Baltijoje kasmet sugaunama apie 700 tūkst. tonų žuvies, bet jūros dugne tebetūno tūkstančiai iprito bombų, kurių apvalkalas baigia sudilti, iš laukų, miestų valymo įrenginių, pramonės įmonių upės į jūrą suneša daugiau kaip 0,5 mln. tonų azoto, fosforo ir kitų teršalų, o gydytojai primygtinai rekomenduoja nevalgyti Baltijos menkių kepenėlių.
Tai negi mūsų mylima jūra – ant ekologinės katastrofos slenksčio?
Žuvų valgyti nerekomenduojama
„Įvairių kenksmingų junginių koncentracija Baltijos jūroje yra gerokai didesnė, negu Atlanto vandenyne ar Šiaurės jūroje. O užterštumas kai kuriais radionuklidais Baltijoje – didžiausias pasaulyje“, – tvirtina Gamtos tyrimų centro Genotoksikologijos laboratorijos vadovė Janina Baršienė.
Kalbėdama apie jūros dugne palaidoto cheminio ginklo galimai keliamus pavojus, ji sakė, kad nuo 2010 metų žuvingiausioje – Bornholmo zonoje, kur palaidota nemažai Antrojo pasaulinio karo ginklų, pagaunamų žuvų „genotoksiškumo lygis leidžia manyti, kad ten buvo išjudinti labai dideli teršalų kiekiai“.
Paklausta, ar labai užterštos Baltijos žuvys, mokslininkė aiškino, kad skirtingose jūros vietose teršalų koncentracija ir jų sudėtis skiriasi, todėl pavyzdžiui, žuvį, kurią netoli kranto sugavo valtelėmis į jūrą plaukiantys Lietuvos žvejai, ji valgytų drąsiai. Tačiau pridūrė: „Kai kurių valgyti nerekomenduočiau“.
,,Buvo tirta, kiek galima suvalgyti, kokia teršalų koncentracija jau būtų kenksminga, ir paaiškėjo, kad kartą per savaitę šias žuvis galima valgyti nesijaudinant. Bet žmogus žmogui nelygus: vienas jautresnis, kitas ne toks jautrus, todėl tvirtai rekomenduoti negalėčiau, bet pati prie Lietuvos krantų pagautos plekšnės valgyti aš nebijočiau“, – sakė J. Baršienė, pabrėžusi, kad labai daug priklauso nuo žuvų įpročių ir vietos, kurioje jos buvo sužvejotos.
„Jeigu jos iš Lietuvos priekrantės zonos – viskas gerai. Čia genetinių pažeidimų žuvyse radome nedaug. Bet ir nuo žuvies priklauso. Pavyzdžiui, plekšnė netoli migruoja, bet silkė toli nuplaukia. Arba menkė – nežinia, kur ji plaukioja“, – aiškina mokslininkė.
„Bet žuvų, sužvejotų giliau, kad ir Lietuvos ekonominėje zonoje Gotlando kryptimi, kur palaidoti dideli cheminio ginklo kiekiai, nerekomenduočiau vartoti maistui“, – pridūrė J. Baršienė.
Žuvyse padaugėjo genetinių pažeidimų
J.Baršienės teigimu, tyrinėtojai jau prieš dešimt metų pastebėjo, jog kai kurie histologiniai žuvų pakitimai matomi net plika akimi.
„Jos dėmėtos, apnikusios parazitais, nes jų imuninė sistema susilpnėjusi. Pavyzdžiui, 2001 metais Lietuvos priekrantės plekšnės buvo pažeistos – apatinėje pusėje oda buvo pažeista, dėmėta. Dabar tų dėmių jau mažiau, bet vis tiek matyti. Ir ant žiaunų parazitų būna“, – atkreipė dėmesį mokslininkė. Ji pasakoja, kad plekšnė – dugninė žuvis, todėl ją nuolat veikia teršalai, kurie nusėda ant dugno.
„Daugiausia genetinių pažeidimų ir aptinkama plekšnėse. Ypač jų padaugėjo po Nord Stream dujotiekio tiesimo Baltijos dugnu. Dėl to 2011-2012 metais plekšnių pietinėje Baltijos jūros dalyje labai sumažėjo“, – naujausiais duomenimis dalijasi J. Baršienė. Jos teigimu, pastaruoju metu labiau pažeistos ir menkės.
„Cheminio ginklo palaidojimo zonose genetinių pažeidimų menkėse 2011 metais nustatyta žymiai daugiau negu buvo 2001-2008 metais“, – pabrėžė ji.
Nors J. Baršienės teigimu, ši žuvis ne tokia jautri aplinkos taršai, nes turi galingas kepenis, būtent Baltijos menkių kepenėlių valgyti tikrai nereikėtų.
„Menkės kepenys dirba lyg teršalų nukenksminimo laboratorija. Kai jos nukenksmina naftą, kepenyse kaupiasi naftos skaidymo produktai, kurie yra labai kancerogeniški, net kenksmingesni už pačią naftą“, – pasakoja mokslininkė. Ji pridūrė, kad būtent menkių kepenyse, kurias lietuviai tyrė kartu su norvegais itin modernioje jų laboratorijoje, buvo aptikta daugiausia kenksmingų medžiagų.
Prekiauti Baltijos menkių kepenėlėmis uždrausta
Įsigydami delikatesu laikomų menkių kepenėlių konservų, ypač atidžiai domėkitės, kur buvo sužvejotos žuvys – tai svarbiausiais patarimas, kurį „Balsas.lt“ skaitytojams davė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja Janina Kondrotienė.
Ji patvirtino, kad Baltijos jūroje gyvenančių menkių kepenyse kaupiasi žmogaus organizmui pavojingi teršalai ir pabrėžė: „Baltijos menkių kepenimis prekiauti uždrausta“.
„Tyrimai rodo, kad Baltijos menkių kepenyse yra ypač daug teršalų. Todėl, siekiant apsaugoti vartotojų sveikatą, šių žuvų kepenis uždrausta naudoti žmonių maistui ir gyvūnams (išskyrus kailinius žvėrelius) šerti“, – sakė J. Kondrotienė.
Gydytoja pasakojo, kad padidinta teršalų (dioksinų) koncentracija Baltijos jūroje sugaunamų menkių kepenyse nustatoma nuolat, o patekę į žmogaus organizmą jie veikia kaip kancerogeninė medžiaga, galinti paskatinti vėžinių ląstelių atsiradimą, endometriozę, net nervinės sistemos pažeidimus. Tiesa, menkių kepenėlės – delikatesas, tad jų vartojame nedaug ir tokių skaudžių pasekmių tikriausiai nebus, „tačiau rizika išlieka, todėl ir buvo nuspręsta uždrausti jomis prekiauti“, – sakė ji.
Gydytoja pabrėžė, kad draudimas galioja tik Baltijos jūroje sugaunamų menkių kepenims, o vadinamųjų Atlantinių menkių kepenis, kurios dažniausiai įvežamos iš Islandijos ir Norvegijos, galima valgyti drąsiai.
„Ant konservų dėžučių neprivaloma užrašyti, iš kokios konkrečiai rūšies žuvų jie pagaminti, todėl dažniausiai rašomas bendras genties pavadinimas, pavyzdžiui, menkės, bet parduotuvėje turi žinoti, iš kur gautas produktas. Todėl kilus įtarimui, kad gali būti pardavinėjami Baltijos menkių kepenėlių konservai, prašykite pardavėjos parodyti dokumentus“, – pataria J. Kondrotienė.
Kitos jūrinės žuvys, jos teigimu, pavojaus žmogaus sveikatai nekelia, o sunkiųjų metalų, dėl kurių seniau buvo uždrausta vartoti kai kurių rūšių žuvų kepenis, pastaruoju metu Baltijos jūros žuvyse neaptinkama. Jūrinių žuvų tyrimai rodo, kad jose esantis radionuklidų, pesticidų ir kitų teršalų kiekis neviršija nustatytų normų.
„Per šių metų pirmąjį pusmetį ištirta po du jūrinių žuvų mėginius dėl sunkiųjų metalų (švino, kadmio, gyvsidabrio), po 9 mėginius dėl dioksinų ir polichlorintų bifenilų (4 strimelių mėginiai ir 5 šprotų mėginiai). Visi jie atitiko nustatytus reikalavimus“, – sakė J. Kondrotienė.
„Tikriname ir dideliais laivais, ir mažais laiveliais netoli kranto žvejojančių žvejų sugautas žuvis. Mėginiams specialiai parenkamos stambesnės žuvys, nes jose dioksinų būna susikaupę daugiau, todėl įprasta teršalų koncentracija žuvyse būna kiek mažesnė negu nustatoma laboratorijoje“, – aiškina J. Kondrotienė.
Ji pridūrė, kad nuo šių metų pradžios Europos Komisija, atsižvelgusi į Europos maisto saugos tarnybos mokslininkų nuomonę, nustatė mažesnes nei anksčiau leistinas dioksinų ir polichlorintų bifenilų normas.
Venkite įmitusių žuvų
Paklausta, kokios Baltijos jūros žuvys pačios kenksmingiausios, J. Kondrotienė sakė, kad daugiausia dioksinų sukaupia riebios žuvys.
„Tai šprotai, strimelės lašišos. Dioksinai kaupiasi riebaluose, ir kuo didesnė, senesnė žuvis, tuo daugiau joje žmogui kenksmingų medžiagų“.
J. Baršienė žuvies mėgėjams patarė atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą: įmitusi žuvis turi daugiau genetinių pažeidimų.
„Todėl jeigu jau perkate žuvį „iš rankų“ ir nežinote, ar ji nekenksminga, geriau rinkitės smulkesnes“, – patarė J. Kondrotienė ir pridūrė: .
„O tvenkiniuose užaugintus karpius galite valgyti kiek tik norite – juose nė karto nebuvo aptikta leistiną normą viršijanti dioksinų liekanų koncentracija“.
Mokslininkų teigimu, vis daugiau pavojų jūrai ir mums patiems kelia per menkai kontroliuojama žmogaus veikla. Bet ar gali Baltijos dugną supurtyti žemės drebėjimas? Ar gali joje kilti itin galinga audra, kuri išjudintų dugne tūnantį pavojingą seniai pasibaigusio karo krovinį? Apie tai – kitoje straipsnio dalyje.
Taip pat skaitykite:
Baltija – ant ekologinės katastrofos slenksčio? (I)
