Sunkiausia – suprasti, kad esi alkoholikas

Pak­ruo­jie­čiui Aud­riui – ke­tu­rias­de­šimt tre­ji. Pas­ta­ruo­sius try­li­ka me­tų jis yra blai­vus. Ne­žiū­rint to, kal­bė­da­mas apie sa­ve jis pir­miau­sia pa­sa­ko: „Aš al­ko­ho­li­kas“. Tie­sos sa­ky­mas vy­rą ati­to­li­na nuo pui­ky­bės ir me­lo, tu­rė­to gir­tuok­lys­tės me­tais.

Su­burs bend­ra­min­čius

Aud­rius ūki­nin­kau­ja, tu­ri šei­mą ir vos spė­ja su­ktis tarp kas­die­nių dar­bų. Nors lais­vu lai­ku gir­tis ne­ga­li, ėmė­si vi­suo­me­ni­nės veik­los.

Vy­ras pa­si­ry­žo pa­kvies­ti į Pak­ruo­jy­je vei­kian­čią ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų gru­pę vi­sus, ku­rie neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be al­ko­ho­lio.

Prieš try­li­ka me­tų ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų gru­pė Pa­ne­vė­žy­je jam pa­dė­jo pri­pa­žin­ti: „aš al­ko­ho­li­kas“. Ir at­si­ties­ti, iš­sau­go­ti šei­mą.

Jo žo­džiais, me­las, pui­ky­bė ir iš­si­su­ki­nė­ji­mai, kad dar kar­tą pri­si­ger­tų, yra kiek­vie­no deg­ra­duo­jan­čio gir­tuok­lio pa­ly­do­vas.

Ta­da jam bu­vo tris­de­šimt. Pen­kio­li­ka sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų jis gė­rė. Skau­dus pa­ty­ri­mas anuo­met Aud­rių ska­ti­na veik­ti: pa­dė­ti sau ir ki­tiems. Nes niū­rios min­tys vis dar už­gu­la tvir­tai blai­vy­bės ke­ly­je be­si­lai­kan­tį vy­rą.

„Sup­ras­ti al­ko­ho­li­ką ga­li tik pa­ts tai pa­ty­ręs. Kar­tais to su­pra­ti­mo man la­bai rei­kia ir šian­dien. Kai ima ne­si­sek­ti, api­ma nu­si­vy­li­mas, abe­jo­nės, ar aš ne­per­ver­ti­nu sa­vo ga­li­my­bių ir su­ge­bė­ji­mų. Bend­ra­vi­mas su to­kio pat li­ki­mo žmo­nė­mis pa­de­da at­si­ties­ti. Bū­ti vie­nam su sa­vo min­ti­mis – sun­ku“, – at­vi­rai apie sa­ve kal­ba Aud­rius.

Vy­ras pa­pa­sa­ko­jo sa­vo is­to­ri­ją. Jis įsi­ti­ki­nęs, kad ne tik al­ko­ho­li­kai, bet ir sa­vęs to­kiais dar ne­pri­pa­žįs­tan­tie­ji, jo­je ras at­pa­žįs­ta­mų sau si­tua­ci­jų. Aud­riaus žo­džiais, tai ir bus ženk­las, jog rei­kia ne­del­siant gel­bė­tis nuo gy­ve­ni­mą griau­nan­čio al­ko­ho­liz­mo.

„Sun­kiau­sia pri­pa­žin­ti pa­čiam sau, kad esi al­ko­ho­li­kas“, – sa­vo pa­ty­ri­mu da­li­ja­si pa­kruo­jie­tis, pir­mą kar­tą sa­vo is­to­ri­ją ry­žę­sis pa­sa­ko­ti vie­šai.

Į gir­tuok­lys­tę – nuo pen­kio­li­kos

„Pra­dė­jau ger­ti la­bai jau­nas – nuo pen­kio­li­kos me­tų. Sa­vo bend­raam­žių drau­gų ne­tu­rė­jau, jų ieš­ko­jau tarp vy­res­nių, iš­ge­rian­čių­jų, nie­kuo ne­si­do­mė­jau. Vis la­biau trau­kė vie­tos ir su­si­bū­ri­mai, kur ge­ria­ma.

Iš­gė­ri­nė­ji­mas ta­po ma­no pa­si­di­džia­vi­mu. Lai­kiau svar­biu, kad su ma­ni­mi vy­res­ni vy­rai kal­ba kaip su sau ly­giu. Pats sau at­ro­džiau pra­na­šes­nis prieš bend­raam­žius.

Tė­vas to­kio ma­no el­ge­sio ne­to­le­ra­vo. Auk­lė­jo griež­tai dir­žu ir kumš­čiu. Mo­ti­na ver­kė, pra­šė ne­ger­ti. Tė­vas ma­tė, kad to su­stab­dy­ti jau ne­be­ga­lės. Vė­liau jau ne­sa­ky­da­vo nie­ko, ty­lė­da­vo, su­si­tai­kė su tuo, kaip yra.

Kad gir­ta­vi­mas man kaž­kaip ken­kia, pir­mą kar­tą su­pra­tau ry­tą, ne­bep­ri­si­mi­nęs va­ka­rykš­čios die­nos. Tuo­met man bu­vo aš­tuo­nio­li­ka.

Ga­vau šau­ki­mą į Ar­mi­ją. Pir­ma min­tis: išei­siu tar­nau­ti, pail­sė­siu nuo tė­vų pra­šy­mų ne­ger­ti. To­dėl nuo šau­ki­mo die­nos rei­kia at­si­ger­ti. Gė­riau kiek akys ma­tė.

Ar­mi­jo­je per dve­jus me­tus gal po­rą kar­tų te­ko pa­ra­gau­ti al­ko­ho­lio. Tuo­met bū­da­mas blai­vus pa­gal­vo­da­vau, kad dėl gė­ri­mo pra­ra­dau drau­gus, jie ma­nęs to­li­no­si, ne­no­rė­da­vo kvies­ti į sa­vo šven­tes, nes pri­si­ger­siu, ga­din­siu ki­tiems va­ka­rą.

Su to­kiu min­čių ba­ga­žu grį­žau ir iš Ar­mi­jos. Tris mė­ne­sius gė­riau pri­si­lai­ky­da­mas – man at­ro­dė – sai­kin­gai. Bet vė­liau grį­žau į ta pa­čią dar­bo­vie­tę, kaip ir prieš ar­mi­ją, į sta­ty­bas. Čia ge­rian­tiems bu­vo pa­to­gu, nie­kas ne­kreip­da­vo dė­me­sio, kad esi su kva­pe­liu.

Ma­čiau, kad per­mai­nų dėl gė­ri­mo ma­no gy­ve­ni­me dar ne­bus.

Su­gė­ro­vas pa­sa­kė tie­są

Įsi­mi­nė ta­da vie­nas mo­men­tas. Kar­tą fi­ziš­kai tvir­tes­nis, stip­riai ge­rian­tis bend­ra­dar­bis man į akis prie vi­sų rė­žė: „Ta­vo no­sis jau mė­ly­na“. Įs­kau­di­no. Prieš veid­ro­dį il­gai ap­žiū­ri­nė­jau no­sį, ti­kė­da­ma­sis, kad šis ma­ne ty­čia no­rė­jo įskau­din­ti.

Dėl to­kio bend­ra­dar­bio el­ge­sio bu­vo ap­mau­du: juk aš bai­gian­tis dar­bui , te­be­vil­kė­da­mas „spec­rū­bais“ lėk­da­vau į par­duo­tu­vę al­ko­ho­lio, ri­zi­kuo­da­vau neužk­liū­ti val­džiai. Ta ri­zi­ka di­džiuo­da­vau­si ir pa­ts.

Iš­gė­ri­mų pra­džia dar­be, pa­skui – po dar­bo, be prie­žas­ties ir tiks­lo. Kaž­kur gi­liai min­ty­se ėmė kir­bė­ti, kam ge­riu su se­niais, be pra­mo­gos ir pro­gos. Gau­nu al­gą, jei tą die­ną ką rei­ka­lin­go nu­si­per­ku, ki­tus pra­ge­riu. Ma­čiau, kad ma­no gy­ve­ni­mas pra­ran­da pra­smę.

Ne­sup­ras­da­mas, kad be­sai­kis gir­ta­vi­mas yra ma­no li­ga, ma­niau tai – pa­si­lei­di­mas. Gal­vo­jau ve­siu, vis­kas su­si­tvar­kys.

Ne­be­rū­pė­jo ir kū­di­kis

Grį­žęs į tė­viš­kę su­si­ra­dau mer­gi­ną, ku­ri apie ma­ne ne­daug ką ži­no­jo. Ti­kė­jau­si, ji ma­ne su­draus­mins. Ta­čiau po ves­tu­vių iš­ken­čiau ne­prat­rū­kęs ger­ti gal ke­lis mė­ne­sius. Klim­pi­mas gi­lyn į al­ko­ho­liz­mą bu­vo dar skaus­min­ges­nis.

Pa­me­nu, iš­ly­dint žmo­ną į li­go­ni­nę gim­dy­ti, uoš­viai par­da­vė jau­tį ir at­ve­žė pi­ni­gų. Lais­čiau tė­vys­tę neat­sik­vėp­da­mas: vie­nas na­muo­se, pi­ni­gų yra.

Kai pra­ne­šė iš li­go­ni­nės, kad tu­riu par­si­vež­ti žmo­ną su kū­di­kiu, nu­spren­džiau, kad ji dar vie­ną die­ną ga­li ten pa­si­lik­ti. Ki­tą die­ną mie­gan­tį na­muo­se pa­ža­di­no iš li­go­ni­nės grį­žu­si žmo­na.

Kur pi­ni­gai? Iš­si­su­ki­nė­jau, me­la­vau: kaž­kas iš­trau­kė, pa­me­čiau... Be me­lo ir ap­ga­vys­čių ne­be­ga­lė­jau, rei­kė­da­vo kaž­kaip iš­si­suk­ti, pa­spruk­ti iš­ger­ti, ti­kin­tis, kad nie­kas to ne­pas­te­bės.

Dėl gir­tuok­lia­vi­mo bu­vau pri­vers­tas išei­ti iš dar­bo. Žmo­na ap­si­spren­dė dirb­ti, aš li­kau na­muo­se au­gin­ti vai­ką. Ti­kė­jo­si, gal taip ma­žiau bus pro­gų ger­ti. Ta­čiau ne­gel­bė­jo ir tai.

Grį­žu­si iš dar­bo ji ma­ne ras­da­vo su vai­ku ve­ži­mė­ly­je kur nors mies­te ge­rian­tį. Nors man ta­da at­ro­dė, kad aš juo tin­ka­mai pa­si­rū­pin­siu, bet po bo­ka­lo ki­to ne­be­ži­no­da­vau val­gęs vai­kas ar ne.

Ne­bi­jo­jau net mir­ti

Ma­no gir­ta­vi­mas vir­to tra­ge­di­ja šei­mai. Vy­res­nis bro­lis man jau sa­kė į akis: „Tau rei­kia ko­kius pen­ke­rius me­tus ne­ger­ti, kad ne­beat­ro­dytum kaip al­ko­ho­li­kas“. Ma­ne tai skau­di­no, ta­čiau toks pa­ta­ri­mas at­ro­dė neį­ma­no­mas: kaip tiek lai­ko ne­ger­ti?

Vi­sus pa­siū­ly­mus kaip nors gy­dy­tis pa­vy­ko ati­to­lin­ti , iš­va­žia­vau į sta­ty­bas Ru­si­jo­je. Tai bu­vo pa­bė­gi­mas nuo šei­mos ir ar­ti­mų­jų. Po ku­rio lai­ko dėl gir­tuok­lys­tės dar­bo ne­te­kau ir ten.

Iš­sib­lai­vęs im­da­vau grauž­tis, jog nuo ma­nęs nu­si­su­ka ar­ti­mie­ji, gy­ve­ni­mas griū­va, lie­ku vie­nas.

Žmo­na lau­kė­si ant­ro­jo vai­ko, kai pa­rei­ka­la­vo jog su­si­leis­čiau „tor­pe­dą“. Prie­šin­gu at­ve­ju – sky­ry­bos. Iš­ken­čiau pus­me­tį. Bet per tą lai­ką kau­piau deg­ti­nę ar­tė­jan­čiam sa­vo gim­ta­die­niui. Slap­tai ti­kė­jau­si, kad per tą pus­me­tį tap­siu „pil­na­ver­tis“, iš­mo­kęs ger­ti.

Gi­mus ant­ra­jam mū­sų kū­di­kiui iš­gė­riau šam­pa­no. To ir tet­rū­ko. „Tor­pe­da“ ne­su­vei­kė, bu­vau ci­niš­kas ir šai­piau­si iš ar­ti­mų­jų bai­mės dėl ma­no gy­vy­bės.

Ga­liau­siai žmo­na vėl pa­rei­ka­la­vo sky­ry­bų. Nep­rieš­ta­ra­vau, tik pa­pra­šiau po­ros tūks­tan­čių li­tų ir su­ti­kau išei­ti iš na­mų kaip sto­viu. Man bu­vo vis­ tiek, kad tik ga­lė­čiau ger­ti ir ne­gir­dė­ti prie­kaiš­tų.

Gy­ve­ni­mas be tau­re­lės – pui­kus

Ta­čiau pra­blai­vė­jus im­da­vo bai­mė: ne­ten­ku šei­mos, nu­si­grę­žia bro­lis, man pa­dė­ti ban­džiu­si bro­lie­nė. Ji ir da­vė man ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų gru­pės Pa­ne­vė­žy­je te­le­fo­ną, įkal­bė­jo pa­skam­bin­ti. Bi­jo­jau. Bai­su bu­vo vien nuo min­ties, kad tu­rė­siu gy­ven­ti ne­ger­da­mas.

Kai iki su­si­ti­ki­mo su ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų gru­pe bu­vo li­ku­sios ke­lios die­nos, vėl ėmiau ger­ti: kad spė­čiau pa­si­so­tin­ti.

Pir­mą­jį kar­tą į gru­pės su­si­ti­ki­mą ėjau su bai­me. Ne­to­li su­si­rin­ki­mo vie­tos, gat­vė­je iš­gir­dau pa­žįs­ta­mą bal­są: „Aud­riau, eik čia“.

Šian­dien ži­nau, „čia“ ren­ka­si tą pa­tį pa­ty­ru­sie­ji kaip ir aš. Čia ge­riau­siai su­pra­si, kad al­ko­ho­liz­mas – tai li­ga ir vi­sam li­ku­siam gy­ve­ni­mui. Ger­ti neiš­mok­si.

Jau se­niai ne­bes­kai­čiuo­ju kiek lai­ko ne­be­ge­riu. Gy­ve­ni­mas pui­kus ir be al­ko­ho­lio.“

Janina VANSAUSKIENĖ