Sostinėje įsteigtas Vilniaus kino biuras, iki šių metų gegužės planuojama įkurti ir Nacionalinį kino centrą, kuris turėtų rūpintis visos šalie kino politikos formavimu. Priimti sprendimai taikyti fiskalines kino pramonės skatinimo priemones: 60 proc. kino platintojų sumokamo PVM bus skiriama filmų rėmimui, be to rengiamos Pelno mokesčio įstatymo pataisos, kurios turėtų paskatinti investicijas į kino filmus. Esamą situaciją komentuoja Lietuvos kino studijos vadovas Ramūnas Škikas, dar prieš šešerius metus inicijavęs šių pokyčių pradžią.
„Šiuo metu būtent fiskalinių skatinimo priemonių labiausiai reikia Lietuvos kino pramonei, nes mes iškrentame iš Europos kino konteksto. Mūsų pagrindiniai konkurentai kino kūrybos paslaugų rinkoje – vengrai, čekai – tos šalys turi daugiau lokacijų, yra geresnėse klimatinėse sąlygose – jos gali pasiūlyti daug.
Lietuvoje jau jaučiami dideli poslinkiai, tikiuosi, kad fiskalines skatinimo priemones šias metais jau turėsime, nes joms pritarimą išreiškė ir Kultūros, Finansų bei Ūkio ministerijos, tad daugiausia šiuo metu dirbama su technine dalimi, nes reikia parengti dokumentaciją, kuri vėliau bus derinama su Europos Komisija.
Visi mūsų konkurentai jau turi fiskalines kino skatinimo priemones, pavyzdžiui, kaimynai latviai turi tik municipaliniame – Rygos lygyje, tačiau nuo kitų metų jie planuoja, kad lengvatos bus taikomos visos šalies mastu. Tad dar dveji metai ir mes galime užsidaryti arba kraustytis į Rygą. Neįmanoma konkuruoti, nes šiuo metu Europoje vyrauja standartas: arba taikomos fiskalinės skatinimo priemonės, arba su tavimi tiesiog nebedirbama. Juo labiau, didelė dalis iki šiol Lietuvoje filmuotų užsienio filmų buvo JAV gamybos, o su tokiu dolerio kursu mes esame nekonkurencingi.
Įstatymo projektas jau finišo tiesiojoje, tikiuosi, kad Seime jis bus registruojamas labai greitai, gal spėsime ir į pavasario sesiją. Bet svarbiausia yra tai, kad palaikymą turime – mums pavyko įrodyti, kokią naudą duos tos fiskalinės priemonės. Tose šalyse, kurios įsivedė mokestines lengvatas anksčiau, augimas buvo jaučiamas iškart. Pavyzdžiui, Vengrijoje, kino paslaugų apimtys išaugo dešimt kartų – iš viso kino pramonė sugeneruoja apie 250 mln. eurų per metus. Tai milžiniška industrija. Ir nors Lietuva yra mažesnė, mūsų pramonės augimo galimybės yra didelės.
Pirmą kartą šiais klausimais pradėjome veikti dar 2005 metais. Tačiau procesas užtruko ilgai daugiausia todėl, kad nebuvo suprantama, kodėl mums tokiai mažai šaliai reikalinga kino industrija. Tačiau, kodėl turėtume nesiimti tų priemonių, kurios labai efektyviai suveikė kitose šalyse? Manau, kad rezultatus turėtume matyti jau po kelių mėnesių nuo priemonių įvedimo. Kino rinka yra ypač greitai reaguojanti į pokyčius ir likvidi: juk sprendimą, kur filmuoti prodiuseris gali priimti per kelias dienas. O dažniausiai didelio skirtumo, kur filmuoti – Lietuvoje ar Latvijoje – nėra.
Vis dėlto jeigu derinimas su Europos Komisija neužtruks, pirmuosius rezultatus galėsime pamatyti šių metų pabaigoje ar kitų pradžioje. Projektų yra, susidomėjimo sulaukiame.
Svarbu ir tai, kad kino pramonės atsigavimas prisidės ir prie nacionalinio kino atsigavimo: šiuo metu jo finansavimas mažas, tiek dėl krizės, tiek dėl kitų dalykų. Ir dabar augimas nebus toks didelis, kaip visi mes norėtume. Tačiau fiskalinės priemonės padėtų prodiuseriams lengviau susirinkti investicijų filmams.
Labai teigiamai vertinu šiandieninius pokyčius Lietuvos kino pramonėje. Ypač džiugu dėl Nacionalinio kino centro steigimo, nes mes visi daugybę metų to siekėme. Lietuva tuo ir išsiskyrė, kad vieninteliai Europoje tokio centro neturėjome. Vilniaus kino biuro įkūrimą vertinu taip pat labai teigiamai, nes daugelyje šalių taip pat yra toks kino skatinimas municipaliniu lygiu. Nereikia nerimauti, kad biuro ir centro veikla dubliuosis ar kirsis, nes jų funkcijos ganėtinai skirtingos.
Nacionalinis kino centras formuos visą Lietuvos kino politiką, pradedant paveldu ir net gairėmis, kokie kino filmai turėtų būti gaminami. Iki šiol nebuvo tokio vieneto, kuris užsiimtų viskuo, kas svarbu kino pramonei. Ministerija kažkiek tų darbų darė, bet tikrai ne tame lygyje, kaip kitos šalys.
Būtent fiskalinės priemones kitose šalyse inicijavo jų kino centrai, kadangi Lietuvoje jo nebuvo, kelias buvo kitas. Šiuo metu suburta darbo grupė, kurioje ir aš pats dalyvauju, bet vėlgi nėra vieningos politikos, o jos formavimas – milžiniškas darbas“.
Evelina Povilaitytė
