REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai po­ros, iš­gy­ve­nu­sios ke­le­rius me­tus ar net de­šimt­me­čius, nu­spren­džia skir­tis, tar­si pra­si­de­da gran­di­ni­nė reak­ci­ja.

REKLAMA
REKLAMA

Ar­ti­mie­ji ir drau­gai sky­la į dvi sto­vyk­las. Vie­ni už­jau­čia, o ki­ti – smer­kia.

REKLAMA

Daug kas lie­ka nu­vil­ti, kai su­ži­no, jog iš­si­sky­rę žmo­nės li­ko drau­gais – jo­kio ka­ro to­liau ne­bus. Ne­jau­gi bai­gia­si tie­sos paieš­kos, kai mei­lės ne­bė­ra?

Dra­mos ne­su­lau­kę drau­gai pa­siū­lys su­si­tai­ky­ti, o iš­si­sky­ru­sie­ji at­sa­kys: „Kam tai­ky­tis, jei mes ne­si­pyks­ta­me“.

„Kaip jis be ma­nęs...“

Gat­vė­je su­tik­ta tris­de­šimt­me­tė Vi­li­ja tei­rau­ja­si, ar kas ne­ži­no pi­giai nuo­mo­ja­mo bu­to. Ji ski­ria­si su vy­ru, o šis ne­tu­ri kur pri­si­glaus­ti.

REKLAMA
REKLAMA

„Kaip jis be ma­nęs gy­vens“, – rū­pes­tin­gai svars­tė mo­te­ris.

Jos nuo­mo­ne, bū­tų bu­vę daug leng­viau iš­si­skir­ti su bar­niais, pyk­čiais ir in­dų dau­žy­mais. Gal tuo­met ne­be­rū­pė­tų jis jai.

„Iš­si­taš­ky­tų“ abu į vi­sas ke­tu­rias pu­ses ir bū­tų ra­mu.

Po­ra ne­su­kau­pė tur­tų ir ne­su­si­lau­kė vai­kų. Gal tie­siog jaus­mai at­vė­so ir nė­ra dėl ko pyk­tis?

„Man ro­dos, iš­si­skir­ti pik­tuo­ju bū­tų leng­viau. Da­bar – vis­kas po se­no­vei. Kar­tu ge­ria­me ka­vą su tais pa­čiais žmo­nė­mis. Su tais pa­čiais drau­gais ke­pa­me šaš­ly­kus. Sun­ku bū­ti ša­lia ir ne­kreip­ti dė­me­sio. Ma­nau, jei drau­giš­kai iš­si­ski­ri, rū­pes­tis bu­vu­siuo­ju liks vi­sam gy­ve­ni­mui. Juk tai žmo­giš­ka. Jis bu­vo šau­niai nu­gy­ven­to gy­ve­ni­mo da­lis“, – svars­to Vi­li­ja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mo­te­ris pa­ste­bė­jo, kad kai ku­riems bend­riems drau­gams ne­pa­tin­ka, jog iš­si­sky­ru­si po­ra ne­si­pyks­ta. Jie nuo­lat ban­do pri­min­ti, koks „blo­gie­tis“ bu­vo jos vy­ras.

Kai ne­be­lie­ka ar­gu­men­tų, iš­rė­žia: „Vi­li­ja, ne­ga­dink mei­lės drau­gys­te – at­ker­šyk, pa­siųsk vel­niop. Lai ži­no, ką pra­ra­do“.

„Toks jaus­mas, kad man ir ma­no bu­vu­siam vy­rui sky­ry­bos bu­vo ma­žiau skaus­min­gos, nei sve­ti­mam žmo­gui“, – sa­ko Vi­li­ja.

REKLAMA

Iš­sis­kir­ti ge­ruo­ju – įma­no­ma

Šiau­lie­tė Lai­ma iš­si­sky­rė su vy­ru prieš po­rą me­tų. Gy­ve­no su juo – pen­kio­li­ka. Sa­ko, kad jau vi­sus pyk­čius už­mir­šo. Iš­sis­ky­rę dar ku­rį lai­ką gy­ve­no vie­na­me bu­te. Juo­kau­ja, kad ko­ri­do­rių ir vir­tu­vę pa­da­li­no ski­ria­mo­sio­mis juos­to­mis. Lai­kė­si su­si­ta­ri­mų ir tai­syk­lių. Pa­vyz­džiui, į bend­rą bu­tą ne­si­ves­ti jo­kių „kan­di­da­tų“ į lo­vą. Taip pat ne­ki­šo no­sies į vie­nas ki­to kam­ba­rį.

REKLAMA

Da­bar Lai­ma gy­ve­na at­ski­rai, o vi­sos int­ri­gos li­ko praei­ty. Tie­sa, pik­ti lie­žu­viai iki šiol spė­lio­ja, kas su kuo pir­mas per­mie­go­jo ir su­grio­vė „šven­tą­jį šei­mos ži­di­nį“. Pri­pa­žin­ki­me, daug po­rų mes va­di­na­me „idea­lio­mis“ ir ge­ro­kai nu­stem­ba­me, kai šios išy­ra.

„Po sky­ry­bų nu­by­ra ne­tik­ri drau­gai. Ap­lin­ki­nių ap­kal­bos grei­tai bai­gia­si, kai į jas ne­rea­guo­ji. Ta­čiau tai nea­be­jo­ti­nai er­zi­na. Per­dė­tas rū­pes­tis taip pat praei­na. Iš pra­džių po­ra jau­čia kal­tę dėl šei­mos iši­ri­mo. Ban­do rū­pin­tis vie­nas ki­tu – kom­pen­suo­ti kal­tę“, – svars­tė Lai­ma, nors tei­gia jau grį­žu­si į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įžeis­tas ego

34 me­tų Žil­vi­nas – ką tik iš­si­sky­ręs. Su­si­tai­ky­ti ar bent nor­ma­liai bend­rau­ti – neį­ma­no­ma.

„Gal po ku­rio lai­ko vis­kas pa­si­keis, ta­čiau da­bar jau­čiuo­si iš­mes­tas. Dau­gu­ma drau­gų ma­ne pa­lai­ko, o ne ją. Bu­vau iš­keis­tas į tur­tin­ges­nį. Tai že­mi­na ma­no vy­riš­ką ego“, – grau­žia­si Žil­vi­nas.

Vy­ras ku­rį lai­ką jau­tė­si la­bai blo­gai. Toks jaus­mas, kad vi­siems se­ka­si, tik ne jam.

„Da­bar jau ge­riau. Pa­lai­ko drau­gai. Su­lau­kiu dė­me­sio iš mer­gi­nų. Po sky­ry­bų iš­gy­ve­nau kaž­ką pa­na­šaus į ar­ti­mo žmo­gaus mir­tį. Tik bai­siau. Nes jis dar gy­ve­na. Ir gy­ve­na gal net ge­riau, nei su ta­vi­mi. Jei bū­tu­me iš­si­sky­rę dėl to, kad ne­be­su­ta­ria­me – bū­tų leng­viau“, – at­vi­ra­vo Žil­vi­nas.

REKLAMA

Jo nuo­mo­ne, sun­kiau­sia vy­rui su­si­tai­ky­ti su tuo, kad kaž­koks ki­tas mie­ga su jo mo­te­ri­mi: „Sun­ku bu­vo sau tai pri­pa­žin­ti. O da­bar – jau ne­svar­bu. Nuo ko su­si­rgai – tuo ir gy­dy­kis. Šiuo at­ve­ju – nau­jo­mis pa­žin­ti­mis su mo­te­ri­mis“.

Žil­vi­nas ne­jau­čia rū­pes­čio iš sa­vo bu­vu­sio­sios. Ir ne­no­rė­tų. Ta­čiau, jei ji pa­pra­šy­tų pa­gal­bos – bū­ti­nai pa­dė­tų.

Vy­ras prie­šui ne­lin­kė­tų to­kio jaus­mo, ku­rį pa­ty­rė per sky­ry­bas: „Da­bar ma­nau, kad vi­sa­da yra ga­li­my­bė su­tvar­ky­ti san­ty­kius drau­giš­kai. Gal net sky­ry­bų bū­tų ma­žiau, jei ne­gal­vo­tu­me vien apie sa­ve. Ne­sis­kir­kit, žmo­nės, ar­ba ne­si­tuo­kit“.

REKLAMA

Žil­vi­no drau­gui Ar­tū­rui – pa­na­ši si­tua­ci­ja. Ta­čiau Ar­tū­ras ski­ria­si dėl to, kad su sa­vo žmo­na rie­ja­si kas­dien. Iš­sis­kir­tų šią mi­nu­tę pa­spau­dę vie­nas ki­tam ran­kas. Ta­čiau lau­kia daug teis­mų ir pyk­čių da­li­jan­tis už­gy­ven­tą tur­tą.

Drau­gys­tė = iš­min­tis

Vik­to­ras Šapurovas, in­di­vi­dua­lio­sios psi­cho­lo­gi­jos ana­li­ti­kas, sek­so­lo­gas:

– Mo­te­ris, ku­ri ieš­ko bu­to sa­vo bu­vu­siam, tar­si ir to­liau juo rū­pi­na­si, nors kaip ir iš­va­ro iš na­mų, ga­li­ma su­pras­ti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gal ji lin­ku­si jaus­ti per­dė­tą kal­tės jaus­mą. Krikš­čio­niš­ko­je Eu­ro­po­je kal­tės jaus­mas bu­vo ir yra pla­čiai skie­pi­ja­mas. Žmo­nės sun­kiai su­vo­kia, dėl ko jie kal­ti. Gal tai mo­ti­niš­kas ins­tink­tas, bū­din­gas ne­ma­žai da­liai mo­te­rų.

To­kios mo­te­rys su­vo­kia sa­vo vy­rą kaip pa­kly­du­sį, ne­bran­dų vai­ką. Jos su­vo­kia, kad gy­ven­ti kar­tu neį­ma­no­ma, bet nuo­šir­džiai ti­ki, kad bu­vęs vy­ras be jos neiš­gy­vens. Taip pa­ro­do­mas pra­na­šu­mas prieš bu­vu­sį vy­rą.

REKLAMA

Ga­li­ma daug kal­bė­ti ir apie vi­suo­me­nės mo­te­riš­kė­ji­mą. Tai jau se­no­kai pra­si­dė­jo Vo­kie­ti­jo­je. Vi­suo­me­nė at­si­kra­to per­dė­tai ka­rin­go vy­rų dik­ta­to. Mo­te­rų ver­ty­bės tei­sė­tai su­grįž­ta į mū­sų gy­ve­ni­mą ir tam­pa ly­gia­ver­tė­mis vy­riš­koms.

Re­tas at­ve­jis, kad iš­si­sky­rę ge­rai su­tar­tų. Tai nuo­sta­bus ir iš­min­tin­gas ke­lias. Ypač jei yra vai­kų. To­kie žmo­nės ne­be­tu­ri as­me­ni­nių san­ty­kių tar­pu­sa­vy­je, bet pui­kiai su­ta­ria vi­sais jų abie­jų my­li­mų vai­kų rei­ka­lais.

REKLAMA

Tuo­met ga­li­ma kal­bė­ti apie tai, jog vai­kai po sky­ry­bų lai­mė­jo. Blo­go­je san­tuo­ko­je vai­kai ken­tė­jo, o po sky­ry­bų tė­vai dėl jų su­ta­ria.

Vi­siems ki­tiems žmo­nėms, ku­rie ste­bi sky­ry­bas iš šo­no, pa­tar­čiau ne­lįs­ti į sve­ti­mus rei­ka­lus. Tai nie­ka­da ne­bus nie­kam nau­din­ga. Ver­čiau rū­pin­tis sa­vo rei­ka­lais ir mei­le.

Ne­se­niai te­ko kon­sul­tuo­ti mo­te­rį, ku­rios tė­vų sky­ry­bos tru­ko de­šimt me­tų. Tiek lai­ko jie da­li­jo­si tur­tą. Tai siau­bin­ga. Vai­kui rei­ka­lin­ga ra­my­bė, ge­ro­vė. Vai­kui svar­būs abu tė­vai. Apsk­ri­tai, da­lin­tis tur­tą teis­mų pa­gal­ba yra ne­pro­tin­ga. Pa­tiems ir vai­kams ma­žai kas liks.

REKLAMA
REKLAMA

Blo­gai yra ir ieš­ko­ti kal­tų. Jei vai­kai bus įti­kin­ti, kad kaž­ku­ris iš tė­vų yra blo­ges­nis – kas nuo to pa­si­keis? Vai­kams nuo to tik blo­giau. O dėl il­gų sky­ry­bų vai­kai ken­čia dar la­biau. Iš­sis­kir­ti ne­su­si­py­kus var­gu ar įma­no­ma. Svar­bu, kad už­tek­tų iš­min­ties pa­ma­ty­ti pyk­čių pa­sek­mes.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų