Dvi vienu metu savo butus tame pačiame name pardavinėjusios ilgametės ir beveik vienmetės kaimynės, kurios kreipėsi į skirtingas nekilnojamojo turto agentūras, išgyveno visiškai skirtingas patirtis.
„Šiaulių kraštas“ pateikia jų papasakotas istorijas.
Situacija
Dvi kaimynės, nors ir dėl skirtingų priežasčių, pernai buvo priverstos išeiti iš darbo, susidūrė su neplanuotais finansiniais sunkumais.
Nestandartinio planavimo butai aukštomis lubomis vienoje iš centrinių miesto gatvių esančiame dviaukščiame name, kuriame daug metų su savo šeimomis gyveno šios moterys, buvo ne tik nestandartiniai, bet ir labai brangūs išlaikyti. Praėjusią žiemą už šešiasdešimt dviejų kvadratinių metrų trijų kambarių buto šildymą moterys klojo beveik po 400 Lt litų kas mėnesį, kartais ir daugiau. Už šaltąjį 2009-ųjų gruodį — net 560 Lt. Tik už šildymą.
Pirmoji istorija. Buto kainą mažino 20 tūkstančių litų
„Parduoti savąjį būstą suskatome vos pasibaigus šildymo sezonui. Tuo metu, po šešis mėnesius trukusios ligos, ir medikų ekspertų komisijai nustačius vos 35 procentų darbingumą iki gyvos galvos, o ateityje — ir dar blogesnes prognozes, išėjau iš darbo. Buvo aišku, kad iš mamos senatvės ir mano neįgalumo pensijų buto neišlaikysime, ypač šildymo sezono metu. Mums reikėjo mažesnio dviejų kambarių buto (sūnus jau gyveno atskirai), už kurio šildymą mokėtume kaip visi normalūs žmonės. Miesto daugiabučių namų gyventojų išlaidos už būsto šildymą mums atrodė nerealiai mažos, daugiau nei dvigubai mažesnės už mūsų mažo namo gyventojams įprastines.
Nekilnojamo turto agentūrą pasirinkau kone atsitiktinai — gera mano draugė, net nežinodama apie mano ketinimus (visuomet tvirtinau: niekuomet neparduosiu tik mūsų šeimos auromis dvelkiančio buto; mano namai — mano Tėvynė; iš čia mane išneš tik kojomis į priekį ir panašiai) neseniai buvo prasitarusi, jog neseniai šios agentūros specialistai padėjo jos pažįstamiems pelningai parduoti namą.
Taigi į tą agentūrą ir nuėjau, pasitariau su pardavimo vadybininke dėl buto kainos, atvirai pasipasakojau priežastis, dėl kurių parduodame savo butą ir apie tai, dėl ko jo nepardavėme anksčiau.
Agentūros interneto svetainėje buvo įdėtas skelbimas su mūsų buto nuotraukomis. Butas jose atrodė labai gražus. Pažiūrėjus į jas — tik ir verk. Jaučiausi, kaip Tėvynės išdavikė.
Žinoma, niekas nefotografavo virš mūsų buto esančios palėpės, per kelis dešimtmečius prikreigtos sparnuočių išmatų, į šeštą dešimtį perkopusio skylėto šiferinio šlaitinio stogo, avarinės būklės vamzdžių rūsyje. Nuo potencialių pirkėjų namo bei buto defektų, beje, neslėpėme.
Pardavimo proceso pradžioje kainą užsikėlėme gana aukštą —–150 tūkstančių litų, tačiau tai buvo tik „žvalgyba.“ Per mėnesį nepasirodė nė vienas pirkėjas, tuomet, tardamiesi su agentūros pardavimų vadybininke, kainą sumažinome dešimčia tūkstančių litų. Buto apžiūrėti atvažiavo viena šeima, paskui per kelias savaitės nebuvo nė vieno skambučio, nė vieno susidomėjusio. Kainą tada bendru šeimos bei tarpininkų susitarimu numušėme iki 134 tūkstančių litų — ir norinčių apžiūrėti butą jau netrūko. Buvo savaičių, kai agentūros darbuotoja atlydėdavo pas mus po tris keturis potencialius kandidatus į pirkėjus. Vieni iš jų rimtai domėjosi parduodamu butu, derėjosi dėl kainų, kiti — atrodo, atvažiuodavo šiaip sau, kaip į kokį muziejų, apžiūrėdavo nepratardami žodelio.
Tikrasis pirkėjas atsirado rugpjūčio pabaigoje, tačiau taip pat derėjosi dėl kainos. Susitarėme, kad per tris dienas apsvarstysime abiems pusėms priimtinos galutinės kainos variantus. Per tą laiką turėjome galimybę apsižiūrėti, kokį butą bei už kokią kainą galėtume įsigyti. Ieškodamos turėjome principą — tegu butas būna brangesnis, bet gerai suremontuotas, šiltas, kad neslėgtų dideli mokesčiai už šildymą, na, ir kad liktų šiek tiek pinigų juodai dienai.
Naują dviejų kambarių butą išsirinkome labai greitai, nors nekilnojamojo turto agentūrų internetiniuose tinklapiuose mirgėjo šimtai parduodamų būstų skelbimų. Dviejų kambarių butas, kurį nusižiūrėjome miesto pietiniame mikrorajone, Gegužių gatvėje, kainavo per 100 tūkstančių litų, tačiau buvo šiuolaikiškai suremontuotas, trečiame aukšte, mokestis už buto šildymą, kaip vėliau išsiaiškinome, buvo daugiau nei dvigubai mažesnis už mūsų mokėtuosius sename name.
Paskui viskas vyko labai greitai: vieną dieną išsirinktą butą apžiūrėjome, o kitą dieną nekilnojamo turto agentūroje jau sudarinėjome preliminarias buto pirkimo–pardavimo sutartis ir vieni kitiems mokėjome rankpinigius. Agentūrai už suteiktas paslaugas sumokėjome iš anksto nurodytą fiksuotą mokestį.
Jau penktas mėnuo, kai gyvename naujame būste ir labai džiaugiamės, kad laiku suspėjome parduoti senąjį butą. Nostalgija išsisklaido, kai paskambinu buvusiai kaimynei ir paklausinėju jos apie mokesčius už šildymą. Kiek mokėjai už „pliką“ šildymą? 660 Lt? Mes — 270 Lt...“
Antroji istorija. Per pusę metų — nė vieno pirkėjo
„Žinojau, jog kaimynė, gyvenanti virš mūsų antrame aukšte, pardavinėja butą, tačiau į kokią agentūrą ji kreipėsi — nesiaiškinau, neatrodė, kad man tai aktualu.
Tačiau rugpjūčio mėnesį, beveik 55-ojo gimtadienio išvakarėse, gavau atleidimo iš darbo lapelį — neva, dėl etatų mažinimo. Iš karto užgulė klausimai: kur surasti darbo, kai esi tokio amžiaus, bet iki pensijos dar toli? Kiek laiko pragyvensi iš gautos kompensacijos, kai kitų pajamų neturi? Pasitarusi su kituose miestuose gyvenančiais vaikais, mačiau tik vieną išeitį — parduoti butą ir kartu su 85-erių metų mama išvažiuoti į Angliją, kur dukra ir žentas pamažu įleidžia šaknis.
Kreipiausi į gerai Lietuvoje žinomos nekilnojamo turto agentūros Šiaulių filialą — ne savo iniciatyva, o taip patarė viena gera pažįstama, kurios bičiuliai šios agentūros pagalba gerai pardavė savo būstą. Apsilankęs agentūros ekspertas nustatė, kad butas vertas 160 tūkstančių litų. Turėjau tik gūžtelti pečiais ir sutikti, nes kaimynė, gyvenanti virš manęs, už savąjį butą jau buvo numušusi kainą iki 134 tūkstančių litų ir dar pardavinėjo. Ekspertas mane tikino, kad agentūros nustatyta kaina reali. Beje, buvo sutarta, kad sandoriui įvykus už agentūros paslaugas turėsiu sumokėti 2 procentus mokestį nuo parduodamo turto vertės
Pirmą kartą šaltu dušu apipylė antrame aukšte gyvenanti kaimynė. Ji paskambino man vidury mano darbo dienos ir pasakė, kad skubiai pažiūrėčiau į nuotraukas, patalpintas agentūros interneto svetainėje. Suskubau pažiūrėti ir apstulbau. Fotografijos buvo klaikios. Vienoje nuotraukoje iš lauko pusės buvo nufotografuotas visiškai ne mūsų namas, nors ir tame pačiame kieme. Mūsiškis, beje, buvo nufotografuotas dar baisiau — iš tos pusės, kuriame butus iš senbuvių gyventojų nusipirkę savininkai juos nuomojo, nesirūpindami nei langų pakeitimu, nei vidiniu remontu. Trumpai tariant, nuotraukose namas atrodė kaip tikras piratnamis, o greta jo paskelbta 160 tūkstančių litų buto kaina buvo tikras pasityčiojimas.
Skubiai paskambinau agentūros ekspertui ir pasakiau, kad išimtų netinkamas nuotraukas, nufotografuotų iš tos pusės, kur matyti mūsų tvarkingi langai. Išėmė. Namą nufotografavo iš naujo, į svetainę įdėjo kitas, geresnes, nuotraukas, bet vis tiek — ne iš mūsų buto pusės. Agentūra, beje, nesutiko ir ženkliai sumažinti mūsų parduodamo buto kainos — kainą sumažino tik iki 150 tūkstančių litų, neatsižvelgdama į tai, kad per pusmetį neatsirado nė vieno pirkėjo, susidomėjusio mūsų butu.
Štai taip ir gyvename. Buto kaina tebėra ta pati — 150 tūkstančių litų, o pirkėjo — nė vieno. O gal tiesiog pasirinkau klientais nesirūpinančia agentūra?
- Laimutė Zimkienė
