REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Universitetas, kaip įprasta, asocijuojasi su savarankišku jaunuolio gyvenimu, išvažiavimu į kitą miestą bei naujais gyvenimo iššūkiais. Pati šioje įstaigoje jau praleidau dvejus metus ir per tą laiką girdėjau be galo daug studentavimo ypatumų, kurie man visiškai svetimi. O gimiau aš Vilniuj, čia užaugau ir čia studijuoju... Dažnas pavydi, sako – tau pasisekė, nereikėjo iš namų kraustytis. Tačiau kiekviena lazda turi du galus.

Pradėkim nuo stogo virš galvos. Gyvenu aš ramiame gyvenamajame rajone su tėčiu, pusė valandos kelio nuo miesto centro ir nuo mano fakulteto. Turiu savo kambarį, kuriuo man reikia dalintis tik su kate, o už sienos liūdi tuščias kambarys, kurį kartais okupuoja katė ar mano drabužiai. O studentaujantys kitame mieste ir gyvenantys bendrabuty, dažniausiai turi dalintis kambariu su kitais studentais, kurių beveik nepažįsta. O tada jau nepasiskųsi vyresnybei – „Mano kambario draugas man nepalieka vietos stalui atsinešt“ ar „Mano kambario draugė knarkia“. Žinoma, jei turi pinigų nuomotis butuką su draugais, gali rasti puikų variantą. Na, kartais susiduriama su piktomis nuomininkėmis ar vėją praleidžiančiais langais, bet su viskuo susitvarkoma. Ir štai man darosi liūdna, kad aš to patirti negaliu...

REKLAMA
REKLAMA

Kaip žinoma, tėvai turi mėgstamą posakį – mi casa, mis reglas (lot. mano namai, mano taisyklės). Su juo nepasiginčysi, tad vakarėliai, ilgi pasisėdėjimai su draugais ir vaikinai griežtai išbraukiami. Kitaip bendrabučių gyventojams. Jie laksto po aukštus su šlepetėm ir arbatos puodeliais, o besinuomojantys iki paryčių gali žaisti stalo žaidimus bendroje, jaukioje virtuvėje. Pati prieš porą dienų aplankiau grupės draugą, nuomojantį butą su draugais – pavydėjau baltu pavydu... Niekas neburba, kad jaučiasi cigarečių dūmai, kad dviračiai ant kelio, kad spurgos arba puodeliai ne vietoj sukrauti. Vėlgi – studentiška buitis, kurios aš neragavus.

REKLAMA

Na, o jau kalbant apie maistą, tai mano šaldytuve visuomet yra maisto, nes tėčio pareiga ir malonumas rūpintis, kad dukra visad būtų pavalgius. Jei labai noriu, ar man liūdna, galiu paprašyti, kad parneštų pyrago ar ledų. Kita vertus, iš savo bendrakursių girdžiu nusiskundimus ar džiaugsmus dėl vakarykštės košės, kuri gavosi be galo skani, nors ir nebuvo pinigų pienui, ar tą pieną išgėrė kambario draugė. Ar nesutiksite su manimi, kad tai yra vienas iš studentavimo ypatumų? Ir kad gamintis maistą iš bet ko, ką randi šaldytuve, yra smagu ir kiekvieną iš mūsų gali kūrybiškai prablaškyti?

REKLAMA
REKLAMA

Į paskaitas keliauju gerai pažįstamais keliais. Mieste žinau puikių vietų pavalgyti, išgerti, pasėdėti, paklausyti muzikos, pasižmonėti ar kultūringai praleisti laiką. Visai netoliese gyvena vaikystės bei mokyklos draugai. Viskas yra savo vietoj ir, atrodo, nieko netrūksta. Tačiau darosi šiek tiek pavydu, kai atvykusieji kasdien gali atrasti kažką naujo, partirti kažką įdomaus, nepažįstamo. Tai jiems sukelia emocijas, jausmus, kurių man patirti netenka. Jie tą patį miestą, gali pamatyti kitomis spalvomis, kurių, deja, mano akvarelėje nėra, nes nuo mažens mano miestas man yra nuspalvintas taip pat.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Užaugusiems kituose miestuose, išsikraustymas ir studijų pradžia yra kažkas, kas į jų gyvenimus ateina natūraliai, o pasiliekantys savo mieste susiduria su šiokiomis tokiomis problemomis. Kada man išsikraustyti? Ar turiu laukti, kol mane pagaliau neapsikentę tėvai ištekins už kokio vyrioko? Ar laukt, kol šiaip išvarys? Ar tiesiog pabaigus studijas susirasti darbą? O jei tėvai norėtų, kad išeitum anksčiau? Ar pačiai, prasidėjus studijoms, kur nors susirasti studentišką irštvą? O jei nėra pinigų? Ar man apsimoka išeiti iš namų ir palikti du kambarius vorams, o pačiai leisti pinigus kambario nuomai už dešimties minučių kelio? O jei apsimoka, ar man aukoti brangų studijų laiką dirbant padavėja, ar krapštyti kiekvieną centą ir gyventi be šildymo? Aišku, kiekvienam savo – galbūt kai kurių studentų tėvai be galo turtingi ir gali nupirkti vaikams atskirą butą ar padėti sumokėti nuomos mokestį, o galbūt kai kurie tėvai yra labai jaunatviški ir „atsipūtę“, leidžiantys vaikams gyventi po jų stogu, tačiau pagal savo atskiras taisykles. Kai kurie renkasi dirbti ir mokytis vienu metu, tačiau nuo to kenčia studijos. Net gi yra tokių, kurie aukoja studijų laiką darbui, tačiau niekas nuo to nenukenčia!

REKLAMA

Kad ir kaip ten būtų, gyvenimas su tėvais suteikia saugumo ir šilumos jausmą. Jie visad bus tam pačiam mieste ar tuose pačiuose namuose ir jie visad pasiruošę padėti savo vaikams, kad ir kas nutiktų. Mes kartais nepatenkinti dėl jų taisyklių, dėl moralų ar dėl liepimų pranešti, kada grįši, kur esi, tačiau visa tai galbūt tėra tik vienas didelis pliusas studijuojantiems savo mieste. Tačiau studentui laisvės visad norisi, ypač pirmakursiui. O pajausti laisvę bei paragauti savarankiško gyvenimo turi kiekvienas studentas – taip nulemta pasaulio dėsnių. Ir jei studentas studijuoja ten, kur užaugo ir lankė mokyklą, jis gali jaustis nepilnavertis šio vardo turėtojas.

Berta Radionovaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų