REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pateikiame sąrašą mažai kam žinomų žudikų, pasižymėjusių psichopatišku kraujo troškimu. Šie žmonės sunumeruoti be jokios tvarkos, kadangi kiekvieno jų žiaurumą sunku ir suvokti. Jeigu žinote dar keletą psihopatiškų žudikų ir manote, kad jie nusipelnė patekti į šį listverse.com sąrašą – paminėkite juos komentaruose.

REKLAMA
REKLAMA

10. Cordelia Botkin

Cordelia Botkin buvo garsaus verslininko iš San Francisko žmona, gyvenusi 19 a. pabaigoje. Kartą, bevaikštinėdama parke, ji susipažino su Johnu Dunningu, kuriam tąkart sugedo dviratis. 41 m. C. Botkin turėjo akivaizdžių seksualinių ketinimų, ir, nepaisant to, kad J. Dunningas (31 m.) tuo metu buvo vedęs kongresmeno dukterį, netrukus leidosi su ja į audringą romaną.

REKLAMA

Neilgai trukus jis paliko savo žmoną ir paniro į lošimų, sekso bei alkoholio kupiną gyvenimą. Visa tai jam teikė ir finansavo pati C. Botkin. Tačiau, po kiek laiko, vyras atsikvošėjo, nusprendė nutraukti romaną ir sugrįžti pas žmoną – šių ketinimų nuo Botkin jis neslėpė. Nenorėdama būti palikta viena, moteris nusiuntė dėželę apnuodytų saldainių – kurie atrodė tarsi dovana nuo gero draugo – J. Dunningo žmonai. Saldainiais pasivaišino tiek pastaroji, tiek penki jos draugai bei šeimos nariai. Keturi iš jų vargais negalais atsigavo, tačiau J. Dunningo žmona bei jos sesuo neišgyveno.

REKLAMA
REKLAMA

Ištyrus likusius šokoladukus paaiškėjo, kad šie buvo sulaistyti arsenu. Pastarųjų pėdsakai netrukus atvedė pas C. Botkin, kuri, pripažinusi kaltę, buvo įkalinta iki gyvos galvos. Keistas faktas šioje istorijoje yra tas, jog teisėjas, patupdęs šią moterį už grotų, po kelių savaičių ją išvydo apsipirkinėjančią mieste. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad C. Botkin kalėjime parsidavinėjo sargybiniams už galimybę išeiti pasivaikščioti kada panorėjusi. Moteris mirė kalėjime, būdama 56 m. Jos mirties priežastis buvo „dėl melancholijos suminkštėjusios smengenys“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

9. Kapotojas iš Naujojo Orleano

1918 m. gegužės 23 d. bakalėjininkas Josephas Maggio ir jo žmona buvo papjauti miegantys savo bute virš Maggio daržovių parduotuvės. Tyrimą atlikę pareigūnai išvydo, kad galinių durų panelė buvusi išimta, todėl žudikas nesunkiai įsigavo vidun.

Nusikaltėlio ginklas – kirvis – buvo rastas besimėtantis bute, apskretęs Maggio krauju. Niekas namuose nebuvo pavogta – net ir pinigai bei papuošalai, laikomi kone matomiausioje vietoje. Vienintelė miglota sąsaja, kurią pavyko rasti, buvo netoli aukos namų kreida užrašyta žinutė: „Ponas Josephas Maggio šiąnakt užsisėdės. Rašykite poniai Toney“. Praėjus mėnesiui po bakalėjininko žmogžudystės, buvo atliktas dar vienas nusikaltimas.

REKLAMA

Louis Bossumerį, taip pat bakalėjininką, gyvenantį virš savo parduotuvės kartu su žmona Annie Harriet Lowe, kaimynai aptiko tysantį kraujo klane. Nežinomas kapotojas iš viso nužudė aštuonis žmones. Nebuvo jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima susieti vienintelį įtariamąjį – Josephą Mumfre – su nusikaltimais. Byla liko nebaigta.

8. Tomas Creamas

T. Creamas buvo gydytojas, slapta atliekantis abortus. Jis gimė Škotijoje, mokslus baigė Londone, o vėliau dirbo Kanadoje bei Čikagoje, Ilinojuje. 1881 m. vyras buvo apkaltintas dėl mirtino kelių pacientų – tiek vyrų, tiek moterų – nunuodijimo. Iš pat pradžių nebuvo jokio įtarimo, kad pastarosios mirtys – tai žmogždystės, tačiau pats T. Creamas reikalavo ištirti kūnus, tokiu būdu norėdamas atsidurti dėmesio centre.

REKLAMA

Įkalintas Ilinojaus valstijos pataisos namuose, po dešimties metų – 1891 m. – jis buvo paleistas už gerą elgesį. Gydytojas persikraustė į Londoną, kur tęsė žmogžudystes – į jo rankas dažniausiai pakliūdavo prostitutės – ir netrukus buvo vėl suimtas. 1892 m., lapkričio 15 d., T. Creamas buvo pakartas. Pasak budelio, jo paskutiniai žodžiai buvę: „Aš esu Džekas...“ – greičiausiai turėję reikšti „Džekas Skerdikas“.

Nors D. Skerdiko žudynių metu T. Creamas tupėjo už grotų, kai kurie istorikai įsitikinę, jog pastarasis galėjęs papirkti pareigūnus ir palikti kalėjimą anksčiau, nei turėtų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

7. Josephas Vacheris

Josephas Vacheris buvo serijinis žudikas, kilęs iš Prancūzijos, retkarčiais vadinamas „Prancūzų skerdiku“ dėl panašumo į liūdnai pagarsėjusį Džeką Skerdiką, 1888 m. siautusį Londone. Jo randuotas veidas, rankose nešamas akordeonas bei paprasta, balta, iš triušio kailio pasiūta kepurė tapo jo vizitine kortele.

Per tris metus nuo 1894 m., J. Vacheris nužudė bei suluošino mažiausiai 11 žmonių (vieną moterį, penkias paaugles mergaites ir penkis paauglius berniukus). Dauguma jų buvo aviganiai, prižiūrintys bandas atokiuose laukuose. Aukos būdavo subadomos, neretai – išmėsinėjamos ir išprievartaujamos. J. Vacheris buvo klajoklis, traukiantis iš vieno miestelio į kitą – nuo Normandijos iki Provanso – dažniausiai apsistojantis pietrytinėje šalies dalyje. Jis pragyveno dirbdamas pas pavienius ūkininkus ir prašydamas išmaldos. 1897 m. nusikaltėlis buvo pagautas laukuose, bandantis nužudyti moterį.

REKLAMA

Kepurėtasis vyras prisipažino kaltas dėl žmogžudysčių bei pridėjo esąs pamišęs, nes vaikystėje jam neva įkandęs pasiutęs šuo. Vėliau žmogžudys pakeitė savąjį pasakojimą ir ėmė teigti esąs Dievo pasiuntinys. Po dviejų mėnesių, auštant vėsiam gruodžio 31-osios rytui, J. Vacheris buvo giljotinuotas. Vyras atsisakė eiti link pakylos, todėl buvo tempte nutemptas budelių.

6. Leonarda Cianciulli

Ši moteris pateko į sąrašą ne dėl žmogžudysčių skaičiaus, bet dėl to, ką ji padarė su aukų kūnais. Leonarda Cianciulli (gimusi 1893 m. lapkričio 3-ąją, mirusi – 1970 m. spalio 15-tąją) buvo serijinė žudikė iš Italijos. Geriau žinoma kaip „Muiladarė iš Koredžio“, ši dama tarp 1939 ir 1940 m. nužudė tris moteris ir pavertė jų kūnus į muilą. L. Cianculli gimė kaip prievartos rezultatas, todėl visą savo vaikystę tvėrė motinos neapykantą. Net du kartus mergaitė bandė nusižudyti.

REKLAMA

Vėliau, jau suaugusi, ji ištekėjo už biuro tarnautojo Raffaele Pansardi ir persikėlė su juo į Lariano miestą. Nelaimei, judviejų namus 1930 m. suniokojo žemės drebėjimas, todėl pora persikraustė dar kartą – šįkart į Koredžio miestą, kuriame Leonarda atidarė nedidukę muilo krautuvėlę ir pasižymėjo kaip graži, maloni moteris, mylinti motina bei puiki kaimynė.

Tačiau, 1939 m. L. Cianciulli išgirdo, jog vyriausiasis jos sūnus, Giuseppe, ketina stoti į Italų armiją, besiruošiančią Antrajam pasauliniam karui. Giuseppe buvo jos mylimiausias vaikas, todėl moteris nusprendė jį ginti visomis išgalėmis. Ji padarė išvadą, kad sūnaus saugumui garantuoti reikėtų ką nors paaukoti. Būtent todėl moteris nusižiūrėjo tris pagyvenusias savo kaimynes.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nužudžiusi pirmąją jų su kirviu, aukos kūno moteris atsikratė, kaip pati papasakojo, šitaip: „Sumečiau gabalus į puodą, pridėjau septynis kilogramus kaustinės sodos – kurią pirkdavau muilui daryti – ir tol maišiau visą masę, kol kūno dalys pavirto į tirštą, tamsią pliurzę, kurią supyliau į keletą kibirų ir ištuštinau šiuos artimiausiame septiniame bake.

Tuo tarpu, kalbant apie kraują – palaukiau, kol jis sukrešės, tuomet išdžiovinau orkaitėje, nugramdžiau ir sumaišiau su miltais, cukrumi, šokoladu, kiaušiniais, margarinu bei pienu, visą sumaišydama į vieną masę. Iš jos iškepiau traškius pyragėlius prie arbatos ir vaišinau jais ponias, atėjusias manęs aplankyti. Pastaruosius valgiau ir aš pati, ir Giuseppe“.

REKLAMA

Antroji L. Cianciulli auka buvo nužudyta lygiai taip pat. Tačiau su paskutiniąja į jos nagus pakliuvusia moterimi – operos dainininke Virginia Cacioppo – buvo pasielgta šiek tiek kitaip: „Sumečiau jos kūno dalis į puodą, kaip ir kitų dviejų...tačiau šios moters mėsa buvo riebi ir balta, todėl, jai ištirpus, į masę supyliau kvepalų buteliuką ir, ilgai pavirusi, galėjau padaryti puikiausią riebų muilą. Dalinau jo gabalėlius kaimynams bei klientėms. Pyragėliai taip pat buvo daug geresni – toji moteris buvo išties saldi“.

REKLAMA

Tačiau, neilgai trukus, liudytojų dėka L. Cancilli buvo suimta ir apkaltinta žmogžudystėmis. Moteris buvo nuteista 30-čiai metų kalėjimo, kur ji galiausiai ir mirė dėl kraujo išsiliejimo į smegenis.

5. Henri Landru

H. Landru buvo prancūzų serijinis žudikas, gyvas „Mėlynbarzdžio“ pavyzdys. Vyras metė mokslus ir įstojo į armiją. Pasibaigus tarnavimo laikui, jis susilaukė vaiko su savo pussesere, o tuomet susituokė su kita moterimi. Porai gimė ketvertas vaikų, o tuomet H. Landru nusprendė moterį palikti. Darbdavys apgaudinėjo šį vyrą, todėl jis nebeturėjo pajamų, o tam, kad jų prasimanytų, ėmėsi suktybių.

REKLAMA
REKLAMA

H. Landru pradėjo dėti skelbimus į Paryžiaus laikraščių pažinčių skyrelius, dažniausiai – tokio pobūdžio: „43 m. našlys su dviem vaikais, rimtas, kilęs iš gerbtinos šeimos ir gaunantis geras pajamas, trokšta susipažinti su našle, neprieštaraujančia susituokti“. Siaučiant Pirmąjam pasauliniam karui, daugelis vyrų neteko savo gyvybių, moteris palikdami našlėmis – o tokias ir medžiojo Landru.

Kai moterys užeidavo į Landru namus, šis jas nužudydavo, nukirsdavo galvą, o kūno dalis sudegindavo krosnyje. Šis vyras turėjo tiek daug slapyvardžių, kad laikė sąrašą, kuriame žymėdavosi, kokiai moteriai kokiu vardu prisistatė. Laimei, vienos iš aukų sesers dėka, jis neilgai trukus buvo pagautas ir, nors nebuvo rasta jokių aukų kūno dalių liekanų, jo užrašų knygutės tapo neginčijamu nusikaltimų įrodymu. 1922 m., praėjus trims mėnesiams, nusikaltėlis buvo giljotinuotas.

Teismo metu H. Landru nupaišė savo virtuvę – įtraukdamas ir krosnį, kurioje degindavo aukas, ir padavė šį piešinį vienam iš savo advokatų. 1967 m. gruodį piešinys buvo paviešintas, ir paaiškėjo, kad kitoje jo pusėje Landru buvo užrašęs: „Tai ne siena, už kurios vyksta veiksmas, tai – krosnis, kurioje visa sudeginama“. Šis užrašas laikomas žudiko prisipažinimu.

REKLAMA

4. Tarnaičių naikintojas

Tarnaičių naikintojas, arba „Kirviu ginkluotas Ostino žudikas“ buvo serijinis žudikas arba žudikų būrys, terorizavęs Ostino miestą Teksase tarp 1884 m. ir 1885 m. Mažiausiai septynios moterys, daugiausia – tarnaitės, mirė nuo šio žudiko rankos. Jis dažniausiai ištempdavo aukas iš lovų, išprievartaudavo, o tuomet sukapodavo. Keletui aukų su kažkokiu aštriu įrankiu buvo subadytos ausys  bei veidas. Pirmoji nukentėjusioji, 1884-ųjų Naujųjų metų išvakarėse, buvo Mollie Smith.

Daugybė žmonių buvo suimti dėl šių nusikaltimų, tačiau nei vienas iš jų nebuvo nuteistas. Paskutinės žmogžudystės nuvilnijo nuo pirmosios praėjus metams – 1885 m. gruodį nusikaltėlio aukomis tapo dvi baltosios pasiturinčios moterys – Eula Phillips ir Sue Hancock, gyvenusios centriniame Ostine. Šie nusikaltimai – tai ankstyvas serijinių žudynių JAV pavyzdys, nuvilnijusių likus trims metams iki Džeko Skerdiko pasirodymo Londone. Kartais manoma, jog šis krauju sutepto kirvio savininkas bei Džekas Skerdikas – tai vienas ir tas pats žmogus.

3. Broliai Harpe'iai

Micajah „Didysis“ Harpe (1768 – 1799 m.) ir Wiley „Mažasis“ Harpe (1770 – 1804 m.) buvo nusikaltėliai, 18 a. pabaigoje siautę Tenesio, Kentukio bei Ilinojaus valstijose. Jie atlikdavo nusikaltimus vedini kraujo troškimo, o ne dėl finansinės gerovės, todėl kai kurie istorikai vadina juodu pirmaisiais „tikraisiais“ tautos serijiniais žudikais.

REKLAMA

Jauni būdami, Harpe'iai gyveno kartu su indėnais Čerokiais bei Krikais, kurie žiauriai pjovėsi tiek su baltaisiais įsibrovėliais, tiek vieni su kitais. 1797 m. broliai įsikūrė netoli Noksvilio – miesto Tenesio valstijoje, kol juos išvijo dėl arklių bei meitėlių vagysčių. Jie taip pat buvo apkaltinti žmogaus, vardu Johnsonas, nužudymu, kurio kūnas buvo rastas upėje – perrėžtas išilgai ir prislėgtas akmenimis.

Ilgainiui toks žudymo būdas tapo Harpe'ių skiriamuoju ženklu. Jiedu kapojo visus, drįsusius nors menkiausiai juos suerzinti – net ir kūdikius. Žinoma, jog „Didysis“ Harpe kartą trinktelėjo savo naujagimės dukros galvą į medį, nes jam įgrisęs jos nepaliaujamas verksmas.

Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vienintelis nusikaltimas, dėl kurio pastarasis iš tikrųjų gailėjosi. 1799 m. rugpjūtį teksasietis Johnas Leiperis nusprendė atkeršyti broliams už vienos iš jų aukų žmogžudystę – ponios Seagal mirtį. J. Leiperis visų pirma surado „Didyjį“ Harpe ir jį nušovė. Tuomet nukirto šiam galvą ir pamovė ant kuolo – toji vieta Kentukyje iki šiol vadinama „Harpės galva“. „Mažasis“ Harpe tąkart pabėgo, bet vėliau buvo pagautas ir viešai nuteistas pakariant. Wyatt Earp – žymus Amerikos veikėjas, yra pastarųjų nusikaltėlių palikuonis, tačiau, kaip ir dauguma jų giminių, jis pasikeitė pavardę, nenorėdamas būti siejamas su pamišėliais žudikais.

REKLAMA

2. Earle Nelsonas

Earle Leonardas Nelsonas, žinomas kaip „Gorila žudikas“ (gyvenęs 1897 – 1928 m.), buvo amerikietis serijinis žudikas. Kai Nelsonui buvo apie 10 metų, jį, važiuojantį dviračiu, partrenkė mašina ir po šios nelaimės jis gulėjo be sąmonės šešias dienas.

Kai vaikas galų gale pabudo, jo elgesys buvo pakitęs – berniukas pasidarė nepastovus, kentėjo nuo dažno galvos skausmo ir atminties praradimo. Nusikalsti jis pradėjo dar būdamas visai jaunas, todėl 1915 m. buvo dviems metams įkalintas už įsilaužimą į, jo nuomone, apleistą trobelę. Vėliau jis didumą laiko praleido psichiatrijos ligoninėse.

Būdamas 21-erių, Nelsonas įsitraukė į seksualinius nusikaltimus. 1921 m. jis ketino išprievartauti 12 m. mergaitę, tačiau, jai pradėjus klykti ir tokiu būdu atkreipus į jį dėmesį, Nelsonui buvo sutrukdyta. Neilgai trukus jam teko vėlei sugrįžti į psichiatrijos ligoninę, o po ketverių metų, kai buvo paleistas, vaikinas pradėjo žudyti.

Dažniausiai Nelsono aukomis tapdavo šeimininkės, pas kurias jis užsukdavo neva norėdamas išsinuomoti kambarį. Vos tik pelnęs pasitikėjimą, psichikos ligonis jas nužudydavo – dažniausiai pasmaugdamas – o tuomet smagindavosi su jų kūnais.

REKLAMA

Po to jis paslėpdavo lavoną, paguldydamas šį artimiausioje lovoje ir palikdavęs. Dėl savo „modus operandi“ (darbo būdo) Nelsonas vadinamas „Gorila smaugėju“. Šis vyras nužudė daugiau, nei 20 žmonių, kol, galų gale, 1928 m., buvo pagautas ir pakartas.

1. Béla Kissas

Béla Kissas (gimęs 1877 m.) buvo serijinis žudikas vengras. Manoma, kad jo aukomis tapo mažiausiai 24 jaunos moterys, kurias šis užmarinavo milžiniškuose metaliniuose būgnuose, kuriuos laikė savo nuosavybėje. Šis vyras buvo skardininkas, nuo 1900 m. gyvenęs Cinkotoje (netoli Budapešto esančiame mieste). Jis buvo mėgėjas astrologas, besižavintis okultizmu.

Miestelio bendruomenės nariai pastebėjo, kad B. Kissas yra sukaupęs daugybę metalinių būgnų, tačiau vyras tikino, jog šie yra pripildyti degalų atsargų, kurių prireiks Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus. Netrukus jis buvo pašauktas į armiją ir paliko miestelį. 1916 m. rugpjūtį, Budapešto policija gavo skambutį iš Cinkotos šeimininkės, kuri rado septynis milžiniškus metalinius būgnus.

Miestelio konsteblis, atsiminęs, jog B. Kissas kaupė degalų atsargas, jų pritrūkusius kareivius nusivedė prie būgnų. Tačiau, pabandžius atidaryti vieną iš jų, nosis užgniaužė įtartina smarvė. Detektyvų viršininkas Charles Nagy ėmėsi tyrimo ir atidarė vieną iš būgnų. Jame tysojo pasmaugtos moters kūnas. Kitų būgnų turinys buvo lygiai toks pat kraupus.

REKLAMA

Apieškoję B. Kisso namus, pareigūnai rado 24 kūnus. Nusikaltėlio namų šeimininkė tikino policiją nė nenutuokusi apie šias žmogžudystes, ir nuvedė pareigūnus į slaptą kambarį, į kurį B. Kissas buvo uždraudęs kelti koją ir pačiai šeimininkei. Kambarys buvo užgrioztas knygų lentynomis, o ant stalo gulėjo krūvelė laiškų – B. Kissas susirašinėjo su 74 moterimis – bei nuotraukų albumas.

Dauguma knygų buvo apie nuodus bei smaugimą. Nusikaltėlis buvo rastas sveikstantis nuo karo žaizdų Serbijos ligoninėje, tačiau sugebėjo pabėgti, į savo vietą paguldęs negyvo kareivio kūną. Skardininkas niekada nebuvo sučiuptas, o žmonės teigė jį matę įvairiuose pasaulio kampeliuose, tarp jų – išeinantį iš Niujorko metro.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų