Privalomasis sveikatos draudimas arba PSD. Kas iš tikrųjų slypi po trimis kone mistinėmis raidėmis, keliančiomis visuomenėje nemenką sąmyšį, o kai kuriuos gyventojus verčiančiomis gūžčioti pečiais?
PSD įmokos privalomos nuo visko
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainėje nesunku rasti informacijos apie tai, kas yra PSD, argumentų, kodėl mes visi turime jausti pareigą jį mokėti bei sužinoti, kad kai kuriais atvejais net ir sumokėję PSD, už gydymą turėsime mokėti. Rasime čia ir gyventojų grupių, kurios šį mokestį turi mokėti savarankiškai, ir tų, už kuriuos sumoka valstybė, sąrašus.
Pavyzdžiui, skiltyje, kuri pristatoma kaip teisinė konsultacija, nurodoma, kad vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymu, PSD turi mokėti visi asmenys, užsiimantys tam tikra veikla, nepriklausomai nuo to, kad jie yra įtraukti į valstybės lėšomis draudžiamų asmenų sąrašą.
Ir netrumpą komentarą, kodėl asmuo, įsigijęs verslo liudijimą, taip pat turi mokėti PSD – net tuo atveju, kai priklauso kategorijai žmonių, kurie draudžiami valstybės lėšomis arba šį mokestį sumoka nuo kitų pajamų, pavyzdžiui, pagal darbo sutartį gaunamo atlyginimo. Ir dar daug panašių dalykų, aiškinančių įvairius „reikia“ ir „privaloma“.
Nusprendę išsiaiškinti, kodėl taip atsitinka, kad kai kurie asmenys PSD įmokas moka kelis kartus (už juos moka valstybė ir jie patys, nes gaudami pensiją susirado šiokį tokį darbelį; jie moka, nes turi kelis pajamų šaltinius ar kelias darbovietes; jie moka, nes dirba ir studijuoja; jie susimokėjo kreipdamiesi į gydytoją, nes kažkur „pasiklydo“ informacija, kad jie jau sumokėjo įmokas savarankiškai ir t.t.), „Balsas.lt“ žurnalistai kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą (VLK), Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), kai kuriuos Seimo narius ir nepriklausomus ekspertus.
VLK atsakymas: pasiskaitykite įstatymą – ten viskas parašyta
Nuomonės, kurias išgirdome teiraudamiesi, kodėl vieniems tenka susimokėti kelis kartus, o už kitus, užmiršdama savo įsipareigojimus, nustoja mokėti valstybė, ir ką daryti, jeigu akivaizdžiai permokėta, skirtingos. Kaip ir argumentai.
Štai atsakymas, kurį gavome iš VLK.
„Informuojame, kad toks reglamentavimas, kada asmuo turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo kiekvienos jo vykdomos ekonominės veiklos, įtvirtintas SDĮ (Sveikatos draudimo įstatymo – red. past.) 17 straipsnyje. SDĮ 17 straipsnio 1-9 punktuose įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai asmuo turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, taip pat ar jis vykdo vieną ar kelias ekonomines veiklas pagal SDĮ 17 straipsnį (išskyrus tam tikras lengvatas atskiroms mokesčių mokėtojų grupėms (pateikiami pavyzdžiai). (...)
Pažymėtina, kad tokias teisines nuostatas suponuoja solidarumo ir visuotinumo principai, pagrindžiantys Lietuvoje įdiegtą sveikatos draudimo modelį. Visuotinumo principas suprantamas taip: visi (...) privalo mokėti sveikatos draudimo įmokas, o įvykus draudiminiam įvykiui turi teisę gauti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
Solidarumo principas reiškia tai, kad visų dirbančių arba kitais būdais vykdančių aktyvią ekonominę veiklą ir bet kokios rūšies pajamų gaunančių asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokos, taip pat valstybės biudžeto lėšos prisideda prie privalomojo sveikatos draudimo lėšų kaupimo. Šiuo principu remiantis, vienas asmuo, dirbantis pagal kelias darbo sutartis, sveikatos draudimo įmokas sumoka nuo visų jo uždirbtų pajamų. (...) Taip pat įmokas moka ir individualią veiklą pagal verslo liudijimą vykdantis bei dirbantis pagal darbo sutartį asmuo (t. y. nuo visų gaunamų pajamų). Solidarumo principas reiškia ir tai, kad asmuo prisideda prie sveikatos sektoriaus finansavimo pagal savo galimybes (...)“.
SAM: sveikatos draudimo įmokų dydis nesusijęs su gydymo apimtimis
Norėdami sužinoti oficialų požiūrį ir išsiaiškinti, kodėl vis dėlto kai kurie asmenys PSD įmokas moka kelis kartus, kreipėmės į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), kuriai ir pavaldi VLK.
Taip pat prašėme „patvirtinti arba paneigti nuomonę, kad PSD negalima (galima?) lyginti, pavyzdžiui, su įmokomis į antrosios pakopos pensijų fondus arba kai kuriomis kitomis draudimo rūšimis, kadangi mokėdamas, tarkim, į pensijų fondus, pilietis ateityje tikisi gauti didesnę pensiją. Tuo metu didesnių sveikatos priežiūros paslaugų jis negaus".
Kitas pavyzdys, kurį pateikėme prašydami komentaro: „Asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį ir aukojantys asmeninį laisvalaikį, kad užsidirbtų kitais būdais sotesnį kąsnį, pavyzdžiui, dirbdami su verslo liudijimais, taip pat nepasinaudos didesniu kiekiu paslaugų negu jiems reikia“.
Ministerijos taip pat prašėme paaiškinti, kodėl dingsta valstybės įsipareigojimas mokėti PSD už tam tikroms gyventojų grupėms priskirtus asmenis. Tarkim, pensininkus (jie per visą gyvenimą jau užsidirbo, kad už juos PSD mokėtų valstybė), jeigu jie įsidarbina?
SAM teiravomės, ar rengiamose Sveikatos draudimo įstatymo pataisose numatoma ką nors keisti, kad būtų išvengta vadinamųjų „dvigubų mokėjimų“ bei apie galimybę nemokėti PSD asmenims, kurie apsispręs naudotis tik privačios medicinos paslaugomis?
Štai sveikatos apsaugos viceministrės Janinos Kumpienės atsakymas „Balsas.lt“ redakcijai:
„Visų pirma noriu priminti, kad Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų esmė – solidarumas. Tai reiškia, kad kiekvienas dirbantis, bet kol kas nesergantis asmuo, mokėdamas PSD įmokas, prisideda prie kitų asmenų sveikatos priežiūros. Tuo pačiu jis gali tikėtis, kad susirgęs taip pat gaus visas paslaugas, nepriklausomai nuo to, kiek yra sumokėjęs PSD įmokų. Kitaip tariant, sveikatos draudimo įmokų dydis nesusijęs su gydymo apimtimis.
Jeigu sistema veiktų taip, kaip Jūs minite – pagal Pensijų fondų modelį (nors „Balsas.lt“ kaip tik ir klausė, kodėl PSD įmokoms taikomas panašus modelis, kaip Pensijų fondams, kai mokama nuo visų iš skirtingų šaltinių gaunamų darbo pajamų, nors daugiau paslaugų apsidraudusysis negauna – red. past.), žmogus galėtų tikėtis paslaugų tik už tiek lėšų, kiek yra įmokėjęs įmokų. Galima tik priminti, kad pavyzdžiui, kai kurių vėžiu sergančių žmonių gydymas per metus kainuoja 100 tūkst. litų ar daugiau. Kiek žmonių būtų pajėgūs kasmet susimokėti tokią sumą? Sudėtingo susirgimo atveju tų įmokų visaverčiam gydymui tikrai neužtektų. Todėl svarbu ir toliau išlaikyti PSD įmokų esmę – solidarumo principą.
Kalbant apie apsisprendimą gydytis privačiose gydymo įstaigose ir todėl nemokėti PSD įmokų, noriu atkreipti dėmesį, kad dauguma privačių gydymo įstaigų yra sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis. Didžiąją dalį už čia teikiamas draustiems asmenims paslaugas taip pat sumoka Privalomojo sveikatos draudimo fondas. Tuo tarpu neapsidraudę asmenys turėtų mokėti visą paslaugų kainą.
Kad gyventojai galėtų įsivaizduoti, kiek realiai kainuoja sveikatos priežiūros paslaugos, Sveikatos apsaugos ministerija parengė ir patalpino interneto svetainėje gydymo paslaugų įkainių sąvadą. Jame pateikiami duomenys ne tik apie tai, kokios paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų, bet ir kokios jų kainos, kurias sumoka valstybė už suteiktas paslaugas. Su šiuo paslaugų sąrašu ir jų bazinėmis kainomis galima susipažinti SAM interneto svetainės skyrelyje Sveikatos apsauga/Sveikatos draudimas arba paspaudus nuorodą.“
Kas, kiek, kodėl ir už ką mokame?
Į privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą suplaukia dalis visų mūsų uždirbtų pinigų. Tai įmokos, kurias sumoka dirbantieji pagal darbo sutartis ir jų darbdaviai, įmokos, kurias sumoka vadinamajai savarankiškai mokančiųjų kategorijai priskirti piliečiai, valstybės įmokos už pensininkus, nedirbančius dieninių skyrių studentus, moksleivius ir kai kurioms kitoms grupėms priskiriamus žmones, už kuriuos sumokėti PSD yra įsipareigojusi valstybė.
VLK duomenimis, 2010 m. valstybės lėšomis iš viso buvo apdrausti 2 mln. asmenų. Už juos Į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą buvo pervesta 1 mlrd. 511 mln. 258 tūkst. Lt. Pernai vieno draudžiamojo PSD įmokoms sumokėti valstybės biudžetas skyrė po 744,7 Lt per metus.
VMI ( ji renka įmokas iš savarankiškai besidraudžiančiųjų bei dirbančiųjų pagal verslo liudijimus ir tam tikros dalies ūkininkų – red. past.) administruojamos privalomojo sveikatos įmokos 2010 m. sudarė 99 mln. 654 tūkst. Lt. Kaip žinoma, savarankiškai besidraudžiančiųjų privalomojo sveikatos draudimo įmoka yra 72 Lt per mėnesį.
Šiuos skaičius pateikė VLK. Tačiau skaičiai, kuriuos apie savarankiškai besidraudžiančius ir kitus gyventojus, kurių PSD įmokas ji administruoja, pateikė VMI – visai kitokie.
Suma, kurią už 2010 m. turėjo sumokėti asmenys, dirbantys su verslo liudijimu (PSD jie moka kiekvieną mėn. arba į priekį) | 27 mln. Lt |
Ūkininkai, kuriuos administruoja VMI, už 2010 m. turėjo sumokėti | 13,8 mln. Lt |
Iš viso | 40,8 mln.Lt |
VLK taip pat prašėme informacijos, kiek asmenų, už kuriuos įmokas sumoka valstybė, yra kiekvienoje grupėje. Redakcijai VLK pateikė 2010 m. sausio-rugsėjo duomenis.
Draudžiamųjų valstybės lėšomis grupės | Tūst. vnt. |
Asmenys, gaunantys Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą bet kurios rūšies pensiją ar šalpos kompensaciją | 778,4 |
Nedirbantys darbingo amžiaus asmenys, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip norintys ir galintys dirbti tam tikrą darbą | 294,1 |
Asmenys iki 18 metų | 630,7 |
Bendrojo lavinimo, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, studijuojantys Europos Sąjungos valstybių narių aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose | 134,0 |
Valstybės remiami asmenys, gaunantys socialinę pašalpą | 141,5 |
Kiti | 59,2 |
Iš viso 2 mln. 37 tūkst. 900
Žvilgterėkime į oficialią statistiką. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. mūsų šalyje gyveno 636 tūkst. vaikų, paauglių ir jaunuolių iki 18 m.
„O tarp tų, kuriuos VLK įtraukė į asmenų iki 18 metų kategoriją, ir tų, kurie yra, pavyzdžiui, bendrojo lavinimo ar profesinių mokyklų moksleiviai, nėra besikartojančių pavardžių?“, – klausėme VLK. (Primename, kad pagal VLK pateiktą lentelę asmenų iki 18 m. priskaičiuojama 630,7 tūkst. plius 134 tūkst. besimokančių).
„Patikėkite, valstybė už nieką dukart nemoka. Jeigu jiems jau sukako 18-ka, juos į kitą eilutę perkeliame“,– tikino „Balsas.lt“ vienas šios įstaigos tarnautojas, primygtinai prašęs neskelbti jo pavardės.
VMI atstovai taip pat pabrėžė, kad savarankiškai besidraudžiančių asmenų skaičius nuolat kinta, ir nėra galimybės tiksliai pasakyti, kiek jų yra.
Greičiausiai skiriasi ir įvairių institucijų naudojamos skaičiavimo metodikos, todėl ir rezultatai gali skirtis. Bet tai visai nereiškia, kad kurie nors duomenys gali būti netikslūs.
Tad pabandykime į PSD įmokų sistemą pažvelgti politikų ir analitikų akimis. O tiems, kurie vis dėlto norėtų patys suskaičiuoti visus visų kategorijų PSD įmokų mokėtojus „dešimtųjų tikslumu“, pateikiame dar keletą skaičių.
VMI informavo, kad pernai VLK pervedė per 100 mln. 151 tūkst. Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Iš jų daugiau kaip 100 mln. 33 tūkst. – VMI administruojamų mokėtojų pinigai, daugiau kaip 117 mln. 557 tūkst. Lt – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administruojamų mokėtojų pinigai.
Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pabaigoje Lietuvoje gyveno 937,8 tūkst. asmenų, gaunančių bent vienos rūšies pensiją.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija „Balsas.lt“ informavo, kad Lietuvos darbo biržos duomenimis 2010 m. (pirmųjų 9 mėnesių duomenys, kaip ir VLK) darbo biržoje buvo užregistruota 245,7 tūkst. bedarbių. Tiesa, VLK duomenimis jų buvo 48 tūkst. daugiau. Bet gal kai kuriems nusišypsojo laimė įsidarbinti, ir valstybė už juos PSD įmokas mokėjo ne visą laiką?
Visuotinumo ir solidarumo principai – būdas papildyti skylėtą biudžetą?
Paklausti, kodėl vieni mūsų šalies gyventojai už tą patį sveikatos priežiūros, vaistų, medicinos pagalbos paslaugų paketą, kurį pagal Sveikatos draudimo įstatymą mums garantuoja valstybė, kai kada moka dukart, „Balsas.lt“ pašnekovai aiškino skirtingai.
Algis Čaplikas, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys (valdančioji dauguma, Liberalų ir centro sąjungos ir Tautos prisikėlimo partijos frakcija), buvęs sveikatos apsaugos ministras: „Galima abejoti, ar tai teisinga, bet įstatyme įtvirtintas principas, kad mokama nuo visų gaunamų pajamų. Kai šį įstatymą tvirtinome, mes nusprendėme, kad bus mokama nuo visų – kaip ir visi kiti mokesčiai“.
Aušra Maldeikienė, VU dėstytoja, ekonomikos mokslų daktarė: „Tie pinigai, kuriuos sumokame į Privalomojo sveikatos draudimo fondo kasą, reikalingi tiems, kurie neturi iš ko susimokėti“.
Algirdas Sysas, Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto narys (opozicija, Socialdemokratų frakcija): „Lietuvos mokesčių sistema pagrįsta pajamų principu. Aš gaunu pajamas, nesvarbu keliose darbovietės, ir nuo visų pajamų, išskyrus tam tikrus įstatymuose numatytus atvejus, moku mokesčius – ir „Sodros“, ir visas kitas įmokas. Tokią sistemą – ne per asmenį, o per pajamas – paprasčiausiai pigiau administruoti, prižiūrėti. O kuo daugiau išlygų, tuo daugiau galimybių apeiti mokesčius, jų nesumokėti“.
Dangutė Mikutienė, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė (opozicija, Darbo partijos frakcija): „Mokėjimo sistema yra suvelta, daugybė landų padaryta valstybei, kaip daugiau papildyti biudžetą. Bet teisingumo principo nėra“.
Kaetana Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė: „Visuotinumo principas turėtų būti suprantamas kaip privalomas dalyvavimas PSD sistemoje visiems darbo santykius turintiems asmenims, o dalį visuomenės narių draudžia valstybė. Bet visi kiti turėtų apsispręsti, ar jie dalyvauja – savanoriškai. Įtraukti absoliučiai visus Lietuvos piliečius į PSD sistemą, kaip tai yra valstybinio socialinio draudimo sistemoje, neįmanoma ir nereikia to siekti. Solidarumas – tai lėšų perskirstymas tarp dalyvaujančiųjų PSD sistemoje. O teisingumas – priartinti PSD sistemą kuo arčiau draudimo principų. Dabar PSD yra mokestis. Valdžia tik vadina jį sveikatos draudimu, o gyventojų pinigais norima užkamšyti skylėtą biudžetą“.
Anot ekspertės, dalyvavimas PSD sistemoje tapo privalomas, o įmokos išieškomos ir atgaline data, „nepaisant to, jog tuo metu žmonės nebuvo drausti ir negalėjo pasinaudoti nemokamomis sveikatos priežiūros paslaugomis“ nuo 2009 m. (po 2008 m. pabaigoje priimtų įstatymo pakeitimų).
Jos teigimu, nors nuostata, numatanti pajamų neturinčių asmenų apmokestinimą PSD įmokomis, galiojo ir anksčiau, dalyvavimas PSD sistemoje vis dėlto buvo savanoriškas, o įmokų nemokėję asmenys paprasčiausiai privalėjo susimokėti už sveikatos priežiūros paslaugas.
Ji taip pat pastebi, kad dalis asmenų apmokestinama PSD ne vieną kartą – pavyzdžiui, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir turi verslo liudijimą. Kad įvairios problemos egzistuoja, pripažįsta ir kiti „Balsas.lt“ pašnekovai, tačiau jų vertinimai skiriasi.
Ir dar kartą: kas už ką moka?
A.Čaplikas, paklaustas, kur dingsta valstybės įsipareigojimai mokėti PSD įmokas už pensininkus, studentus, bedarbius, moksleivius, kai kurių kitų socialinių grupių asmenis, vos tik jiems įsidarbinus, sakė, kad norint tai pakeisti, reikėtų pradėti nuo pačių mokesčių sistemos principų.
„Jeigu žmogus pereina iš vienos kategorijos į kitą – jis moka pats. Dėl to daug ginčų buvo. Ar tai yra teisinga? Man sunku pasakyti. Čia juk ne pensijinis fondas, kuriame kaupia ir vėliau gauna pensiją. Tada reikėtų keisti pačius principus (mokėti ne nuo visų uždirbamų pinigų – red. past.). Atsirastų didelė administravimo problema“, – svarstė A. Čaplikas.
Seimo narys A. Sysas sveikatos draudimo sistemą siūlė lyginti su gyvybės ar transporto priemonės draudimu.
„Mes juk draudžiamės ne tam, kad susirgtume, bet tam, kad gautume tam tikras paslaugas, jeigu susirgome. Ir namą draudžiu ne tam, kad jį sudeginčiau, ar mašiną – kad ją sudaužyčiau... Bet jeigu sudaužysiu, turėsiu mažiau išlaidų ir problemų. Tai sveikatos draudimas analogiškas: jeigu gauni pajamų, draudiesi pats, o kol neturi pajamų, valstybė rūpinasi. Bet jeigu gauni bet kokias pajamas – viskas. Valstybė ir mokesčių mokėtojai tau padeda tik tol, kol tu neturi galimybės pats apsidrausti“.
Tuo metu ekonomistė A. Maldeikienė teigia, kad bet kuriuo atveju už nedirbančiuosius moka ne valstybė.
„Mes mokame ir už tuos, kurie neturi pajamų – pensininkus, vaikus, studentus, bedarbius. Ne valstybė už juos sumoka, nors ji tai deklaruoja, o mes. Valstybė tik perskirsto tuos pinigus, kuriuos surenka iš mūsų“.
Bet problema, atrodo, slypi dar giliau.
„Nepaisant to, kad formaliai deklaruojama, jog, kai tik žmonės, kurie PSD draudžiami valstybės lėšomis, gauna pajamų iš darbo santykių, valstybė nustoja už juos mokėti, praktiškai nėra viskas taip skaidru, aišku ir nevyksta automatiškai,“ – teigia K. Leontjeva.
Ji teigia išsiaiškinusi, kad bent jau kurį laiką už šiuos žmones valstybė tebemoka.
„Tie žmonės, pavyzdžiui, vėl dirbti pradėję pensininkai, įsidarbinę dieninių skyrių studentai tebedraudžiami valstybės lėšomis, ir tik vėliau įvyksta „išlyginimas“. Tiesiog inertiškai pervedama suma į PSD biudžetą ir tik vėliau žiūrima, ar tas žmogus turėjo teisę būti draudžiamas valstybės, ar ne“.
Nori nestandartinio paslaugų paketo? Susimokėk!
Vienas iš dabar egzistuojančios sistemos minusų, anot K. Leontjevos – nėra savanoriško papildomo sveikatos draudimo.
„Jam paprasčiausiai erdvės nėra, kai privalomo valstybinio sveikatos draudimo paslaugų paketas yra toks platus, kad apima nuo slogos iki onkologijos, ir žmogui mažai kur reikia susimokėti papildomai“, – sakė ekspertė. – O dalis žmonių, mokėdami PSD, taip ir nepraveria „valdiškos“ poliklinikos durų. Jie eina gydytis privačiai ir moka antrą kartą, nes nemokėti PSD negalima“.
Tačiau kai kuriems žmonėms susimokėti antrą kartą – normalu.
„Jei esate turtingas ir norite atskiros ypatingai įrengtos palatos – susimokėkite. O jeigu taupote laiką ir nenorite gaišti ilgoje eilėje – eikite ne į polikliniką, o pas privačiai dirbantį gydytoją. Ir susimokėkite, – savo požiūrį dėstė A. Maldeikienė. – Bet ir tas, kuris sumoka vos kelis šimtus litų per metus, ir tas, kuris galbūt sumoka kelias dešimtis tūkstančių, turi gauti tokias pačias būtinąsias, valstybės garantuojamas paslaugas“.
Anot jos, piktintis reikėtų ne dėl to, kad sumokame dukart, o tuomet, kai mokėdami mokesčius negauname reikiamos kokybės paslaugų. „Balsas.lt“ ji prisipažino ir pati sumokanti PSD nuo visų pajamų, ir laiko tai savaime suprantamu dalyku, nors neretai kreipiasi būtent į privačias gydymo įstaigas.
Sumokėjai dukart – privalo grąžinti
Kad problema „sumokėta dukart“ egzistuoja, pripažįsta ir A. Čaplikas. Jo teigimu, sunku pasakyti, ar įvairios permokos atsiranda dėl techninių klaidų, ar dėl sąmoningo bandymo pasipinigauti, bet permokos turi būti grąžinamos.
„Problema, kad kai kurie dirbantys yra priversti sumokėti PSD kelis kartus (nors dėl to valstybės garantuotų sveikatos priežiūros paslaugų daugiau negaus), yra. Ir skundų būdavo. Tarkim, pilietis gauna autorinį atlyginimą, susimokėjo mokesčius, bet mokesčių inspekcija dar negavo pranešimo. Jeigu žmogui prireikė kreiptis į gydymo įstaigą, iš jo būdavo reikalaujama sumokėti dar kartą. Bet permoka, antrą kartą sumokėti pinigai būtinai turi būti gražinami. Tam net jokio atskiro įstatymo nereikia“.
Vis dėlto jis laikėsi nuostatos, kad PSD įmokos, kaip ir visi kiti mokesčiai, turi būti mokamas nuo visų už darbą gaunamų pinigų.
„Problema yra. Tokie įstatymai. Galima tai traktuoti kaip dvigubą apmokestinimą, galima abejoti, ar tai teisinga, bet įstatyme įtvirtintas principas, kad mokama nuo visų gaunamų pajamų, – sakė jis. – Gavai – sumokėjai“.
Visai kitaip situaciją D. Mikutienė.
„Su sveikatos draudimo sistema yra be galo daug problemų. Neginamas ir nesaugomas žmogus. Jeigu kalbame apie solidarumo principą – viskas yra tvarkoje, tačiau socialinio solidarumo principas turi būti ir teisingas. Bet kai netinkamai administruojami pinigai, viskas gula ant pacientų, žmonių pečių, o tie teisingumo principai iškraipomi“, – sakė ji.
Vis dėlto žmonių, kurie (ar už kuriuos) PSD įmokos sumokamos kelis kartus, neturėtų būti daug. Bent jau taip mano seimo narys A. Čaplikas.
„Kiek tai aktualu? Ar daug tokių situacijų yra? Galbūt viena kita, kai žmogus ir pagal darbo sutartį dirba, atlyginimą gauna, ir dar verslo liudijimą perkasi“, – svarstė jis.
Tačiau paklaustas, ar kelia abejonių bandymai PSD ir „standartinį“ privalomųjų sveikatos paslaugų paketą statyti į vieną gretą su mokesčiais „Sodrai“ ar įmokomis į tarkim, antrosios pakopos pensijų fondus, iš kurių ateityje tikimės naudos, parlamentaras tarė „taip“.
„Aš abejočiau, ar tai teisinga. Mokėjimas turėtų būti vienas“, – pripažino buvęs sveikatos apsaugos ministras.
Pasiūlymų yra. Ar jie bus išgirsti?
LLRI ekspertės K. Leontjevos manymu, tie gyventojai, kurie neturi darbo santykių, ir kurių pajamos už darbą yra nereguliarios (pavyzdžiui, individualiųjų įmonių savininkai, autoriai, dirbantys su verslo liudijimais, kiti savarankiškai dirbantys asmenys) privalo turėti galimybę patys pasirinkti, ar jie dalyvauja sveikatos draudimo sistemoje.
„Šie asmenys turėtų patys įvertinti riziką ir nuspręsti, ar jiems apsimoka savanoriškai dalyvauti PSD sistemoje – aiškina ekspertė. – Solidarumo principas nereiškia, kad visi turi būti įtraukti į sistemą ir mokėti“.
Ji teigia nesanti patenkinta ir tuo, kokias nuostatas siūloma įtvirtinti naujoje sveikatos draudimo įstatymo redakcijoje.
„Toje naujoje redakcijoje tolstama nuo draudiminio principo. Draudime turi būti „lubos“. Joks žmogus, kad ir automobilio draudimą mokėdamas, nemoka mokesčio nuo visų savo pajamų. Tai kodėl sveikatos reikia mokėti nuo visų pajamų? Tas paketas yra visiems vienodas ir kartu nėra apibrėžtas – į jį patenka viskas nuo slogos iki vėžio. Ir vyksta perskirstymas“.
Anot ekspertės, papildomai pagal autorinę sutartį ar su verslo liudijimu užsidirbti mėginantis žmogus taip pat neturėtų mokėti PSD nuo pajamų iš šios veiklos, „nes mokėdamas daugiau, jokių papildomų paslaugų jis negauna“.
Kas kaip skaito Konstituciją?
Tai kas gi yra PSD: sveikatos draudimas, garantuojantis tam tikrą pagalbą ar tiesiog mokestis? Tebūnie ir skambiu „solidarumo“ vardu pavadintas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje rašoma: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“
O jeigu taip – vadinasi, ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, ir per Valstybinę ligonių kasą būtinajai medicinos pagalbai suteikti skiriami pinigėliai turėtų būti būtent skiriami. Surinkti per įvairius (tarkim, dalis visiems gerai žinomo fizinių asmenų pajamų mokesčio, kuris irgi skaičiuojamas nuo visų darbo pajamų – red. past.) mokesčius, „nugnybti“ nuo įvairių akcizų ar baudų, bet būtent skiriami. Visoms socialinėms grupėms. Būtent standartiniam paslaugų paketui. O susimokėti mes galėtume už papildomas paslaugas. Kaip ir dabar. Arba sudaryti sveikatos draudimo, medicinos paslaugų teikimo ar dar kokią kitokią sutartį, kuri ir geresnę palatą, ir penkias papildomas reabilitacijos dienas sanatorijoje garantuos.
„Vadinasi, tai, ką turime šiandien, ir tai, kad su privalomojo sveikatos draudimo įmokomis ir visa šia sistema ne viskas gerai – vadinamosios naktinės reformos pataisų pasekmė?“, – paklausė „Balsas.lt“.
Dangutė Mikutienė: „Taip. Deja taip“.
