Pasaulis atsisveikina su žymiu Čekijos dramaturgu ir Prezidentu Vaclavu Havelu, kuris dar gerokai iki socialistinės sistemos Vidurio ir Rytų Europoje subyrėjimo jau buvo pasauliui žinomas kaip principingas kovotojas prieš komunistinį režimą. Man teko ne kartą su juo susitikti.
Pirmą kartą susitikome 1990-ųjų pradžioje. Tuomet Čekoslovakijos Prezidentas V. Havelas per savo atstovą atsiuntė man žinią, kad esu kviečiama į Čekoslovakijos ambasadą Maskvoje, kur jis turėjo atvykti. Pasidomėjau, ar galiu ateiti su Sąjūdžio kolegomis. Ambasadoje buvo mažai vietos, todėl delikačiai buvau paprašyta ateiti su kuriuo nors vienu iš Lietuvos delegacijos TSRS Aukščiausiojoje Taryboje deputatų. Man atrodė prasmingiau eiti kartu su Vytautu Landsbergiu, kuris nebūdamas AT deputatu rečiau lankydavosi Maskvoje, ir jam tai pasiūliau. V. Landsbergis atvyko ne vienas, o su Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi Virgilijumi Čepaičiu, todėl nuėjome trise. Čekoslovakijos ambasadoje buvo tikrai ankšta. V. Havelas buvo pakvietęs svečių ir iš kitų Baltijos respublikų, žurnalistų. Visi norėjo su juo pabendrauti, užmegzti ryšius, konsultuotis.
Po pusmečio – 1990 m. rugsėjo 14 d. – susitikome Prahoje jau kaip oficialūs savo šalių vadovai: Čekoslovakijos Prezidentas ir Lietuvos Ministrė Pirmininkė. Prezidento V. Havelo dėka pavyko pasirašyti vieną pirmųjų tarptautinių dokumentų – Lietuvos Respublikos ir Čekoslovakijos Respublikos ekonominio bendradarbiavimo susitarimą. Matydama, kaip Ministras Pirmininkas Marianas Čalfa dvejoja ir svarsto, ar toks susitarimas neužrūstins TSRS centrinės valdžios, ar tai nepaskatins jos ekonominių sankcijų (prisiminimai apie Lietuvai pritaikytą ekonominę blokadą dar buvo labai švieži), nebuvau tikra, ar M. Čalfa pasiryš padėti savo parašą ant mudviejų su V. Havelu suderinto dokumento. V. Havelas puikiai suprato tokio ekonominio susitarimo politinę vertę abiem pusėms ir pareiškė jam tvirtą pritarimą. Pasirašant tą susitarimą, Prezidentas V. Havelas stovėjo šalia savojo Premjero, taip pasidalydamas su juo atsakomybę, kurios niekada nevengė.
1991–ųjų gegužę Austrijos vyriausybė Vienoje surengė didžiulę tarptautinę konferenciją, kurioje skaičiau pranešimą apie situaciją Baltijos šalyse, susitikau su Austrijos Prezidentu ir užsienio reikalų ministru. Visiems labai rūpėjo, kaip išeiti iš depresyvių santykių su merdinčia, bet dar agresyvia irstančios TSRS valdžia. Netrukus, už poros dienų, jau turėjau būti Prahoje, kur du prezidentai: V. Havelas ir Fransua Miteranas surengė tarptautinę konferenciją „Europos konfederacija“. Nors tarp Vienos ir Prahos atstumas nedidelis, man ir katalikų kardinolui Paului von Koenigui buvo skirtas mažas lėktuvas kartu skristi į Prahą. Dalyviai buvo kviečiami pagal abiejų prezidentų suderintą sąrašą. Jų buvo 150. Dar prieš kokį porą mėnesių iš Maskvos į Vilnių pas mane buvo atvykęs Čekoslovakijos ambasadorius su V. Havelo ir F. Miterano pasirašytu laišku – kvietimu dalyvauti ir skaityti pranešimą dėl jų puoselėjamos Europos vienijimosi idėjos. Buvau įspėta, kad pakvietimas galioja tik man asmeniškai ir neturėčiau niekam jo perduoti (man nebuvo paslaptis – kodėl tai pabrėžiama, nes jau žinojau V. Havelo ir Prancūzijos vadovo skeptišką požiūrį į kai kuriuos Lietuvos politikus, galinčius sukelti destrukciją). Tai buvo pirmasis toks renginys, kuriame svarstytas Europos vienijimasis ir iš socialistinio lagerio išsivadavusių valstybių būsimas statusas Europoje, jų integracijos į Europos bendriją modelis. Renginio iniciatoriai jį pavadino „konfederacija“.
1992 m. pradžioje vėl dalyvavau V. Havelo organizuotame tarptautiniame renginyje. Buvau pakviesta į Prahoje vykusį Žmogaus teisių manifesto „Chartija 77“ 25–mečio jubiliejinį renginį, į kurį važiavom iš Vokietijos su dviem jo buvusiais bendražygiais – disidentais, „Pragos pavasario“ laikmečiu gyvenusiais Čekijoje (Sudetuose): prof. Rudolfu Grulichu ir prof. Adolfu Hampeliu. Jie su V. Havelu buvo artimi bendražygiai iš disidentinių laikų ir daug man pasakojo apie slaptą leidybinį darbą ir susidūrimus su policija bei slaptosiomis tarnybomis. Prahoje mes trise susitikome su V. Havelu ir ilgai diskutavome su juo apie tolimesnį Čekoslovakijos likimą, jos suskilimą į dvi valstybes ir Baltijos šalių ateitį. Konferencijoje išsirutuliojo gan karšti ginčai su keletu ten keistu būdu atsiradusių jau byrančios TSRS „gelbėtojų“, norėjusių įtikinti dalyvius jos išsaugojimo realumu. V. Havelas nevengė iššūkių ir aštresnės diskusijos, o atvirame dialoge su politiniais priešininkais įžvelgė įtampų mažinimo galimybę. Jis buvo linkęs girdėti visas nuomones. Jei kas bando jį pateikti kaip beatodairiškai radikalų politiką, aš negaliu iki galo su tuo sutikti. V. Havelas sugebėjo išmintingai suderinti drąsą, patriotizmą ir principingumą su tolerancija ir atsakomybe už pasekmes.
V. Havelas vietoj autografo mėgo piešti raudoną širdelę. Mano archyve yra išsaugota viena jų ant „Chartijos 77“ renginio, kuriame dalyvavau, lankstinuko. Šiandien pyktelėjau ant savęs, kad tos širdutės, kaip ir man adresuotų jo laiškų, lengvai surasti, neperžiūrėjusi per dešimtmečius sukaupto archyvo, negalėčiau. Kai Anapilin išeina dideli ir brangūs žmonės, jų prisilytėjimu paženklinti daiktai įgyja neįkainojamą dvasinę vertę.
Bet svarbiau, matyt, yra tai, ką bendravimas su šiuo iškiliu žmogumi paliko manyje.
Pirmoji atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Premjerė, Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė Kazimiera Prunskienė.
