REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastarosiomis savaitėmis stebėjome eilinį diskusijų etapą labai įdomia tema. Žmogaus teisių gynėjai ir kai kurie Europos parlamentarai pagaliau pastebėjo tai, ką seniai sakiau ir baksnojau pirštu: Lietuva vienareikšmiai virsta policine valstybe. Dabar aš tvirtinu, kad jau virto.

REKLAMA
REKLAMA

Stebėdamas diskusiją spėjau, kad viskas po savaitės ar kitos nuslops, atsakingi pareigūnai ir politikai, kaip papūgos, pakartos formalius ir nuobodžiai standartinius raminimus, o viskas ir toliau tekės įprasta vaga. Jau matau, kad neapsirikau.

REKLAMA

85 tūkst. pageidavimų klausytis pokalbius

Paviešinus Europos Sąjungos institucijų surinktą informaciją apie elektroninio savo šalies piliečių sekimo mastus, yla išlindo iš maišo, bet, užuot ištraukus ylą ir ją išmetus, buvo pulta lopyti maišą ir tvirtinti, kad ylos nėra arba ji visai nedidelė. Imta aiškinti, kad 85 tūkst. pageidavimų (pareikštų 2008 m.) kontroliuoti piliečių elektroninę komunikaciją yra visai nedaug, nes neva šalyje labai daug nusikaltimų. Tarsi kiekvienam vištos ar padangų vagiui susekti ir pagauti būtų reikalingas telefonų pasiklausymas ir elektroninio pašto kontrolė.

REKLAMA
REKLAMA

Paskui imta aiškinti, kad Lietuva pateikė Europai neteisingą statistiką, kuri esą dubliuoja tą patį ir ją reikia dalinti iš keturių. Net ir padalinus iš keturių paaiškėja, kad noru sekti mastais mes kelis kartus lenkiame Vokietiją, kurioje gyvena 85 milijonai gyventojų. Tada, kaip ylos pradurto maišo lopytojai, eteryje pasirodė du dideli ir įtakingi konservatoriai — Arvydas Anušauskas, vadovaujantis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui bei Stasys Šedbaras — Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas. Po jų spaudos konferencijos daug kas liko neaišku, o dalis „raminančiųjų“ pasisakymų tik pademonstravo jų nekompetenciją, arba tyčinį maivymąsi. Jei statistika pateikta neteisinga, tai kas ir kodėl ją pateikė ir kokia yra ta teisinga, kuria galima pasitikėti?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nebuvo paaiškinta — teisingi ar ne žiniasklaidos paviešinti skandalingi faktai apie konvejeriu štampuojamas sankcijas, be gilinimosi perrašant į nutartis tai, ką pateikė prokurorai. Net ne perrašant, o kopijuojant su visomis klaidomis. Žurnalistai yra ne kartą minėję konkrečių prokurorų ir teisėjų pavardes, bet tose bangose nematyti jokios reakcijos ir niekas nė neketina šių skandalingų faktų tirti. Maža to, „įsistatę kiaulės akis“ konservatoriai atsakinėja toli gražu ne apie tai, ko jų klausiama.

A. Anušauskas susipainiojo savo „ūkyje“

Į žurnalistų klausimą, kiek kartų teismai yra atsisakę sankcionuoti pasiklausymą ir elektroninio ryšio kontrolę, A. Anušauskas atsakė, kad iš 85 000 „nebuvo galima patenkinti“ virš 6 000. Tiesa, prieš tai jis patikslino, kad specialiųjų tarnybų „užklausos“ dėl pasiklausymo nėra sankcijų prašymas, tad tai, kad užklausa nebuvo patenkinta, gali reikšti ką tik nori, nebūtinai teismo sprendimą. Taip ponas A. Anušauskas jau galutinai susipainiojo savo „ūkyje“ ir į klausimą „kiek valandų?“ atsakė, kad šiandien ketvirtadienis.

REKLAMA

Tiesa yra tai, kad nei A. Anušauskas, nei S. Šedbaras neturi duomenų, nesugeba jų kontroliuoti, kaip ir nesugeba pažaboti specialiųjų tarnybų savivalės bei nepajėgia išreikalauti teismų atsakomybės.

Iškalbingi pavyzdžiai

Kažkas gal pasakys, jog aš taip kalbu todėl, kad mane persekioja teisėsauga ir taip jai keršiju? Deja, tai bus tik dar viena saviapgaulė — nekontroliuojamas sekimas ir valstybės valdymas per specialiąsias tarnybas ne mano — net jei kažkuo ir būčiau kaltas — o visos visuomenės problema. Kaip matote, mane „sutvarkyti“ nėra taip paprasta, bet ne visi tokie stiprūs, kad apsigintų.

REKLAMA

Dar vienas iškalbingas pavyzdys — Evaldo Lementausko bylos tyrimas. Leidimas pasiklausyti jo pokalbių buvo išduotas 2007 m. rugpjūčio 2 d., tą pačią dieną jo atžvilgiu buvo pradėtas taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelis. Šie leidimai E. Lementausko atžvilgiu buvo pratęsiami kelis kartus, tačiau tik po beveik 9 mėnesių jam buvo pareikšti įtarimai kyšio davimu. Dar įdomiau yra tai, kad pokalbiai, kurie tariamai patvirtina jo kaltę, įvyko tik po kelių mėnesių nuo sankcijos pasiklausymui išdavimo. Kodėl kelis mėnesius besiklausiusios E. Lementausko pokalbių, bet neaptikusios juose nusikaltimo požymių, teisėsaugos institucijos vis tiek prašė pratęsti sankcijas pasiklausymui, o teismas tas sankcijas išdavė? Kodėl byloje nėra kitų pokalbių išklotinių? Juk jomis buvo galima remtis ginant E. Lementauską.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dar įdomesnė yra priežastis, dėl kurios teisėsaugos institucijos panoro klausytis E. Lementausko pokalbių. Pasirodo, su kitais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariais jis kalbėjo apie valdančiosios daugumos formavimą sostinėje, apie postų dalybas ir paskyrimus į konkrečias pareigas. Tai leido teisėsaugos institucijų darbuotojams įtarti, kad jis planavo nusikaltimą! Tokie pokalbiai kasdien vyksta visose Lietuvos savivaldybėse. Ar tai reiškia, kad visų šalies politikų reikia klausytis? Ar tai, kad jų jau yra klausomasi?

Devynis mėnesius žmogaus atžvilgiu buvo imituojama nusikalstama veika, jis buvo provokuojamas ir jo pokalbių buvo klausomasi! Ar tai būtų įmanoma normalioje, demokratinėje valstybėje, kur yra gerbiamos žmogaus teisės?

REKLAMA

Į darbą priima tik „gerus žmones“

Kad valstybė valdoma per specialiąsias tarnybas — parašiau neatsitiktinai. Jei valdininkas negali būti priimtas į darbą, kol kažkas nepateiks pažymos, kad jis „geras žmogus“, man natūraliai kyla klausimas — kas ir kokiais pagrindais tas pažymas rengia? Kas ten per šventieji, kurie be teismo padaro žmogų kaltą ir nustato, kad jis nevertas užimti vienų ar kitų pareigų? Gal mūsų jaunoje ir trapioje demokratijoje yra kokių ateivių, kurie šventesni, tyresni ir protingesni už visus kitus? Jeigu taip — tai tada pasiduodu... Deja, turiu priminti, kad valstybė formavosi vadovaujant dviems didelėms partijoms — socialdemokratams ir konservatoriams, kurie ir skyrė savo kadrus į tas „šventas“ įstaigas, nuteisiančias žmones operatyvinėmis pažymomis.

REKLAMA

Lietuva jau yra pralaimėjusi Europos žmogaus teisių teisme, kai advokatui nebuvo leista kryžmai apklausti „įslaptintų liudytojų“, bet tai mūsų korifėjams nedaro įspūdžio. Kaltinimai teismuose toliau remiasi „operatyvine medžiaga“, kuri net ir teisme neviešinama. Vienas dalykas, kai dėl to nesutinka pats „objektas“, o aš, pavyzdžiui, sutinku. Parodykite kas ten yra, parodykite ir leiskite man apsiginti ar bent įsitikinti, kad tai nesufabrikuota.

Lietuva jau yra policinė valstybė, nes Valstybės saugumo departamentui ar kitai institucijai, net neatliekant jokio ikiteisminio tyrimo, bet sukurpus „pažymą“, žmogus jau yra „išpurvinamas“. Susidoroti su politiniais oponentais, galiojant tokiam Valstybės tarnybos įstatymui, nėra jokios problemos. Būtent tokią sistemą, kai žmogui nepaliekama galimybė apsiginti, nesvarbu ar ji bus panaudota prieš mane, ar mano labui, aš vadinu policine valstybe. Tokioje ir gyvename. Tai ne grėsmė, o realybė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų