Su valdžios abejingumu tenka susidurti vos ne kiekvienoje valstybės institucijoje. Žmonės, patyrę valdininkų panieką, pirmiausia nustemba, vėliau nusivilia – garbingus postus užimančių veikėjų elgesys niekaip nedera su televizijos, radijo, kitų žiniasklaidos priemonių skleidžiama informacija, kad valstybė tarnauja žmogui. Gal valstybė ir tarnauja, bet jai atstovaujantys valdininkai, kažkieno elektroninėje erdvėje taikliai apibūdinti valdžiažmogiais, tikrai ne. Tiesa, ne visi. Yra pagirtinos reputacijos valstybės tarnautojų ar kitokį statusą turinčių valstybės įmonių darbuotojų, apie kurių gerus darbus, deja, informacinės žiniasklaidos priemonės nepranešinėja. Na, o jei kokia palanki informacija apie žemesnes pareigas hierarchinėje sistemoje užimantį darbuotoją ir praslysta, tai jo veiksmai įvertinami kaip įprasti – atliktos pareiginėje instrukcijoje nurodytos funkcijos. Tačiau yra pareigų, nenurodomų jokiose instrukcijose – tai pareiga būti žmogumi. Štai to, žmogiškumo, ir pasigendame. O netyčia susidūrę prarandame amą – vis dar jo esama.
Lyg ir visi teisūs
Vardan aiškumo, papasakosiu išgyventą istoriją. Ne dėl to, kad skaudu buvo, dėl to, kad kiti žinotų, nedarytų klaidų, per daug nepasitikėtų įvairaus plauko specialistų žodžiais ir patys laiku tikslintųsi informaciją. Vyresnioji karta nedrįsta daug klausinėti, nenori įkyrėti įvairias pareigas užimantiems specialistams, dėl to neretai nukenčia. Ji turi dar vieną, stipriai įsišaknijusį įsitikinimą, kad viską gali susitvarkyti be jaunesnių artimųjų pagalbos. Senoliai vis dar galvoja, kad yra pakankamai saugūs šiuolaikinėje visuomenėje, kuri iš tikrųjų nėra tolerantiška jiems. Grobuoniškoje visuomenėje gerumas nėra vertybė, joje viskas matuojama jėga ir pinigais, todėl remtis gali tik savais žmonėmis, ir tai bėdoje patikrintais.
Mano aštuoniasdešimtmečiai tėvai, visą savo darbingą amžių tarnavę valstybei, tikėjosi senatvėje sulaukti jos paramos. Gaila, susidūrė su abejingumu. Vienas gimdytojų – mama, vis dar neatsigauna nuo gydymo įstaigoje patirto šoko, kitas, sulaukęs paskutinės paslaugos, – beskausmės mirties, paliko iliuzijų Lietuvą. Tačiau prieš tai jis patyrė medikų abejingumą, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, elgėsi pagal instrukcijas. Štai apie tas gydytojų paslaugas ir valdžiažmogių rašytas instrukcijas ir noriu papasakoti. Neslėpdama ir savo tuščio pasitikėjimo tėvo žodžiais, kad jis gydosi, kad jam viskas gerai, kad nieko neskauda. Tai buvo dvasiškai ir fiziškai itin stiprus žmogus, jaunystėje daug sportavęs ir taip užsigrūdinęs, klasikinių imtynių meistras. Be galo mylėjo Tėvynę ir pasitikėjo žmonėmis. Silpnumo nedemonstravo, pas gydytojus lankėsi tik didelei bėdai prispyrus. Net sirgdamas nedejavo –lyg ir negarbinga buvo matant labiau kenčiančiuosius. Tik artimųjų spaudžiamas, jau visai senkant jėgoms, jis, griežtai išsigynęs palydos, nuėjo pas šeimos gydytoją.Toji, matydama žmogaus savijautą, paskyrė tyrimus, tačiau nepasistengė paskubinti įvykių.
Suprantama – yra instrukcijos, privaloma tvarka, išimtys daromos tik saviems. Neabejoju, kiekvienas esame su tuo susidūrę, tik kalbėti apie tai nelinkę – kad tik ko nenutiktų.Žinoma, diena anksčiau atlikti tyrimai nebūtų pristabdę ligos, tačiau žmogus būtų tikėjęs, kad juo rūpinamasi. Taip, kaip jis 40 metų, dirbdamas valstybės naudai, rūpinosi visais kelyje sutiktaisiais. Atlikti tyrimų jau ėjo lydimas žmonos, matyt, labai jau blogai jautėsi, kad sutiko. Tyrimų atsakymų kitą dieną pas gydytoją nuėjo sutuoktinė, mano mama. Jai gydytoja pasakė, kad tėvui įtaria vėžį ir jam reikalinga onkologų pagalba. Išrašė siuntimą į Vilniaus universiteto Onkologinio instituto konsultacinę polikliniką, neįspėjusi, kad pirmiau ten reikia užsiregistruoti ir vykti registratūros paskirtu laiku.To nežinojome ir mes, ligonio vaikai. Sūnus, patikėjęs, kad tėvas gavo siuntimą į gydymo įstaigą, išsiprašė iš darbo ir nuvežė sunkiai paeinantį žmogų į VU Onkologinio instituto Konsultacinę polikliniką.
Tik atvykus paaiškėjo, kad šeimos gydytojos išrašytas lapelis tėra siuntimas registracijai pas specialistą, kurios staiga blogėjantis ligonis galėjo ir nesulaukti. Jį atvežęs sūnus prašė pilvo organų ligų gydytojo, pas kurį konsultuotis ir buvo nukreiptas tėvas, priimti ligonį, nes šis geso akyse: jau keletą dienų nebuvo valgęs, dėl sparčiai besivystančios ligos vos pastovėjo ant kojų. Gydytojas buvo nesukalbamas – yra priėmimo tvarka, prie kabineto laukia eilė pacientų. To negali paneigti, tačiau visi jie savarankiškai vaikščiojo, o, neturėję kur prisėsti, kantriai ramstė pasienius. Sūnus pagalbos kreipėsi į VU Onkologijos instituto Konsultacinės poliklinikos vedėją. Ji padarė išimtį , leidusi žmogui likti eilės pabaigoje. Galima būtų džiaugtis vedėjos geradaryste, jei ne akyse silpstantis žmogus. Bet, tvarka yra tvarka. Gydytojų gailestingumu belieka žavėtis filmuose. Matyt, per daug jų prisižiūrėjome, kad naiviai tikėjomės sulaukti pagalbos.
Į ligoninę patenkama kitais ratais
Taip ir nesulaukęs Hipokrato priesaikininkų pagalbos, sūnus tėvą parvežė namo – neišgirdęs konsultacijų, kaip su sunkiu ligoniu elgtis grįžus. Sužinojusi apie jų kelionę namo, nustėrau. Paskambinau į Sveikatos apsaugos ministeriją ir pasiteiravau, ar nebuvo pažeistos ligonio teisės. Išgirdau standartinį atsakymą, jog, norint pasakyti tiksliau, reikia žinoti visą situaciją, o ji šiuo metu miglota. Tačiau pripažino, kad išleisti į namus sunkaus ligonio, taip ir neapžiūrėję, medikai negalėjo. Susisiekusi su VU Onkologijos instituto Konsultacinės poliklinikos vedėja sužinojau, kad be reikalo ligonis paskubėjo namo, po visų apžiūrų gydytojas būtų skyręs laiko ir jam. Būtų. O gal ir nebūtų. Jei instrukcijos nenumato, o Hipokrato priesaika kiek apkartusi...
Pasidalijusi savo išgyvenimais su kolegėmis, sužinojau, kad geriausia sunkesniais ligos atvejais ne važiuoti į polikliniką ar ligoninės priimamąjį, o kviesti greitąją medicinos pagalbą. Skubiai iškviesti gydytojai neva visuomet gabeną ligonį į gydymo įstaigą, kur sprendžiamas tolesnis jo likimas. Suprasdama, kad tėvą vis tiek reikia vežti pas gydytojus, bent jau dėl organizmą maitinančios lašinės ar kitos minimalios pagalbos, išdrįsau paskambinti Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriui. Tai buvo vienintelis valdininkas, su kuriais tądien teko kalbėtis, nusistebėjęs tokiu medikų abejingumu. Jis patvirtino mano kolegių mintį apie greitosios medicinos pagalbos ekipažo kvietimą būtinais atvejais.
Vadinasi, jei tėvo nebūtume vežę savo transportu į VU Onkologijos instituto Konsultacinę polikliniką, o kvietę greitąją sunkiam ligoniui, jis jau kurioje nors ligoninėje būtų prižiūrimas medikų. O dabar reikėjo išgyventi iki rytojaus, nes su VU Onkologijos instituto Konsultacinės poliklinikos vedėja, paaiškinusi, kad Sveikatos apsaugos ministerija nusistebėjo minėtos poliklinikos veikla, sutariau, kad mano tėvą priims kitą dieną. Buvo nurodytas atvykimo laikas ir šį kartą jau pati vežiau tėvą į konsultacinę polikliniką.
Tądien tėvui jau reikėjo vežimėlio. Pasirašiusi registratūroje, kad jį būtinai grąžinsiu, įkėliau tėvą į ratelius ir laukiau prie kabineto. Tikėjau, kad priims. Lygiai aštuntą ryto iš kabineto išėjo slaugytoja ir ištarė mano tėvo pavardę. Kabinete laukęs gydytojas buvo labai malonus, visiška priešingybė vakarykščiam mano brolio apibūdinimui, kuo sunkiai tuomet patikėjau, žinodama, kokia visuomenine veikla užsiima minėtas daktaras. Kas taip staigiai pakeitė jo elgesį? Prisiminė turintis garbingų šaknų ir negalintis pažeminti protėvių vardo? Ar malonus mano pokalbis su VU Onkologijos instituto Konsultacinės poliklinikos vedėja ir Sveikatos apsaugos ministerijos specialistais? Tuomet man tai nerūpėjo, svarbiau buvo tėvo savijauta. Vos pačiupinėjęs tėvo pilvą, gydytojas pasakė: „Vėžys. Gyvens savaitę, daugiausia – mėnesį“. Dėl šventos ramybės pasiuntė atlikti echoskopijos, liepdamas po jos sugrįžti į kabinetą.
Pasaulis – ne be gerų žmonių, padėti pasisiūlė dienos centro slaugytoja. Ji palydėjo mus su ratukuose sėdinčiu tėvu iki antrame aukšte įsikūrusio echoskopijos kabineto. Čia jau buvo paskambinęs gydytojas ir paprašęs ligonį apžiūrėti greičiau, esant reikalui, paimti mėginį tyrimui. Minėtos slaugytojos dėka netruko ateiti kitas gydytojas, kuris ir paėmė mėginį iš sunkiai judančio žmogaus. Echoskopijos kabinete buvusių specialistų prognozės liūdnos. Supratau, nuo vėžio nepabėgsi.
Nusileidau su tėvu žemyn ir dabar jau į gydytojo kabinetą ėjau be jo – tegul žmogus galvoja, kad negalavimas laikinas. Gydytojas man pakartojo anksčiau sakytus žodžius ir patarė susitaikyti su likimu. Mačiau, jis laukia, kad išeičiau, o aš tikėjausi patarimo, ką daryti, siuntimo į ligoninės palatą. Staiga išgirstu, kad ši įstaiga – ne ligoninė, ji neguldo ligonių ir nesiunčia į jokias kitas gydymo įstaigas. Siuntimą į ligoninę gali išrašyti tik apylinkės gydytojas. „Tai ką man dabar su tokiu sunkiu ligoniu daryti?“ – klausiu ir išgirstu gydytoją sakant vežti kur norint – namo ar į slaugos namus, jokia gydymo įstaiga tokio sunkaus ligonio nepriims. Nepasakė – mirtininko, bet supratau. Argumentas – liga įsisenėjusi. Dėl to ir dėl paciento amžiaus niekas nesiims jo operuoti, juo labiau, kad vėžys išplitęs kone visuose vidaus organuose. „Bet aš prašau jam suteikti pagalbą dabar, nors kelioms dienoms, kad jam kiek palengvėtų, paskui paiimtume namo“, – sakau, vis nesuprasdama situacijos. –Kur tokį ligonį gali vežti – jam nors tai vienai savaitei reikalinga gydytojo paslauga, nors lašinė trumpam atsigauti.“ Gydytojas man dar kartą pakartojo, ką sakęs, o aš vis jo klausiu,ką man daryti, kad sąmoningas žmogus suprastų sulaukęs pagalbos ir turėtų vilties gyventi? Daktaras man paaiškino, kad išeitys yra dvi: vežti žmogų marinti namo ir prašyti šeimos gydytojos pagalbos; kita galimybė – vežti į slaugos ligoninę, kur jam bus palengvintos kančios. Mintyse staiga pagalvojau, kaip gerai, kad išvakarėse dėl viso pikto užsirašiau keleto slaugos ligoninių ir šeimos gydytojos kabineto telefono numerius.
Susitvardžiau ir kaip niekur nieko išėjau iš nuosprendį paskelbusio gydyto kabineto – už jo durų manęs su viltimi laukė tėvai. Apsimečiau, kad guldysime į ligoninę, tačiau ne į šią. Pavežėjau tėvą ratukais į erdvesnę vietą ir, palikusi abu su mama, leidausi ieškoti patogesnės vietos pokalbiams telefonu. Pirmiau paskambinau į šeimos gydytojos kabinetą. Lyg tyčia, ne jos priėmimo laikas, o kolegė paaiškina negalinti už ją rašyti siuntimo į ligoninę svetimam pacientui. Ji nepatarė man kreiptis į poliklinikos vedėją, kuri, kaip vėliau sužinojau, tokią teisę turi. Nematydama išeities, paskambinau telefonu 112 ir paprašiau medikų pagalbos. Iškvietimas į ligoninę greitosios budėtoją nustebino. Aš jam pasakiau stebuklingus žodžius, kad vakar kalbėjau su jo įstaigos direktoriumi ir šis patikinęs, kad greitoji visada padės, o dabar man jos kaip tik labiausiai ir reikia. Budėtojas paprašė nenusiminti ir laukti, automobilis būsiąs netrukus.
Išloštas gyvenimas
Jaučiausi lyg laimėjusi milijoną. Sugrįžau pas tėvus ir pranešiau, kad netrukus atvažiuos greitoji ir nuveš mus į kitą ligoninę. Tėvas reagavo skausmingai – kodėl neguldo čia, juk jam taip blogai. Kažką susapaliojau, o jis buvo per silpnas gilintis. Mama suprato ir... nusivylė: ji 52-ejus metus atidavė medicinai, ir štai tau kad nori – reikia paslaugos pačiai, o kolegos nepadeda. Greitoji pateisino pavadinimą. Laukiau jos lauke, kad tėvams negirdint galėčiau išsakyti nuogąstavimus dėl gydymo, kad medikai savo abejonėmis veiduose nenuliūdintų paskutines dienas skaičiuojančio mano tėvo. Ir būna gi žmonių! Jie man padeda! Perskaičiusi poliklinikos gydytojo išvadą, greitosios medikė mane įspėjo, kad tėvo su tokia diagnoze gali nepaguldyti ir kita ligoninė, kad aš dėl visa ko paieškočiau jam vietos slaugos ligoninėje, kas esamoje situacijoje yra nelabai realu. Tačiau medikai, nutaisę šypsenas veide, iškėlė mano tėvą iš ratukų, paguldė į neštuvus ir, pajuokavę, kad kiek kartu pasivėžins, išvyko į kitoje kelio pusėje esančią Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių kliniką.
Aš tuo tarpu puoliau skambinti į Vilkpėdės ligoninę. Atsiliepusiai gydytojai pranešiau pageidaujanti dabar atvežti savo tėvą, kurio neguldo jokia kita ligoninė. Ragelyje išgirdau juoką. Tačiau – neužgaulų, nuoširdų. Netikite, kad tokiose situacijose galima juoktis? Pasirodo, galima. Gydytojai pasakiau, kad, esant kitai situacijai, aš taip pat juokčiausi, nes suprantu, kad mano pageidavimas prilygsta fantazijai. Ji atsakė trumpai – duodu jums pusvalandį. Ir šiandien esu dėkinga Vilkpėdės ligoninės direktorei, sunkiam ligoniui radusiai vietą ligoninėje.
Jau turėdama atsarginį variantą, bet vis dar tikėdama, kad Santariškių klinikų gydytojai supras ligonio būklę ir jį nors trumpam, kol galėsime pervežti kitur, paguldys, nulėkiau į šių Priėmimo skyrių. Išvydau nervingai vaikštančią greitosios medicinos pagalbos gydytoją, sudirgusią Santariškių klinikų Priėmimo skyriaus gydytoją, kuri vos ne rėkte rėkė, ko čia atvežė tokį ligonį, suprask – mirtininką. Mačiau dar, kaip ši plėšia nuo tėvo drabužius, norėdama paklausyti širdies dūžių. Greitosios medicinos pagalbos gydytoja kartu su manimi stebėjo tą makabrišką spektaklį ir gailėjo bejėgio, klausiančiu žvilgsniu visus lydinčio mano tėvo. Aš jai pasakiau, kad sutariau dėl vietos Vilkpėdėje. Ji nuoširdžiai pasidžiaugė mano laime nelaimėje ir patarė kuo greičiau tėvą vežti ten – geresnės slaugos vargiai rastume. Kaip vežti? Po visų medikų apžiūrų ir tąsymų aš niekaip nepasodinčiau tėvo į savo mažagabaritį automobilį. Vėl paskambinau 112 ir iškviečiau greitąją. Ji – čia pat, todėl greita.
Kol susirinkau tėvo daiktus Santariškių klinikų Priėmimo skyriuje, tėvas greitosios automobiliu jau buvo vežamas į Vilkpėdės ligoninę. Lėkdama ten savo automobiliu, su tėvą vežusios greitosios medicinos pagalbos brigados darbuotojais galėjau tik atsimojuoti, prasilenkiant mūsų automobiliams. Vilkpėdės ligoninės personalas, ypač – palatos gydytojas, buvo labai dėmesingi sergančiajam ir mylimą žmogų prarandantiems artimiesiems. Šios ligoninės darbuotojams, beje, taip pat skubantiems ir besilaikantiems instrukcijų, pakako laiko užuojautai ir švelnumui.
Mano tėvas dar išgyveno dvi savaites – vėžys buvo labai pažengęs. Galiu tik stebėtis jo ištverme neišsiduoti apie skausmus iki paskutinės minutės. Ir šiandien nepasakyčiau, ar jis žinojo apie savo ligą. Gydytojai minėjo, kad nieko nejausti jis negalėjo. Vadinasi, kol galėjo, tol ėjo, viskam atiduodamas paskutines jėgas. Kaip ir valstybės tarnyboje – galėjo žemė vertis, įsipareigojimų nebūtų apleidęs. Labai viliuosi, kad jis išėjo manydamas, kad ir kiti dėl jo darė viską.
Aš negaliu taip manyti, per daug mačiau. Manęs niekaip neapleidžia mintis, kad kažkas medicinos sistemoje yra ne taip: tiek galvų kuria įstatymus, rašo direktyvas, o žmogus taip ir lieka vienas su savo bėda. Gerai, kad dar yra tokių, kuriems nestinga supratingumo ir atjautos, kurie klauso sąžinės ir yra pasirengę pagelbėti.
Loreta Tumalavičienė
P. S. Skelbti šiuos pamąstymus paskatino Vilkpėdės ligoninės drama. Ten mano tėvas buvo slaugomas dvi savaites. Lankydavau jį kelis kartus per dieną, mane keisdavo kiti artimieji. Ir tikrai neteko matyti tų baisumų, apie kuriuos pasakojama televizijos laidose. Negalėčiau kritikuoti ir personalo – po patirtų aukščiau išvardintų medikų akibrokštų Vilkpėdės gydytojai ir slaugytojai pasirodė dėmesingi ir jautrūs. Itin dėkinga esu ligoninės direktorei – jei ne jos supratingumas, profesionalios slaugos mano tėvas gal būtų ir nesulaukęs.
