Turiu jums gerų ir blogų naujienų, rašo BBC ekonomikos redaktorius Robertas Pestonas.
Jeigu 2012 metais mums pavyks išvengti didelio banko arba euro zonos valstybės bankroto, tuomet ekonomika turėtų po truputėlį kopti į viršų. Ši žinia skamba visai gerai.
Bloga naujiena yra ta, kad 2012 metais prasiskolinusioms valstybėms ir nusilpusiems bankams bus itin sunku susimokėti savo skolas. Ekonominio klestėjimo metais buvo švaistomasi paskolomis, daugelio jų mokėjimo terminas subręs kitais metais.
2005–2007 metais rinkose vyko aktyvus kompanijų įsigijimas skolintomis lėšomis, nemaža dalis minėtų įsiskolinimų turės būti padengti kaip tik 2012 metais. Tai reiškia, kad senosios skolos turės būti refinansuotos, o norint padegti senus įsiskolinimus teks tiesti rankas į naujus kreditorius.
Galite paklausti, o ko gi čia liūdėti? Juk skolų refinansavimo praktika yra plačiai paplitusi.
Visų pirma, šiuo metu kapitalo rinkos nerodo jokio noro suteikti lėšų į skolas įklimpusioms kompanijoms. Antra, bankai dėl sugriežtinų priežiūros institucijų reikalavimų bei neaiškių artimiausios ateities perspektyvų yra nusiteikę atsargiai vertinti galimas rizikas ir saugoti savo kapitalą.
Dėl šių priežasčių tik vienas Dievas težino, kaip didžiosioms kompanijoms pavyks pritraukti būtinas lėšas. Nepavykus to padaryti, nuostolių patirs esami kreditoriai.
Europos bankai savo skolinių įsipareigojimų apmokėjimui kitais metais privalės sukrapštyti 810 mlrd. eurų. Bent jau taip teigiama „Royal Bank of Scotland“ atliktame tyrime.
Tuo tarpu Europos vyriausybių laukia dar didesni iššūkiai. Susumavus mokėtinas palūkanas, skolas, kurių mokėjimo terimas jau suėjo ir naujas paskolas, kurias valstybės turės gauti, norėdamos finansuoti biudžeto deficitus, išvysime įspūdingus skaičius.
Prancūzijai teks pritraukti 400 mlrd. eurų, Ispanijai 220 mlrd. eurų, o Jungtinei Karalystei 260 mlrd. eurų (skaičiai pateikiami remiantis Europos Komisijos ir „Bloomberg“ duomenimis).
Sunkiausioje padėtyje atsidūrė Italija, Ispanija ir Prancūzija, nes Europos Centrinis Bankas (ECB) negali išpirkti jų skolų. ECB vengimas imtis šio žingsnio turi rimtą teisinį pagrindą. Ne mažiau svarbu yra tai, kad ECB, supirkdamas kurios nors valstybės skolas, faktiškai subsidijuoja tokią valstybę kitų euro zonos narių sąskaita be tų šalių rinkėjų pritarimo.
Nieko nuostabaus, kad Vokietijos vyriausybė, matydama rinkėjų nepasitenkinimą, neskuba finansuoti prabangaus italų ar ispanų gyvenimo. Kas sutiks skolinti euro zonos narėms, jeigu net Vokietija vengia prisiimti šią atsakomybę?
Matant prieš akis bendrą bankų ir vyriausybių įsiskolinimą, pradeda kilti nerimas, 2012 metai ne už kalnų.
Įsivaizduokite finansininką Bostone, Abu Dabyje, arba Singapūre. Jo pečius slegia milijardai klientų lėšų. Toks investuotojas, žvelgdamas į euro zoną, nemato vieno labai svarbaus faktoriaus – paskutinės vilties skolintojo, kuris katastrofos akivaizdoje galėtų apmokėti euro zonos skolas. Sparčiai kylant nerimui dėl euro zonos likimo, tokio investuotojo tolerancija Europos rizikos atžvilgiu traukiasi geometrinės progresijos greičiu.
Dėl šios priežasties Europos bankai ir vyriausybės, bandydami pritraukti būtinas lėšas, susiduria su rimtais keblumais. Kaip jau buvo minėta, kitais metais išmuš skolų grąžinimo valanda. Euro zonos lyderiai privalo susitarti dėl aiškios ateities strategijos, tačiau jiems liko visai nedaug laiko. Neradus konsensuso Europai savo kailiu teks patirti vyriausybių bankrotus, bankinio sektoriaus žlugimą ir euro zonos suirutę.
