokia ir buvo ministerijos idėja – nekonkurencingos programos turi būti nutrauktos, bet blogybė ta, kad besistengiantys išgyventi universitetai priima ir labai prastus balus turinčius studentus, kurie sutinka mokėti už mokslą. Tai diplomų pardavinėjimo mašinos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dar vienas sistemos trūkumas – „naujų“ programų kūrimas keičiant senųjų pavadinimus ir taip siekiant pritraukti kuo daugiau studentų.

Prieš metus buvo kilusios aštrios diskusijos dėl universitetų jungimo, kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Mokslo ir studijų sistema yra per daug gremėzdiška tokiai nedidelei ir neturtingai valstybei, kokia šiandien yra Lietuva. Turime 14 valstybinių universitetų, septynis privačius, 26 kolegijas. Išlaikyti tokią sistemą reikia pinigų, ji normaliai funkcionuoti negali.

Kalbama, kad būtina kelti studijų kokybę, bet juk būdamas elgeta, vargiai sugebėsi būti kokybiškas, mat kokybei reikia finansinių investicijų. Kitas būdas – optimizuoti sistemą, kad su turimais ištekliais viskas vyktų sklandžiau.

REKLAMA

Šiuo klausimu sudaryta darbo grupė pasiūlė tokį variantą: Lietuvai užtektų dviejų universitetų, vieno – Vilniuje, o kito Kaune, dar galėtų būti paliekami regioniškai svarbūs universitetai, pavyzdžiui, Klaipėdos. Tokios darbo grupės išvados sukėlė sumaištį.

Pradėti reiktų ne spontanišku jungimu: penkiasdešimtyje aukštųjų mokyklų yra beveik tūkstantis skirtingų studijų programų – jau vien galvojant joms pavadinimus reikia labai pasistengti.

Kyla klausimas, ar visuose universitetuose yra sąlygos tinkamai vykdyti studijų programas. Laisvosios rinkos šalininkai sako, kad konkurencija garantuoja kokybę, bet aukštajam mokslui tai netinka.

REKLAMA

Rinka nerodo ženklo

– Kalbat apie specialistų poreikį, ar galima nuspėti, koks jis?

– Yra studijų programų, kurias studentai renkasi metai iš metų. Atrodytų, kad trūksta ekonomistų, vadybininkų, teisininkų, visuomenės sveikatos specialistų. Stebėtina, kad rinka neduoda jokio ženklo.

Tėvai įsitikinę, kad visi vaikai turi studijuoti tik universitetuose: nemąstoma, ar pavyks įsidarbinti, koncentruojamasi ties pačiu faktu, kad baigtos studijos universitete ir yra diplomas. Juk geras santechnikas ar elektrikas gali uždirbti du kartus daugiau nei profesorius. Visi mano, kad toks darbas neprestižinis ir būtina visus grūsti į universitetus, bet juk negalima negabaus žmogaus versti studijuoti matematiką ar biofiziką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Valstybė universitete gali užsakyti reikiamą tam tikrų studijų programų specialistų skaičių. Laukinės rinkos sąlygomis valstybė nežino savo ir privataus verslo poreikių, bet kai kuriuos dalykus nujausti galima. Šiandien kuriama žinių visuomenė, pasaulio su akėčiomis nustebinti tapo neįmanoma, pramonė pasiekė aukštą technologinį lygį, tad reikia inžinierių, biochemikų, fizikų.

– Ar egzistuoja mechanizmas, kuris padėtų užtikrinti, kad valstybės lėšomis paruošti specialistai baigę studijas nenuspręs darbuotis užsienyje?

REKLAMA

Tai problema. Daugelis studijų programų, tokių kaip odontologija, yra labai brangios ir ruošdama gerą specialistą valstybė investuoja labai daug, juk jis mokosi 10–12 metų. Kas gali pasakyti medicinos studijas baigusiam žmogui, kad jis turi važiuoti dirbti į Balbieriškį? Kalbant apie jaunų specialistų įdarbinimą, buvo prabilta apie galimybę pasirašyti sutartį, kad jaunas specialistas po studijų įsipareigoja kurį laiką dirbti Lietuvoje, bet tai sulaukė didelio pasipiktinimo, neva taip pažeidžiamos žmogaus teisės.

– Kokias klaidas daro jauni žmonės, rinkdamiesi profesiją?

– Tikrai ne visi baigę mokyklas ir gimnazijas žino, ką toliau gyvenime nori veikti, žinančių – mažuma. Yra tokių žmonių, kurie savo polinkius plėtoja nuo vaikystės, bet ne visiems taip sekasi. Žinantieji, ko iš gyvenimo nori, yra labai laimingi žmonės – jie nekankina savęs ir kitų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų